Kaip ir žadėjau, dalinuosi abejonėmis, kurios mane trikdo ir neleidžia ramia sąžine sakyti, kad per du dešimtmečius susiformavęs elitas yra pajėgus atremti svarbiausius dabarties iššūkius mūsų valstybei. Pateiksiu tik devynias oficialias versijas, kurios man asmeniškai kelia daug abejonių ir negaliu ramia sąžine jų priimti. Primenu faktus ir interpretacijas, vildamasis, kad galbūt kas nors sugebės argumentais ištirpdyti mano abejones.

Valstybės užvaldymo planas „Strekoza“

Visos kalbos prezidento Rolando Pakso apkaltos metu apie „Strekoza“ planą, pagal kurį Rusijos specialiosios tarnybos siekė pajungti (ar net pajungė) savo įtakai įtakingiausius Lietuvos politikus, tebuvo gandai. Jurijus Borisovas – talentingas verslininkas, jaučiantis socialinę atsakomybę valstybei, kurioje jis užsiima verslu, todėl ir rėmė R. Paksą Prezidento rinkimų metu, norėjo dalintis su juo gyvenimiška patirtimi.

Nėra jokio pagrindo nuogąstauti, kad po Rolando Pakso atstatydinimo „Strekoza“ planas buvo pakoreguotas ir atrasti nauji įtakos kanalai.

Vytauto Pociūno žūtis Breste

Lietuvos karininkas, dirbęs Valstybės saugumo departamente, Vytautas Pociūnas žuvo apmaudaus nelaimingo atsitikimo metu. Jis buvo išsiųstas dirbti į Baltarusiją savo noru, nes suprato, kad visos jo abejonės dėl Lietuvos politinio elito korumpuotumo ir pavojingos rusiško kapitalo įtakos Lietuvoje priimamiems politiniams sprendimams neturi pagrindo, ir jis ne vienus metus tyrė klaidingas versijas. Susikrimtęs dėl savojo neprofesionalumo, V. Pociūnas Baltarusijoje mezgė romantines pažintis, girtavo ir pats iškrito pro viešbučio langą.

Jo kolegos Valstybės saugumo departamente po V. Pociūno žūties labiausiai susinervino dėl to, kad nebūtų suteptas karininko įvaizdis, ir tik todėl griežtai ragino nesidomėti Bresto tragedijos aplinkybėmis. Visa ta informacija apie nerimą keliančias tendencijas VSD, kuri paaiškėjo parlamentinio tyrimo metu, tėra gandai ir kai kurių politikų bandymas krautis politinį kapitalą. VSD vadovai, išskirtinai rūpindamiesi nacionalinio saugumo interesais, griežtai atsisakė paviešinti savo darbuotojų parengtas pažymas apie tai, jog Lietuvos žiniasklaidai, politikams įtaką daro rusiškas dujas mūsų valstybei tiekiančios įmonės, apie tai, kad buvo iš vaistytos bei pasisavintos didžiulės demokratijos Baltarusijoje puoselėjimui skirtos lėšos.

V. Pociūno atminimą juodinančios publikacijos „Lietuvos ryte” pasirodė be jokios VSD vadovybės iniciatyvos ir tebuvo nuoširdus šio leidinio žurnalistų noras siekti tiesos. Norėta supažindinti skaitytojus su išskirtinai žurnalistinio profesionalumo dėka išsiaiškintais faktais.

Byla yra ištirta, sprendimas paskelbtas ir turi pakankamą pamatą. Tai, kad po visuomenininkų spaudimo atnaujintas bylos tyrimas, nereiškia, jog yra pakankamai faktų abejoti oficialia nelaimingo atsitikimo versija, bet veikiau tėra įrodymas, jog mūsų teisinė sistema daro viską, kad byloje neliktų nė šešėlio abejonių, net jei jos niekuo nepagrįstos.

