Saulius Vasiliauskas. Tomo Razmaus nuotrauka

Šis interviu tęsia pokalbių seriją iš ciklo, skirto projektui „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“. Pašnekovas Saulius Vasiliauskas neseniai baigė lituanistikos bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete, darbuojasi Lietuvių kalbos institute, yra vienas iš jaunųjų kūrėjų sambūrio „Literatūros refleksai“ įsteigėjų. „Bernardinai.lt“ paklausinėjo apie gyvenimo kelią padėjusius pasirinkti žmones, kalbos bei literatūros svarbą tapatybei atpažinti ir kita.

Kodėl nusprendei tapti lituanistu? Kada tai nutiko? Ar buvo žmonių, nukreipusių į šį kelią?

Atsakant į šį klausimą norisi nusikelti į vaikystę, kai dar nebuvau pajėgus tvirtai apsispręsti ir nė nenutuokiau, ką reiškią tapti lituanistu, netgi apskritai, ką reiškia „tapti“. Tiesa, ir šiandien šie iš pirmo žvilgsnio paprasti klausimai nežada greito, vienareikšmio, konkretaus atsakymo, nes manau esąs būtent tame tapsme, neperžengęs jo ribų ir negalintis vertinti objektyviai.

Jei reikėtų minėti asmenis, pasėjusius vertybinį grūdą ir juo kreipusius humanitarinių studijų link, sąrašas būtų netrumpas. Štai močiutė Zofija, vieną gyvenimo dešimtmetį praleidusi Vorkutoje, išmokė pažinti raides, ir kiek vėliau, iliustratyviais pasakojimais apie skaudžią praeitį, turbūt to nė nesiekdama, parodė man, kokie baisūs momentai, kokios absurdiškos jų detalės gali staigiai pripildyti aplinką, kurią mažametis sieja su smėlio dėže ar nepamatuotomis svajonėmis būti kosmonautu, lenktynininku, prezidentu – būti geriausiam. Kas dėl prezidento – rodos, tokią svajonę nelyginant pažadą kartodavau seneliui, kuris, to nenorėdamas, pirmą kartą suvedė mane į akistatą su mirtimi – dar tebegirdžiu mašinų, judančių kapinių link, ūžimą; dar prisimenu klaikų vėją, lietų ir save, šešiametį darželinuką, pabūgusi minios, nešančios karstą, likusį sėdėti automobilyje, verkiantį ir žaidžiantį tada populiariu jo-jo – akyse besisukančiu žaislu, ilgėjančiu ir dar greičiau trumpėjančiu baltu jo siūlu. Augdamas sužinojau, kad ne tik mažamečiai žaidžia įvairius žaidimus, bandydami apgauti mirtį. Tas pat, tik kiek kitais metodais (buitimi, prekyba, lošimais, alkoholiu ir kt.) daroma ir vėliau.

Nebandysiu įtikinti, jog neskaitantieji būtinai yra nelaimingi, primityvūs, nuobodūs ir t. t. Yra žmonių, kurie ir be knygų moka atitolti nuo kasdienio buities stalo. Ar aš esu už juos aukštesnis? Nemanau. 

Prisiminiau senelius, gyvenusius (močiutė, stebinanti energija ir neblėstančiu, tyru pamaldumu, tebegyvena) su manimi, mano broliu ir tėvais namuose, Širvintų miestelyje. Žinoma, prie asmenybės formavimosi gerokai prisidėjo ir tėvai: mama – muzikos mokytoja, chorvedė, vargonininkė, šeimos centro vadovė – stebino (ir tebestebina) mane savo užsidegimu ir darbų, kuriuos ji atlieka, skaičiumi; tėtė, darbą puikiai išmanantis statybininkas, pradžiugino pasitikėjimu ir neprieštaravimu, kai pasirinkau jo specialybei tolimą filologijos studijų kryptį. Tėvų palaikymas, gal netgi barniai su jais, mokė formuoti ryžtingą, tvirtą nuomonę. Ją sustiprino klebonas Juozapas Dabravolskas – amžinatilsį Juozo Apučio, Alberto Zalatoriaus ir kitų žymių literatūros, kultūros puoselėtojų bičiulis. Nors patarnavimas per Mišias nebuvo laikomas masiniu, draugų būrio gerbiamu procesu, klausydamas kunigo pamokslų ir jo aiškių komentarų, išsakomų zakristijoje po Mišių, pradėjau kitaip žvelgti į pasaulį, pradėjau jausti atsakomybę, savo sąmonėje išskyriau melą ir tiesą, dorybę ir klastą, ir, be abejo, sustiprinau visur mane lydinti tikėjimą.

