Zenekos nuotrauka

Šiemet įvairiuose festivaliuose gausu dedikacijų vienam iškiliausių XX amžiaus smuikininkų – Jaschai Heifetzui. Lietuvoje gimusiam menininkui išskirtinis dėmesys buvo parodytas ir Kristupo vasaros festivalio koncerte „Deja vu Heifetz”.

Savo mokytojo atminimą įprasmino pianistė Ayke Agus (JAV) ir smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Praėjusiais metais susitikę smuikininko organizuojamuose meistriškumo kursuose Klaipėdoje, muzikai nusprendė kartu parengti tokią programą, kuri padėtų atskleisti kontroversišką asmenybę – J. Heifetzą. Neatsitiktinai koncertas pradėtas dviem sonatomis – W.A. Mozarto sonata smuikui ir fortepijonui G–dur K.27 bei J. Brahmso sonata taip pat smuikui ir fortepijonui Nr.1 G – dur, op. 78.

M. Švėgždos teigimu, pirmajai koncerto daliai šios sonatos pasirinktos planingai. „J. Heifetzą prisiminti norėjome pirmiausia per jausmų skalę, per savo vidų. Todėl pirmoji dalis pasirinkta akademiška ir dvasinga, nesinorėjo rinktis populiarių, pompastiškų sonatų“, – sakė smuikininkas.

Po pertraukos koncertą pratęsė M. Švėgždos kūrinys „Luminaris pulsaris“, dedikuotas smuikininkei Danai Mazurkevich. Preciziškai tikslus ir dinamiškas smuiko solo susikaupimo ir rimties link atrodė, kad nuves ir į antrą koncerto dalį, tačiau čia pat J. Heifetzo transkripcija G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“ temomis kardinaliai pakeitė vakaro nuotaiką. Smagi, lengva, vasariška, džiazu dvelkianti improvizacija gaivino vakaro dalyvius. Profesionalus menininkų tandemas sugrojo tris aranžuotes, kurios buvo skirtos legendiniam smuikininkui atminti. Išjudinta publika negailėjo ovacijų muzikantams, tačiau daugiausia klausytojų aplodismentų nuvilnijo po M. Ravelio rapsodijos „Čigonė“. Jausmingas ir labai šiltas atlikimas privertė džiaugsmingai sušukti „bravo“ ne vieną klausytoją, o bisui suskambo smuikininko, virtuozo Fritzo Kreislerio valsas (smuikui ir fortepijonui) – „Gražusis rozmarinas“.

M. Švėgžda prisipažįsta, kad J. Heifetzas kaip asmenybė visada dariusi įspūdį, tačiau groti jo kūrinius nėra paprasta. „Pasiimti J. Heifetzo kūrinio natas ir išsinagrinėti kūrinį pačiam yra viena, tačiau groti jo transkripcijas su pianiste Aykei Agus, kuri pasufleravo ir dalinosi savo patirtimi, yra visai kas kita.“ Atlikėjas taip pat patikino, kad smuiko legendos reikšme muzikos istorijoje abejoti nevalia.

„J. Heifetzas tiesiog savo buvimu daug ką pakeitė ne tik smuiko, tačiau apskritai instrumentinės muzikos pasaulyje. Kaip asmenybė, kaip virtuozas, kaip keliaujantis artistas jis padėjo pamatus koncertuojančio smuikininko įvaizdžiui. Po J. Heifetzo daugelis stengėsi tapti panašūs į jį“, – sakė atlikėjas.

Ayke Agus taip pat negailėjo šiltų žodžių savo mokytojui ir bendražygiui tiek koncerto metu, tiek ir apie jį kalbėdama spaudoje. Tačiau pianistė neslepia, kad su J. Heifetzu bendrauti buvo itin sudėtinga. Ūmiu charakteriu ir nežmonišku reiklumu pagarsėjęs smuikininkas buvo ne tik genialus kaip atlikėjas, jo kurtos aranžuotės ir galybė kitų kompozitorių sukurtų pjesių, pritaikytų smuikui, (dar ir šiandien) nugula ne vieno profesionalaus smuikininko repertuare, o taip pat skamba didžiosiose pasaulio scenose..

Koncerto akimirkos fotografės Zenekos nuotraukose:


Parengė Dalia Rauktytė