Tėvynės sąjunga, prieš rinkimus žadėjusi pertvarką VSD ir atsakingą parlamentinę operatyvinių tyrimų kontrolę, ištesėjo pažadus, ir šiandien galime būti ramūs, jog VSD pareigūnai nesiklauso jiems nepatinkančių žurnalistų, politikų, visuomenininkų telefonų pokalbių, gerbia kiekvieno piliečio pamatines teises ir tarnauja visuomenei, nebandydami daryti kryptingos įtakos politiniams procesams. Tai, jog vis dažniau viena ar kita informacija apie Lietuvoje vykstančius procesus yra paskelbiama valstybės paslaptimi ir tampa neprieinama eiliniams piliečiams, tėra rūpestis, jog mes neapkrautume smegenų mums nereikalinga informacija ir galėtume labiau susitelkti į kasdienius darbus.

Eglės Kusaitės teismas

Eglė Kusaitė yra ypač pavojinga teroristė, nukenksminta didvyriškomis pastangomis, sėkmingai bendradarbiaujant Lietuvos ir Rusijos saugumiečiams. Deja, ji nepripažįsta kaltės, ją remia valstybei pavojingi radikalai, kurių pavojus valstybei buvo nustatytas dar sovietmečio KGB.

E. Kusaitės byla yra mūsų saugumiečių budrumo ir profesionalumo įrodymas. Eglė meluoja apie tai, jog prieš ją kardomojo suėmimo metu buvo naudojamas smurtas, grasina iškiliems mūsų teisinės sistemos pareigūnams, ir vienintelis būdas duoti atkirtį iškilusiai didžiulei grėsmei valstybei – kelti jai vis naujas bylas,

Ekonominė krizė Lietuvoje

Lietuvos politikai visiškai neatsakingi už tai, kad mūsų valstybėje prasidėjo sunki ekonominė krizė. Pastaroji yra išskirtinai pasaulinės krizės padarinys, ir jos nė kiek nepagilino mūsų politikų sprendimai.

Andrius Kubilius įeis į istorijos vadovėlius kaip premjeras, kurio išminties ir nuoseklumo dėka pavyko įveikti ekonominę krizę. Kritikų pastabos, jog tai, kas vadinama krizės įveikimu, tebuvo mokesčių didinimas ir socialinių valstybės išlaidų mažinimas, didžiausią naštą uždedant ant vidutines ir mažesnes pajamas turinčių piliečių pečių, neturi jokio pagrindo. Didžiule emigracijos banga turėtume tik džiaugtis, nes ji tapo veiksmingiausiu būdu palengvinti Darbo biržų veiklą, lygiai kaip  didėjančios sveikatos apsaugos sistemos problemos ilgainiui padės spręsti ir visuomenės senėjimo problemą. Beje, daug veiksmingiau nei bet kokios socialinės investicijos į gimstamumo skatinimą.

Sėkmingos Vyriausybės veiklos dėka šiandien geresniu gyvenimu jau gali džiaugtis ne tik politinis elitas, bet ir visi Lietuvos žmonės. Lietuvoje puikiai veikia verslo skatinimo programa, pavyko pritraukti itin įtakingų užsienio verslo korporacijų investicijų Lietuvoje, sumažinti socialinę nelygybę, ištraukti milijardą „iš šešėlio“ bei pasiekti, kad valstybės įmonės didžiulį pelną perduotų į valstybės biudžetą, o ne naudotų vadovybės gerovei didinti.

Energetiniai projektai – išmintingos politikos pavyzdys

Lietuvos politikų įsipareigojimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, LEO LT projekto kūrimas, šio projekto naikinimas ir padarinių šalinimas, naujos atominės elektrinės statybos projektas – tai nuoseklios mūsų politinio elito pastangos rūpintis bendruoju gėriu.

Netiesa, kad mūsų politikai turėjo kokios nors asmeninės finansinės naudos dėl visų šių projektų įgyvendinimo. Tai, kad atominės elektrinės uždarymo darbai užsitęsė, o uždarymui skirta ES parama ištirpo, yra išskirtinai ES biurokratų buhalterinė klaida, nes buvo skirta kur kas mažiau lėšų nei reikėjo, o visos skirtos lėšos buvo panaudotos taupiai ir tikslingai.

