Vienas iš įdomiausių šiuolaikinių medijų įtakos tyrinėtojų Norbertas Bolzas knygoje „Das ABC der Medien“ (Medijų pagrindai) siekia permąstyti iššūkius, kurie susiję su sparčia komunikacijos technologijų raida.

Informacijos infliacija ir dėmesio vadyba

Vienas svarbiausių šių dienų iššūkių – vis didėjantis kontrastas tarp naujų technologijų atveriamų galimybių apstumo ir mūsų dėmesio bei laiko ribotumo. Žmogaus sąmonė gali apdoroti nuo 40 iki 50 bitų informacijos per sekundę ir yra priversta užsisklęsti nuo visos kitos. Mes esame tokios informacijos apdorojimo sistemos, kurios gali priimti informaciją tik porcijomis, vieną po kitos. Žmogus visavertiškai gali vienu metu dalyvauti tik viename pokalbyje, mes negalime vienu metu priimti informacijos dviem skirtingais kanalais. Net jei neretai bandome nukreipti savo dėmesį į daugybę dalykų iš karto, paprastai tokiu atveju negalime prasibrauti esmės link ir slysčiojame paviršiuje. Dėmesiui, panašiai kaip draugystei, reikia pastangų ir laiko, todėl normaliai žmogus negali turėti daug tikrų draugų. Gal todėl šiandien žmonės veikiau renkasi daugybę „pažįstamų“ vietoj kelių tikrų draugų.

Teigiama, kad net 98 procentų visos mūsų gaunamos informacijos lieka neįsisąmoninta. Vertėtų atsargiai žvelgti į iššūkį, su kuriuo kadaise į viešąją erdvę įsiveržė internetas – esą dabar visa informacija glūdi mūsų pirštų galiukuose. Esą virtualios informacijos klodai tik laukia, kad bus suaktualinti vienu kompiuterinės pelytės spragtelėjimu. Neapsigaukime, nes informacija yra lengvai prieinama internete ar yra išsaugota mūsų kompiuteryje, ji išlieka nebyli tol, kol neužmezgame su ja ryšio, o tam jau reikia ir laiko, ir pastangų.

Mes gyvename informacijos infliacijos laikais. Jos yra labai daug ir vis daugėja. Šiandien didžiausias deficitas yra ne informacija, bet dėmesys, ir svarbiausiu uždaviniu tampa ne informacijos gavyba, bet dėmesio vadyba. Reprodukuoti informaciją šiandien yra ganėtinai pigu, tačiau to nepasakysi apie pastangas ją apmąstyti ir aktualizuoti – jos brangios kaip niekada, nes esant gausiam informacijos kiekiui labai didėja kiekvienos mūsų dėmesio akimirkos svarba.

Naujausios technologijos mums atveria praktiškai neribotų bendravimo galimybių su kitais žmonėmis. Tačiau mes fiziškai negalime kreiptis į visus, į ką kreiptis leidžia techninės galimybės. Lygiai taip pat negalime reaguoti į visus, kurie į mus kreipiasi, nes tai sukeltų dėmesio perkrovą. Todėl, pasak žymaus ekonomisto ir IT specialisto Herberto Simono, visi tampame dėmesio vadybininkais. Mes privalome atsirinkti, į ką reaguoti, ką ignoruoti, ir čia ypač svarbus vaidmuo tenka tarpininkaujančioms prasminėms konstrukcijoms, kurios mums padeda orientuotis.

Naujoji Pandoros skrynia

Internetas – tai didžiulis idėjų turgus, kuris siūlo trikdančią įvairovę, ir to pasekmė ta, kad didžioji vartotojo laiko dalis turi būti skiriama ne tiek galimybių aktualizavimui, kiek jų aiškinimuisi. Šiandien interneto vartotojai panašesni į žmogų, kuris įdėmiai studijuoja storą TV programą, bandydamas įvertinti visas galimybės, ką galima šiuo metu žiūrėti per televizorių. Galimybių peržiūrėjimas užima tiek laiko, kad nebėra kada įsijungti televizorių.