Norėčiau paminėti ir dar vieną žmogų, stipriai prisidėjusį prie mano kelio į lituanistiką. Juo, maištingu augimo periodu – paauglystėje – nepaisant to, jog mokiausi vadinamoje tiksliukų klasėje, tapo lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė. Jos vedamos pamokos dažniausiai prasidėdavo netradiciškai, užklasinį skaitymą atsiskaitydavome vaidindami – prisimenu, kaip kartu su klasės draugu Gediminu lietuvių kalbos kabinete dainavome ir šokome, rankose laikydami meškeres, o vaizduotėje perkurdami Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ epizodus. Galbūt tai skamba kiek kvailai, bet tokie ir panašūs pamokas pagyvinantys metodai padėjo atrasti individualų santykį, požiūrį į literatūrą ir neleido įsivelti į mažesnių rajonų mokykloms būdingą žinių įgijimo būdą „iškalk ir atsiskaityk“.

2007 m. vasarą, keliaudamas dviračių žygyje, važiavęs tiesiogine prasme be stabdžių, iš visų jėgų mindamas ir leisdamasis nuokalne, bandydamas išvengti sankryžoje tykančio automobilio pavojaus, patyriau „nokautą“. Atvykus greitajai, gydytojams nesąmoningai kartojau asmens kodą, nelyginant norėdamas įrodyti, jog aš dar gyvas, visuomenės sistemoje oficialiai egzistuojantis, asmuo.

2008 m. vasarą, atidavęs daug laiko nelengvoms sužalojimų, traumų gydymų procedūroms ir prastai išlaikęs valstybinius egzaminus, įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetą. Tada verkiau. Dabar džiaugiuosi.

Paminėjai žmones, kurie palydėjo lituanistikos link. O ar buvo knygų, kurios stumtelėjo ar patraukė, pagilino požiūrį į kalbą, literatūrą?

Ši, vadinkime, patirties lygtis turi tik vieną, žinoma, – teigiamą – atsakymą. Ir vėl norėčiau pradėti nuo vaikystės, nuo brolių Grimų pasakų, žalčių karalienės, trijų paršiukų, snieguolės, mergaitės raudona kepure... Vėliau, šį tą praleidus, sektų „Mažasis princas“, rakintas (vis kitu raktu) įvairiais jaunystės etapais. Paauglio lentynoje puikavosi detektyvai, taip pat nestigo nuotykių knygų (rinkau „Iliustruotos didžiosios klasikos“ seriją). Vyresnėse klasėse sužavėjo A. Škėmos „Balta drobulė“ ir joje funkcionuojančio liftininko sąmonės vingiai. Taip pat nevengiau eseistikos – K. Navako, S. Parulskio, G. Beresnevičiaus. Patarnaudamas Mišiose, skaitydavau antruosius skaitinius. Ne kartą mąsčiau ne tik apie tai, kaip juos perskaityti taisyklingai, bet ir kas jose sakoma...Galima teigti, jog mano, kaip skaitytojo, pradžia buvo neypatinga – pagal programą. Bet be jos veikiausiai įsitraukčiau į statistikos mums peršamą antrąją Lietuvos visuomenės dalį – papildyčiau neskaitančiųjų gretas. Ką gi, to tikrai nenoriu, tačiau nebūsiu pasipūtęs ir nebandysiu įtikinti, jog neskaitantieji būtinai yra nelaimingi, primityvūs, nuobodūs ir t. t. Yra žmonių, kurie ir be knygų moka atitolti nuo kasdienio buities stalo. Ar aš esu už juos aukštesnis? Nemanau. Esu ten, kur noriu būti – žiūriu į juos iš apačios, todėl jie manęs nemato; stebiu juos raidžių žiūronais. Kartais pavyksta šį tą pastebėti ir (čia jau kitiems vertinti) užfiksuoti tekstų pavidalu.