Šiandien svarbiausia, jog mes įgyvendintume Vyriausybės siūlomą energetinio saugumo koncepciją, todėl turime nustoti žvalgytis į praeities klaidas ar nesąžiningus veiksmus. Neturėtume stebėtis ir dėl to, kad Energetikos ministerija tik prieš pat rinkimus sugebėjo parengti strateginius energetinius projektus. Tai, kad dabartinė strategija neteikia jokių garantijų, jog Lietuvoje bus statoma nauja atominė elektrinė, taip pat yra antraeilis klausimas – svarbiausia, kad bent viename regione sutvarkysime kelius, darbo turės statybinės įmonės, projektų rengėjai, administratoriai, mūsų politikai turės apie ką diskutuoti su Lenkijos ar Latvijos atstovais.

Nepamirškime, kad mūsų politinio elito kuriami energetiniai projektai turi ir kitą prasmę – tai lakmuso popierėlis, leidžiantis atpažinti valstybės priešus. Kiekvienas, kas kelia klausimus ar kritikuoja šiuos projektus, yra užsienio valstybių finansuojami įtakos agentai.

Politinis elitas ir korupcijos problema

Lietuvos politikoje idėjos, kūrybingumas, tarnystė žmonėms vaidina kur kas didesnį vaidmenį nei pinigai. Todėl neverta gilintis į EBSW sąsajas su Lietuvos politikais. Gintaro Petriko įkalinimas yra pakankamas adekvatus atsakas į išvaistytas didžiules Lietuvos žmonių lėšas. Netiesa, kad politinis „stogas“ bei dosni „duoklė“ politikams buvo esminė finansinių machinacijų sąlyga. Nepamirškime nekaltumo prezumpcijos principo, kuris teigia, jog nė vienas nenuteistas žmogus negali būti vadinamas nusikaltėliu. Tai, kad Lietuvos teismai nėra paskelbę baudžiamojo nuosprendžio nė vienam Lietuvos politikui, kurio nesąmoningas ar sąmoningas aplaidumas tapo didžiulių finansinių machinacijų priežastimi, yra svarbiausias įrodymas, jog mūsų valstybės nekamuoja rimta politinės korupcijos problema.

Tiesa, pavyzdžiui, Artūras Zuokas yra pripažintas kaltu, nederamai naudojęs politinę įtaką. Tačiau jis paprasčiausiai rūpinosi kiekvieno sostinės gyventojo interesais. Nevalia jį vadinti „nusikaltėliu“, jis veikiau yra savito tipo politikas, pasitelkiantis ir netradicinius politinio veikimo metodus.

Yra iškelta byla taip pat ir Darbo partijos vadovui Viktorui Uspakichui, esą jis nusikalstamai elgėsi su šios partijos lėšomis. Įtarimų dėl galimai neskaidrios šio politiko veiklos būta ir anksčiau,  tačiau bylos, įtarimai teprideda šio politiko portretui sodrių atspalvių.

Prokuratūra, teismai sąžiningai dirba savo darbą, tirdami  Darbo partijos buhalterijos tvarkymo ypatumus, ir bylos nagrinėjimo tempas bei jos baigtis niekaip nepriklauso nuo V. Uspakicho ir jo vadovaujamos partijos politinės laikysenos. Netiesa, kad V. Uspakicho palaikymas, balsuojant dėl Vyriausybės siūlomos energetinio saugumo strategijos, bent kiek susijęs su galimybe, kad iki rinkimų neišgirsime verdikto  „juodosios buhalterijos“ byloje.

„Snoro“ banko likvidavimas buvo sprendimas, padarytas laiku, ir  padėjo išvengti didesnių nuostolių valstybės biudžetui. Netiesa, kad šio banko finansinė situacija iš esmės niekuo nesiskyrė nuo situacijos „Ūkio banke“. Prieš pastarąjį nesiimta priemonių, nes taip apsispręsta pačiuose aukščiausiuose politinio elito sluoksniuose. Netiesa, kad bankų priežiūros institucijos yra atsakingos už tai, kad „Snoro“ savininkai galėjo vykdyti abejotinus sandorius. Jos padarė viską, ką galėjo. Kaip ir banko likvidavimo metu paskirtas administratorius. Jis puikiai susitvarkė su savo darbu, ir jo veikla  tikrai verta to atlygio, kuris buvo mokamas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Tai, kad po „Snoro“ likvidavimo iš esmės pasikeitė vieno iš Lietuvos dienraščių požiūris į Lietuvos Prezidentę, tėra atsitiktinis sutapimas – šio dienraščio žurnalistai pagaliau praregėjo ir įvertino Prezidentės pastangas.