Taip pat turime pripažinti, jog nuolatinis slydimas per įvairius puslapius internete ar televizoriaus žiūrėjimas, maigant nuotolinio valdymo pultelį, yra ne tik naujas elgesio stilius, bet ir tam tikra būtina gynybos nuo informacijos forma. Šiandien aršiausia kova vyksta dėl mūsų dėmesio. Jėgų ir laiko reikia ne tik tam tikrų galimybių aktualizavimui, bet ir sakymui „ne“ kitoms galimybėms. Tuo labiau kad galima kalbėti apie stiprų socialinį spaudimą aktyviai lankytis didžiausio šurmulio vietose.

Absoliuti dauguma nūdienos šeimų namuose turi televizorių (paprastai net ne vieną), kompiuterį, elektroninio pašto adresų. Teoriškai visada yra galimybė viso to atsisakyti, tačiau praktiškai daug jėgų ir laiko reikia tokio pasirinkimo aiškinimui. Kas sako „ne“ neaprėpiamam informacijos srautui, užliejančiam mus iš šiuolaikinių komunikacijos priemonių, pradeda varginančią kovą su vyraujančiais elgesio modeliais, kas sako „taip“ – pasmerkia save nuolatiniam stresui.

Žirklės tarp techninių galimybių ir riboto gyvenimo laiko vis plečiasi. Naujoji kompiuterinė komunikacija – tai Pandoros skrynia, dovanojanti mums tiek daug naujų galimybių, jog jos tampa ne tiek dovana, kiek prakeiksmu. Vis daugiau laiko reikia pastangoms išlaikyti ranką ant nuolat vykstančių permainų pulso. Tad natūraliai iškyla būtinybė vis dažniau pareikšti: daugiau nereikia, toliau gilintis nenoriu.

Nauji iššūkiai žinojimo rinkodarai

Kuo sraunesnis ir platesnis į mus plūstantis informacijos srautas, tuo aktualesnė mums tampa tarpininkų, kurie ne tiek pateikia naują informaciją, kiek padeda įprasminti turimą, vaidmuo. Mes vis dar sugebame atlaikyti informacijos spaudimą tik dėl to, kad kultūrinė terpė, kurioje gyvename, yra natūralus amortizatorius, leidžiantis daugiau ar mažiau derinti mūsų galimybes ir informacijos srautus.

Kompiuteriai ir internetas sukūrė kultūrą, kurioje trūksta ne informacijos, bet orientacijos. Tai reiškia nepakanka laiko, kurį turėtume skirti gaunamos informacijos įsisąmoninimui. Mes nuolat esame priversti filtruoti informaciją ir turime priimti sprendimus neapibrėžtumo ir laiko trūkumo situacijoje.

Mes nuolat siunčiame, gauname ir saugome informaciją, nes esame įjungti į pasaulinę komunikacijos grandinę. Tam, kad neuždustume nuo informacijos apstumo, mums reikia atrankos, filtravimo ir informacijos įvertinimo technikos. Filtrai sumažina įtampą, nes tam tikrą kiekį informacijos jie atmeta kaip triukšmą. Panašiai funkcionuoja mūsų sąmonė, kuri atrenka tik kai kuriuos signalus, taip pat ir mūsų klausa, nes mes girdime tik tam tikro diapazono dažnius. Taip pat veikia ir masinės komunikacijos priemonės, turinčios savus sensacingumo filtrus: krizės, skausmas, naujiena, įžymybė, sėkmė – yra tai, kas patraukia dėmesį.

Bėda ta, kad srauniame informacijos sraute neįmanoma atskirti, kas iš tiesų svarbu. Kiekvienas pasirinkimas – tai kartu ir kitos informacijos praradimas. Jei mes pasirenkame domėtis kažkuo, tai reiškia, kad atsisakome kitų turėtų galimybių. Nė vienas žmogus negali išgyventi nuolatiniame pasirinkimų strese. Todėl vis didesnė reikšmė tenka nežinojimui, kaip esminei apsisaugojimo priemonei.

