Netrukus pratęsiu svarstymus apie Seimo rinkimuose konkuruosiančias politines jėgas. Ketinu įdėmiau pažvelgti į Artūro Zuoko vadovaujamą partiją „Taip“, žalią atspalvį pasirinkusius valstiečius liaudininkus, Lietuvos lenkų rinkimų akciją, tautininkų, LSDS ir Centro partijos bloką, taip pat „Drąsos kelią“ bei „Lietuvos sąrašą“. Problemiška tai, kad dabartinė partinė sistema Lietuvoje nuolat keičiasi, klausimų daugėja kur kas sparčiau nei atsakymų ir, labai tikėtina, spalio 14 dienos rinkimuose daugeliui iš mūsų bus itin sudėtinga atsakingai ir racionaliai apsispręsti.

Prieš kurį laiką Liberalų sąjūdis išplatino dėmesio vertą pareiškimą, kuriame perspėja, kad populizmas yra pavojingas iššūkis. Visiškai sutinku su liberalais, kad turime būti budrūs ir suvokti, jei labai į Seimą norintys patekti politikai žada mažinti mokesčius, bet didinti socialines išmokas, tvirtina, kad tik jie gali išspręsti esmines problemas, aiškiai nenurodydami, kaip tai jie darys, tai tik neatsakingas balsų „žvejojimas“, pažadai, kurių paprasčiausiai neįmanoma įvykdyti.

Taip pat sutinku su liberalų teze, kad dabartinė opozicija, besiveržianti į valdžią, nelabai ką turi pasiūlyti ir yra labai atsakinga už politines problemas, kuriomis dabar garsiai piktinasi.

Daug sunkiau sutikti su liberalų pareiškimo tvirtinimu, kad didele grėsme valstybei yra rinkimų išvakarėse kuriamos naujos politinės partijos. Taip pat ir su pasigyrimu, kad lietuviškas liberalizmas yra paremtas „sveiko proto“ principais. Būtent sveiko proto (nepainiokime su egoizmu ar kurios nors interesų grupės atstovavimu) liberalų veikloje jau seniai trūksta. Jo vietą užėmė ideologiniai užkeikimai ir skambios deklaracijos, paklusniai tenkinant įtakingų verslo grupių įnorius.

Maža to, esu įsitikinęs, kad būtent liberalaus bei krikščioniškosios demokratijos dėmenų silpnumas Lietuvos politinėje sistemoje ir yra viena iš svarbiausių dabartinės sisteminės krizės priežasčių. Krikdemiškos politikos sunykimas sukarikatūrino socialinio teisingumo sampratą ir atvėrė kelius populistams, keliantiems teisingus skaudžius klausimus, bet nesugebančius pasiūlyti prasmingų ir atsakingų jų sprendimo būdų. Subanalintas ir vienpusiškas liberalizmas nesugebėjo realiai ginti kiekvieno žmogaus lygybės prieš įstatymą bei laisvės gyventi be tiek valstybės, tiek bet kurios galią turinčios grupės diktato.

Ar neparadoksalu, kad, valdant krikščionių demokratų ir liberalų valdančiajai koalicijai, socialinio teisingumo principas taip ir netapo kertiniu politiniu principu, o jėgos struktūros tapo valdžios įrankiu, prieš savos valstybės piliečius, turinčius kitą nuomonę nei politinio elito atstovai kovojančiu, kaip prieš teroristus? Beje, prisiminkime, kad valdant socialdemokratams, socialinė nelygybė Lietuvoje pasiekė iki tol nematytas aukštumas, o LSDP nuosekliausiai įgyvendino nomenklatūrinį liberalizmą (jo esmė – visiškos veikimo laisvės į nomenklatūrą patenkančioms stambaus kapitalo grupės suteikimas).

Tad neverta stebėtis, jog šiandien krikdemais, liberalais ar socialdemokratais pasivadinę politikai vieningai pasisako už politinį, ekonominį ir socialinį status quo, kuris susidarė po didžiojo gėrybių persidalinimo, vykusio privatizacijos metu, ir labai nervingai reaguoja, kai išgirsta kalbant apie tai, kad dabartinė politinė sistema stovi ant gerokai papuvusių pamatų.

Ilgą laiką mane stebino procesai, kurie vyksta Rusijoje, kai demokratas Garis Kasparovas į prieš Vladimiro Putino diktatūrą nukreiptus mitingus ėjo kartu su nacionalbolševikais ar komunistais. Kiek labiau suprasti procesus Rusijoje pradėjau tik tada, kai panašūs procesai prasidėjo ir Lietuvoje. 

Kas bendro tarp Dariaus Kuolio, Gintaro Aleknonio, Aurelijos Stancikienės, Naglio Puteikio, Romualdo Ozolo, Sauliaus Stomos, Algio Patacko bei Neringos Venckienės, kurie kalba apie tai, kad Lietuvoje demokratinei sistemai yra iškilusi rimta grėsmė? D. Kuolys – kultūrinis liberalas, A. Stancikienė – daugiau nei dešimtmetį buvo aktyvi konservatorė, A. Patackas – radikalus patriotas ir krikščionis, R. Ozolas – vienas nuosekliausių euroskeptikų ir etnocentristų, N. Venckienė – teisėja, kiek suprantu, niekada negalvojusi apie politinę veiklą, bet pastaraisiais metais paversta priešinimosi dabartinei sistemai politine vėliava. Normalioje politinėje situacijoje, kurioje veikia normalios politinės partijos ir žmonėms tarnaujanti teismų sistema, šie žmonės veikiausiai nė nebūtų pasukę į politiką ir rinkimuose balsuotų už skirtingas politines partijas.

