1964-aisiais Umberto Eco išleido masinę kultūrą ir komunikaciją nagrinėjančių esė rinktinę, kurios pavadinimas lietuviškai skamba „Apokaliptikai ir integruotieji intelektualai“ (bent taip 1997-aisias „Kultūros baruose“ jos įvadinės esė pavadinimą išvertė Inga Tuliševskaitė), kuriame aptarė dvi intelektualų laikysenas masinės kultūros ir masinės komunikacijos atžvilgiu. Nors ir atsiprašydamas už tai, kad margą pažiūrų įvairovę sugrūdo į du (tik du!) labai jau beasmenius tipus, Eco visgi į pasaulį paleido itin patogų analizės įrankį.

Kas tai per tipai? Eco rašo: „Jei kultūra yra aristokratinis reiškinys, kuris tobulėja ir priešinasi minios vulgarumui, tai vien mintis, kad gali egzistuoti visiems priklausanti kultūra, kuriama taip, kad tiktų kiekvienam, apdorota pagal kiekvieno matą, yra siaubinga nesąmonė. [...] Bet ji [toji kultūra] gimsta kaip tik tuo metu, kai masių dalyvavimas visuomenės gyvenime tampa ryškiausiu istorinio konteksto reiškiniu ir todėl ,,masinė kultūra“ nėra laikino ir riboto paklydimo ženklas  ji žymi nepataisomą nuopuolį, kurio akivaizdoje kultūros žmogus tegali liudyti Apokalipsės žodžiais.

Tam prieštarauja optimistas integruotasis. Šiandien televizija, spauda, radijas, kinas, komiksai, populiarūs romanai ir ,,Reader's Digest“ leidžia visiems ir kiekvienam naudotis kultūros vertybėmis, padeda maloniai ir lengvai perimti žinias ir priimti informaciją, todėl mes gyvename plintančios kultūros epochoje, kur geriausieji konkuruoja tarpusavyje, kad pagaliau kuo plačiau paskleistų ,,populiarųjį“ meną ir kultūrą.“

Šioje ilgokoje citatoje pateikiami tipažai atrodo aiškūs ir nesunkiai atpažįstami, taip ir maga juos pritaikyti. Betgi Eco tekste jie atrodo skaidrūs ir gerai žinomi, o nuleidus juos ant žemės, t. y. į Lietuvą, tas jų skaidrumas kiek apsiblausia. Kas jie šiandienėje lietuvių kultūroje? Pavyzdžiui, ką laikytume svarbiausiu šiandien integruotuoju? Algimantą Čekuolį, Leonidą Donskį? – su tam tikromis išlygomis ir turėdami omenyje, jog ieškome atitikmens idealiesiems tipams – galbūt. Su apokaliptikais gal šiek tiek lengviau. Jie labiau matomi, aistringesni. Na, kad ir šio pasažo autorius: „Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o pas mus – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti.“

Nesirengiu šių pozicijų vertinti ir teigti, kad kuri nors iš jų teisinga, o kita – beviltiškai klysta. Man jos ne tiek moralinio vertinimo, kiek situacijos analizės priemonės, duodančios įdomių, kartais net stačiai netikėtų rezultatų. Pavyzdžiui, apokaliptikų ir integruotųjų matu išmatavus lietuviškos kultūros klasikus. Na, kad ir Maironį (jei pamiršote – primenu: nūnai minime pastarojo garbei dedikuotus metus!).

Mintis, kad Maironis galėtų būti ne apokaliptikas, ne žmogus, kuriam rūpi ir skauda aukštoji kultūra ir jos nuosmukis skamba kažkaip vulgariai. Argi taip galima?! Klasikai lietuvių kultūroje tarsi pagal apibrėžimą negali būti integruotieji intelektualai. Tai labai natūrali nuostata, skiepyta dar gimnazijose ir vidurinėse mokyklose, o ir šiaip jos pavyzdžių apstu – kad ir Maironio metų renginių programa, kurioje, tiesą sakant, tikrai integruoto masinės kultūros renginio reikia ieškoti su žiburiu.

Tačiau štai du argumentai leidžiantys kiek suabejoti tokiu vienareikšmiu priskyrimu.