Nors nesu tremtyje ir mano gyvenimo sąlygos yra kitokios, jaučiu daugybę grėsmių, kurios užklupo mūsų kalbą, kultūrą, visuomenę, ir rašau, pasakoju istorijas, norėdamas išgyventi.

Atsakiau kiek nekonkrečiai, mat sunku būtų vardyti knygas favorites, tas pačias pačiausias, skatinusias pažvelgti giliau. Vis dėlto negaliu nepaminėti Juozo Apučio apysakos „Skruzdėlynas Prūsijoje“, kurią visų pirma skaičiau negalvodamas apie istorinį kontekstą, tiesiog gėrėjausi iš jos sklindančiu žmogaus psichologijos, elgesio kraštutinėmis situacijomis gūsiu. Vėliau, rodos, tik baigdamas mokyklą, pabandžiau skaityti ją žvelgdamas kaip į ezopo kalba parašytą istoriją – perskaitęs antrą sykį, neslėpsiu, pamaniau, kad tai genijaus parašytas kūrinys. Panašiai, jeigu kalbėtume apie lietuvių literatūrą, manau ir dabar.

Dar viena knyga, atrasta studijų laikais, Icchoko Mero „Striptizas“. Ją skaičiau lėtai, tarsi puslapiuose gyvendamas, apmąstydamas kiekvieną pastraipą, sekdamas kiekvieną žodį. Tokiu būdu skaitau ir poeziją – D. Kajoko, M. Martinaičio, G. Bleizgio, R. Stankevičiaus, E. Ališankos ir kitų lietuvių autorių. Užsienio rašytojų (verstinę) poeziją skaitau rečiau (nebent skaičiuotume ne knygas, o kultūrinėje spaudoje publikuojamus vertimus). Stengiuosi sekti ir jaunųjų kūrėjų darbus, publikacijas, pirmąsias knygas – nenutolstu nuo to, kas randasi čia ir dabar. Dėl radinių kokybės, žinoma, galėtume ilgai ir, tikiu, nenuobodžiai diskutuoti.

Nuo kada pradėjai rašyti? Ką Tau reiškia kurti tekstus? 

Pirmoji mano publikacija — penktoje klasėje parašytas tekstas „Gražuolė-2” (apie katytę, kurią, nukritusią iš antro aukšto, užmigdė veterinaras), spausdintas vaikų žurnale „Žvaigždutė“. Pirmasis ir turbūt paskutinis piešinys su dviem malūnais, publikuotas amžinatilsį Jono Strielkūno poezijos vaikams knygoje „Iš vieversio žemės“. Nors šių publikacijų, žinoma, nelaikyčiau rimtomis, jos yra praeities nuorodos į jautrų, pastabų, ieškantį žvilgsį ir norą juo pasidalinti.

Žmogiškumas kur kas svarbesnis, nei įgimtas siekis būti geriausiu – kosmonautu, lenktynininku, prezidentu ar... rašytoju.

Mokyklos metais mėginau rašyti eilėraščius, bet mokytoja, laiku demaskavusi nevykusius, lyrinius romantiko užmojus, pasiūlė rašyti esė. Ilgai nesuvokiau, o ir dabar vienu sakiniu vargu ar paaiškinčiau, ką šis žanras reiškia, bet susidomėjau, ėmiau dalyvauti įvairiuose konkursuose. Matematikos, fizikos, chemijos olimpiados rašymo kontekste kiek nublanko, atrodė, kad šiame procese reikia daugiausiai žmogaus ir mažiausiai išmoktų, sutartinų taisyklių. Sąsiuvinis, tušinukas, palangė... Dar keli medžiai kitapus stiklo. Ir aš, bandantis savo ieškojimus užfiksuoti.