Taip pat ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovybės pakeitimas tebuvo politinis pasistumdymas, niekaip nesusijęs su FNTT vykdytais tyrimais. Netiesa, kad šios institucijos akiratyje buvo abejotini politinės partijos, delegavusios vidaus reikalų ministrą, sandoriai, jog buvo tiriama ir kai kurių VSD pareigūnų veikla. Paprasčiausiai buvusi vadovybė buvo pernelyg susijusi su Tėvynės sąjunga, ir pastaroji politinė jėga norėjo išsaugoti savo įtaką, tačiau,  principingai įsikišus Prezidentei bei liberalcentristams, pavyko depolitizuoti FNTT. Tėvynės sąjungos vadovybė kurį laiką nenorėjo pripažinti savo klaidos ir žadėjo sparčią FNTT reorganizaciją, bet paskui apsiramino, suprato savo klaidą ir dabar džiaugiasi kur kas kokybiškesne FNTT veikla.

Netiesa ir tai, kad stebėtinai pasyvi Tvarkos ir teisingumo partijos laikysena FNTT skandalo metu susijusi su tuo, kad tokiu būdu išvengta įtakingus šios partijos narius kompromituojančios informacijos paskelbimo.

Alkoholio industrija ir politika

Tai, kad Seimas priėmė, o Prezidentė palaimino alkoholio reklamos draudimo panaikinimą, dėl kurio anksčiau buvo sutarta, yra išskirtinai rūpinimasis verslo laisve ir lietuviškos žiniasklaidos kokybe. Alkoholį reklamuojanti žiniasklaidos priemonė yra neabejotinai kokybiškesnė už tą, kuri to nedaro. Reklamos draudimas  neturi jokios įtakos alkoholio vartojimo mažinimui, jo panaikinimas yra veikiau principo reikalas –  kova už pamatines žmogaus laisves. Netiesa, kad alkoholio reklamos draudimą panaikinę politikai siekė ne tiek bendro gėrio, kiek alkoholio industrijos paramos rinkimuose bei didesnio žiniasklaidos palankumo. Netiesa, kad Tėvynės sąjunga (ar bent jau jos vadovybė) išdavė tuos, kurie tikėjo rinkimų pažadais skirti išskirtinį dėmesį priklausomybių prevencijai. Privalu rinktis mažesnį blogį ir pripažinti, kad alkoholio industrija  moka didžiulius mokesčius į Lietuvos biudžetą ir yra viena iš svarbiausių mūsų visų maitintojų bei lietuviškojo sporto sėkmės garantas.

Lygybė prieš įstatymą

Lietuvoje visi esame lygūs prieš įstatymą, nesvarbu kokias pareigas einame, kiek pinigų turime. Gali atrodyti keista, kodėl politinis elitas nusprendžia, kad vieno teismo sprendimas turi būti strimgalviais vykdomas, o kitu atveju išmintingiau yra jo nevykdyti. Pavyzdžiui, jei tai susiję su esą didelėmis botelių griovimo Preiloje išlaidomis.

Netiesa, kad 240 policininkų pasitelkimas Garliavoje  ir visa grandiozinė teismo sprendimo vykdymo operacija mokesčių mokėtojams kainavo nemažiau nei botelių griovimas. Pagaliau turime atsižvelgti ir į tai, ką sako įtakingi advokatai. Nėra gerai, kai politikai pradeda pyktis su turtingais verslininkais. Negi kam nors būtų geriau, jei botelių Preiloje neliktų? Šiandien turime Lietuvoje statyti, o ne griauti.