Pirmasis – Maironio (o, tiesą sakant, ir ne tik jo) rašiniai, kuriuose jis kovoja už lotyniškų rašmenų grąžinimą lietuviškai spaudai ir užsimena apie tai, kokia tai spauda esanti. Rašydamas laiškus Rusijos pareigūnams ir laikraščiams, dar labai jaunas Maironis teigia: „Motina turi nukreipti pirmuosius vaiko žingsnius. Tačiau ar daug čia pasieks valstietė motina, neturėdama po ranka vadovo, knygos? Lietuvei motinai, kaip ir bet kuriai kitai, reikalinga knyga, parašyta jai suprantama kalba.“ Kokią kalbą supranta valstietė motina? Bažnyčios tėvų raštų ar nesudėtingų pamokomų pasakojimų? Panašu, kad aukštoji kultūra ir jos pažinimo stygius Maironiui čia kuo menkiausiai rūpi.

Žinoma, galima nesutikti ir sakyti, jog čia nutyliu ar supainioju keletą svarbių dalykų: pirma, Maironis rašo caro valdžiai ir su tuo susijusioms institucijoms, kurioms tai jau tikrai nedera kalbėti apie aukštosios lietuvių kultūros ugdymą, o apie būsimą valstiečių meilę ir lojalumą. Antra, pats Maironis nevengė šitos aukštosios kultūros ugdyti, rašydamas eilėraščius, dramas ir poemas.

Galbūt, tačiau pasidairius po tą Maironio kūrybos dalį, kuri priklauso aukštajai lietuvių kultūrai, kyla antrasis argumentas. Jei atliktume mėgėjišką tyrimą klausinėdami atsitiktinių praeivių gatvėse, kas yra tikro Sąjūdžio laikų hito „Oi neverk, matušėle“ teksto autorius, lažinuosi, jog ne taip jau mažai apklaustųjų sakytų, jog tai esanti lietuvių liaudies daina. Įtariu, kad panašaus atsakymo sulauktume klausinėdami ir apie kokią „Lietuvą brangią“ ar „Kur bėga Šešupė“. Ir kažin kiek maldininkų Šiluvoje galėtų ką nors doro pasakyti apie „Marija, Marija“ autorių. Jau nekalbant apie atsakymus, kuriuos išgirstume jaunesnių respondentų paklausinėję apie ne prie vieno laužo ilgesingai traukiamą dainą apie Trakų pilį, tą, kurią „Keistuoliai“ dainavo.

Ar tai spjūvis į didingą Maironio atminimą? Vargu, greičiau jau pripažinimas, kad savo jis pasiekė: mažai klasikų galėtų pasigirti tokia integracija į išties visą lietuvių kultūrą.

Toks Maironio vertinimas siūlo kiek kitaip pažiūrėti ir į patį tautinį atgimimą, kurio dainiumi poetas neretai tituluojamas. Ir čia kyla akiplėšiška mintis, labai sunkiai suderinama su šiandieniais lietuvybės laidotuvių varpais: tautinis atgimimas buvo bene didžiausias Lietuvos istorijoje integruotųjų intelektualų diriguojamas procesas, o tie dirigentai anaiptol nemanė, kad pigūs leidinėliai ir dainos prie laužo nieko bendro su lietuvių kultūra neturi. Visiškai priešingai.

Tad man, ne mažiau įžūliai, įdomu: kaip integruotasis intelektualas Maironis spręstų nūdienos problemas, koks jis būtų šiandien? Ar jis rašytų į „Delfį“ ir „Lietuvos rytą“? Ar būtų tik „kultūros bičiuliams“ žinomas Poetinio Druskininkų rudens arba Poezijos pavasario laureatas, ar parašytų eilėraštuką, kuriam koks nors Marijonas Mikutavičius prirašytų keletą gitaros akordų ir paleistų į pasaulį dar vienus „Tris milijonus“? Ar Maironis vestų kokią nors radijo ar televizijos laidą, ar bent jau noriai jose dalyvautų? Ar pas Maironį plūstų minios norinčiųjų susituokti? Galiausiai – ar galėtume sutikti Maironį kokioje populiarioje ir madingoje Vilniaus ar Kauno kavinėje, ar tik Arkikatedroje ir Rašytojų sąjungos rūmo patalpose?

Atsakymų aš nežinau.

Pradėjau nuo Eco, juo ir baigsiu. Angliškas jo knygos vertimas vadinasi „Apocalypse postponed“ – Apokalipsė, pasak Eco, atidėta/nukelta vėlesniam laikui. Kuriam – neaišku. Manding, Maironis manė taip pat...