Kitaip sakant, jei Lietuvoje liberalai, krikščionys demokratai, socialdemokratai ir kitos politinės jėgos nuosekliai atstovautų politinėms ideologijoms, vykdytų rinkimų pažadus ir atkakliai stengtųsi gydyti visuomenės skaudulius, tikrai galėtume galvoti apie dvinarę ar trinarę partinę sistemą, galėtume vienareikšmiškai  neigiamai vertinti naujai kuriamas politines organizacijas.

Deja, panašu, jog ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje valstybė ir visuomenė susiduria su sisteminėmis problemomis, kurias politinis elitas ignoruoja, ir tada į gatves, politinę veiklą eina tie, kurie atrodo kiek keistai, neatitinka vyraujančio „respektabilaus politiko“ įvaizdžio, bet yra nuoširdžiai susirūpinę tuo, kas vyksta, ir reikalauja TIKRŲ permainų.

Jei mes manome, kad dabartinė politinė sistema susiduria su natūraliais augimo sunkumais ir tereikia kantrybės, laiko, lojalumo valstybės institucijoms, o problemos ilgainiui išnyks, tai natūralu, per rinkimus turėtume balsuoti už dabartinį politinį elitą (ar už valdžioje, ar už opozicijoje esantį).

Jei mes manome, kad nepakanka Seime ir Vyriausybėje perstatyti kėdes, esą susidūrėme su rimtomis politinėmis ligomis (korupcija, protekcionizmu, kasdienių visuomenės daugumos problemų ignoravimu etc.) ir būtinos radikalios permainos, tačiau dabartinis politinis elitas nenori keisti iš esmės jam palankios sistemos, tai natūralu, kad kur kas įdėmiau ir atlaidžiau žvelgsime į naujų partijų kūrimosi vajų. Galbūt jos nesugebės išspręsti visų problemų, tačiau net jei jos sugebėtų įtraukti naujas svarbias problemas į politinę darbotvarkę, sugriautų dabartinį politinio ir verslo elito bendradarbiavimo modelį, teisingumo ir bendrojo gėrio galbūt būtų daugiau nei dabar.

Prisipažįstu, buvo metas, kai Lietuvos politiniame gyvenime mačiau tik dvi spalvas ir politikus skirsčiau į „patriotus“ ir „piktavalius“. Džiaugiuosi, kad išsivadavau iš dvispalvės vizijos ir pradėjau matyti skirtingus atspalvius bei įsitikinau, kad kitamintis tikrai nebūtinai piktavalis, o „saviems“ turime kelti ne mažiau griežtus reikalavimus nei tiems, kurių pažiūroms nepritariame. Esu įsitikinęs, kad kiekvienoje Lietuvos politinėje partijoje yra padorių, sąžiningų žmonių, kurie nori tarnauti žmonėms, o ne svajoja apie galią ir privilegijas. Deja, taip pat yra ir galios narkomanų, kurie pasiryžę bet kam, idant patektų į valdžią ar išliktų joje. Sunkiausias klausimas – kaip padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad į valdžią patektų daugiau tarnauti žmonėms siekiančių politikų nei „galios narkomanų“? Tikrai pritariu Aurelijui Verygai, Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos vadovo, tezei, kad per rinkimus turime daug daugiau dėmesio kreipti ne į tai, ką politikas ar politinė partija žada, bet į tai, kaip elgėsi, ką darė iki šiol.

Taip pat manau, kad prieš šiuos rinkimus ypatinga atsakomybė teks viešiesiems autoritetams – asmenybėms, į kurių nuomonę ir argumentus kiti įsiklauso. Man asmeniškai ypatingai svarbu būtų išgirsti, kaip dabartinėje trikdančioje situacijoje siūlo rinktis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, reformatas Tomas Šernas, evangelikas Giedrius Saulytis, kunigas Robertas Grigas, pranciškonai Arūnas Peškaitis bei Julius Sasnauskas, jėzuitas Gintaras Vitkus, marijonas Vaclovas Aliulis, ateitininkai Vidas Abraitis bei Reda Sopranaitė, poetas Marcelijus Martinaitis, rašytoja Vanda Juknaitė, dainininkė Veronika Pavilonienė, laisvės kovų metraštininkas Andrius Dručkus, nepailstanti disidentė sesė Nijolė Sadūnaitė, žurnalistas Romas Sakadolskis, filosofai Kęstutis Girnius bei Arūnas Sverdiolas, sociologas Arūnas Poviliūnas, vertėjas Petras Kimbrys, teatrologė Irena Veisaitė, mokytojas Vytautas Toleikis, buvęs Šv. Sosto atstovas Vytautas Ališauskas ir dabartinė ambasadorė Irena Vaišvilaitė bei kt.

Spėju, kad šių žmonių pozicijos ir pasirinkimai skirsis, tačiau šiandien mums reikia ne direktyvų, receptų, bet argumentų, įvairių perspektyvų, sąžiningo dialogo. Kiekvienas turėsime apsispręsti pats ir prisiimti atsakomybę už apsisprendimą, tačiau prieš tai verta įdėmiai klausytis – tiek įvairių argumentų, tiek savo širdies ir sąžinės.

Na, o kitoje šio ciklo dalyje, kurią viliuosi paskelbti jau artimiausiu metu, pasidalinsiu abejonėmis, kurios mane trikdo ir neleidžia ramia sąžine sakyti, kad per du dešimtmečius susiformavęs politinis elitas yra pajėgus atremti svarbiausius dabarties iššūkius mūsų valstybei. Pasidalinsiu, vildamasis, kad galbūt kas nors sugebės argumentais ištirpdyti mano abejones.