Parlamentarės Aurelijos Stancikienės sprendimas ryžtis precedento Lietuvoje neturinčiam veiksmui ir paduoti Vyriausybę į teismą dėl to, jog ji esą pamiršo visų lygybės pries įstatymą principą, tėra populistinis noras atkreipti į save dėmesį. Jau geriau ji, kaip Vyriausybės vadovas, sėstų ant dviračio ir suktų vis į dešinę.  Parlamentarė nesupranta, kaip sunku vadovauti Vyriausybei, kiek interesų tenka derinti . Net jei kartais tenka dėl šventos ramybės paaukoti principus ar kurį nors įstatymą, yra smulkmena, palyginti su didinga Vyriausybės misija.

 Garliavos šturmas

Tai, kas įvyko gegužės 17 dieną Garliavoje, – teisinės valstybės triumfas. Beje, netiesa, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba, transliuota netrukus po šturmo Garliavoje, kurioje valstybės vadovė reiškia susirūpinimą tuo, kas įvyko ir reikalauja viską kruopščiai ištirti, buvo įrašyta dar išvakarėse. Prezidentė tikrai nieko nežinojo apie ruošiamą šturmą ir jo scenarijų.

Šturmo Garliavoje metu nebuvo naudojama prievarta prieš vaiką. Visi vaizdo įrašai, kurie skatina galvoti kitaip, veikiausiai tėra klastingi montažai. L. Stankūnaitės advokato dalyvavimas, perimant vaiką, yra natūralus, džentelmeniškumo paskatintas elgesys. Advokatas labai myli vaikus, todėl natūralu, kad, pamatęs išsigandusią mergaitę, jis ją glaudė prie savęs, supo ant rankų, o vėliau kalbino automobilyje. Visi įtarimai, jog mergaitės elgesio pasikeitimas iš karto po šturmo yra susijęs su kokiu nors psichiką veikiančių preparatų naudojimu, yra šmeižtas. Taip tvirtinantiems specialistams paprasčiausiai trūksta profesionalumo.

Nieko keisto, kad Garliavos šturmas vyko, nepasibaigus kaltinimų pedofilija bylai, kurioje D.K. buvo vienintelė liudininkė, kuri dabar yra perduota mamai, kuri dar neseniai buvo viena iš įtariamųjų. Turime nuosekliai laikytis teismų sprendimų. Jei Kėdainių teismas nusprendė, jog mergaitė turi būti atimta iš globėjos, tą privalu padaryti, o aiškinimasis dėl tikslingumo, motyvų – čia jau su teismo vykdymu nėra susiję dalykai.

Gydytoja L. Bloznelytė ir kiti tariami liudininkai, jog Lietuvoje, tikėtina, veikia vaikus seksualiai išnaudojantis tinklas, yra šmeižikai, o visi tie, kurie rinkosi Klonio gatvėje, Garliavoje, ir trukdė antstolei įgyvendinti teismo sprendimą yra savosios valstybės griovėjai. Todėl turime visomis turimomis priemonėmis su jais juos kovoti. Visai nesvarbu, suaugęs ar vaikas, kreidėle ant asfalto rašo žodį „tie-sos“, turime nuosekliai vykdyti prevenciją, nes nėra aišku, į kokią tiesą šiuo atveju apeliuojama, kiek ji naudinga valstybei.

Tiek valdančioji koalicija, tiek opozicija pademonstravo politinę brandą ir išmintį, nekeldamos triukšmo dėl Garliavos šturmo. Tai įrodo, kad, reikalui esant, Lietuvos politinis elitas sugeba būti vieningas.

Iš karto po rinkimų, per kuriuos Lietuvos žmonės įrodys, kad sugeba atskirti pelus nuo grūdų, ir duos atkirtį prieš dabartinę politinę sistemą sukilusioms naujoms politinėms jėgoms, aistros nurims, mergaitė laiminga gyvens su mama, kaltinimų pedofilija byla bus baigta, konstatavus, jog kaltinimai neturi jokio pagrindo, ir mes visi susitelksime ties kur kas svarbesniais dalykais.

Galėčiau dar minėti įvairias privatizavimo istorijas, atskirus teismų sprendimus, garsius ar mažiau garsius politinius skandalus, tačiau, mano galva, pradžiai visiškai pakanka ir to, ką išvardijau. Jei tikite  oficialiomis versijomis ir galite pateikti daugiau  jas patvirtinančių argumentų, laukiu jūsų tekstų. Gal jie padės numaldyti mano abejones?