...močiutė sakė, jog senelis, idant išgyventų tremtyje, būdamas ne itin geranoriško nusiteikimo vadinamų „blatnųjų“ apsuptyje, pasakodavo įvairias istorijas, o jie susidomėję klausydavosi, todėl nieko blogo jam nedarė. Nors nesu tremtyje ir mano gyvenimo sąlygos yra kitokios, jaučiu daugybę grėsmių, kurios užklupo mūsų kalbą, kultūrą, visuomenę, ir rašau, pasakoju istorijas, norėdamas išgyventi.

Ką daugiau patinka studijuoti – kalbą ar literatūrą? Galbūt tas požiūris kito?

Ketverius metus studijavau kalbos, literatūros, pedagogikos disciplinas. Žinoma, kaip kūrėjas, labiau mėgau literatūros paskaitas – jų atmosferą, diskusijas vienais ar kitais įdomiais, rūpimais klausimais. Iš pradžių netgi kiek niršau dėl sausokų kalbos dalykų gausos, maniau – jie nėra itin reikalingi, stabdo kūrybiškumą. Tai buvo kreivas, nevisavertis žvilgsnis.

Šiuo metu dirbu Lietuvių kalbos institute, rengiu pokalbius su rašytojais apie kalbą. Tebūnie tai įrodymas, jog požiūris keičiasi, mąstymo horizontas platėja.

Rengi gausybę projektų, kurie vienaip ar kitaip susiję su kultūra. Vienas tokių – „Literatūrinių refleksų“ sambūris. Kaip kilo idėja jį įsteigti ir kuo jis svarbus Tau asmeniškai?

„Literatūrinių refleksų“ sambūrio šaknys, jeigu jų ieškotume, galėtų būti draugija „Literatų arka“, įsteigta bene prieš ketvertą metų. Draugija, kurios veiklos varikliu tapo susirinkimai, kūrybos skaitymai ir diskusijos (žinoma, ne visada jos pavykdavo; kartais pritrūkdavo drąsos, argumentų ar pan.), palaipsniui evoliucionavo į platesnį, vieno universiteto ribose neišsitenkantį, reiškinį. Žinoma, „Literatūriniai refleksai“ atsirado sunkiai, tokio sambūrio reikalingumo tema nemažai diskutuota, ir nuomonių, ypač dėl kūrėjo individualumo ir bendruomenės santykio bei steigėjų ambicijų, būta įvairių. Dabar manau, kad tos nuomonių puokštės reikėjo, gal ji netgi padėjo išgryninti sambūrio koncepciją. Taip pat suprantu, jog tokio pobūdžio veikloje sunku būti tiems, kurie paiso aplinkinių vertinimų, skelbia esą pakankamai įgudę ir neapkenčia ne iš draugų (grupuotės) lūpų sklindančios kritikos.

Kuo svarbus šis sambūris? Sakyčiau, jis įrodo, jog ir šiandien jaunimas nori rinktis ir diskutuoti apie kūrybą, nebijo kritikos, gali gerbti ir tuos, su kuriais asmeniškai nebendrauja. Žinoma, tobulėti yra kur, norisi, kad į sambūrį ateitų vis daugiau savimi pasitikinčių, bet kritikos ir diskusijų laukiančių, jaunų kūrėjų. Toks sambūris, mano akimis, turi prasmę. Jo nariai sulaužo mitą, jog rašytojas privalo turėti egoizmo priedus: išdidumą ir puikybę. Tokie priedai, nors suprantu, kad jų išvengti menininko gyvenime sudėtinga, žalingi žmogiškumui. Pastarasis kur kas svarbesnis, nei įgimtas siekis būti geriausiu – kosmonautu, lenktynininku, prezidentu ar... rašytoju.

Kalbino Antanas Šimkus

Projektas „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ iš dalies yra remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.