Šiandien svarbiausia žinojimo rinkodaros užduotis – ne tiek pateikti žmogui kuo daugiau informacijos, kiek veikiau apginti nuo perteklinės, nuo to, kas atitraukia dėmesį į nereikšmingus dalykus. Šiandien visiems, kurie susiję su žinojimo rinkodara, būtina įsisąmoninti pamatinį dalyką – pasaulis, kuriame trūksta informacijos, iš esmės skiriasi nuo pasaulio, kuriame svarbiausias deficitas – žmogaus dėmesys. Gyvename nuolatinės kovos už dėmesį sąlygomis. Paradoksalu tai, kad šiandien didžiausią pridedamąją vertę turi ne naujos informacijos gamyba, bet jos kiekio mažinimas.

Mažiau yra geriau

Žmonės vis dar įpratę visas problemas traktuoti kaip nežinojimą. Tačiau prasmės ir orientacijos problemos negalima išspręsti, pateikiant žmonėms dar daugiau informacijos. Sumazgyto siūlų kamuolio neatpainiosime, didindami siūlų skaičių. Šiandien turime spręsti ne informacijos, bet orientacijos problemą. Mums gyvybiškai reikalingas kasdienis Nojaus laivas pasauliniame informacijos tvane.

Informacijos srautas nebegali padėti spręsti mūsų problemų. Svarbu ne didinti turimos informacijos kiekį, bet sugebėti atfiltruoti tik tai, kas iš tiesų svarbu, struktūruoti ir pamąstyti turimą informaciją. Šiandien labai svarbus vaidmuo tenka žinojimo dizaineriams – redaktoriams, žurnalistams, mokslininkams, režisieriams, rinkodarininkams, finansiniams patarėjams, poetams. Tai profesijos, kurios susijusios su informacijos struktūravimu, jos kuria prasmes ir padeda orientuotis.

Šiandien visi esame kiek sutrikę. Mums sunku keisti įpročius ir perorientuoti nuo informacijos gausinimo į jos mažinimą.

Kai nori gauti kokią nors informaciją internete, tai, pateikęs užklausą, paprastai gauni tūkstantį atsakymų į patį paprasčiausią klausimą. Tačiau mums nereikia tokios daugybės atsakymų, jie nebepadeda, bet trukdo susigaudyti. Mažiau būtų kur kas geriau. Absurdiška siekti žinoti viską, kas įmanoma. Jei kas nors nori išsamiai apie daug ką žinoti, paprastai yra sugniuždomas informacijos gausos, dar prieš pradėdamas ja praktiškai naudotis. Iškyla natūralus klausimas – kaip susiaurinti atsakymų paiešką? Pasirinkimą palengvina internetiniai navigatoriai, kurie tampa naujomis interneto superžvaigždėmis. Ne vien dėl to, jog moka ieškoti, bet labiau dėl to, kad geba struktūruoti atrastą informaciją ir padėti susigaudyti.

Dėmesio trūkumas glaudžiai susijęs su kita chroniška šiuolaikinio žmogaus liga – laiko trūkumu. Vienas iš populiariausių žodžių tampa „deadline“ (galutinis terminas). Mes nuolat skubame ir jaučiamės vėluojantys. Ypač skaudžiai reaguojame į tuos, kurie „vagia“ mūsų laiką, versdami mus laukti ar trikdydami, mūsų įsitikinimu, nereikšmingais kontaktais. SMS ir elektroninis paštas leidžia reaguoti į kontaktus ne iš karto, bet mums patogiu laiku. Tačiau šis palengvinimas neišsprendžia visų problemų, nes netrukus tenka spręsti dilemą, kaip atskirti tikrai svarbius elektroninius laiškus ir SMS nuo nesvarbių.

Mes gyvename informacinės anarchijos laikais. Kuo daugiau informacijos, tuo didėja žmonių įtarumas kiekvienos informacijos atžvilgiu. Problema vis gilėja – informacijos daugėja, o noras ir pasirengimas ją priimti tik tirpsta.

Parengė Andrius Navickas