Siekiu, kad šis tekstų ciklas būtų ne instrukcijos, už ką derėtų balsuoti, bet veikiau dialogo partneris, atsakingai ir sąmoningai pasirenkant Seimo rinkimuose. Todėl džiaugiuosi, kai tekstai sukelia reakciją, skatina atsakyti, kontrargumentuoti. Tiesa, neretai stebina komentarai po tekstais. Daugelis komentatorių jaučiasi tarsi vertinimo komisija, kurios užduotis paskelbti savo verdiktą, o ne įsiklausyti į tai, ką teksto autorius norėjo pasakyti, bei argumentuotai atsakyti į tekste pateiktus teiginius.

Pavyzdžiui, išdėsčiau devynias oficialias versijas, kurios man kelia rimtų abejonių. Nuoširdžiai norėčiau išgirsti argumentus, kurie galbūt ištirpdytų abejones, tačiau kur kas dažniau girdžiu pareiškimus, kad mano svarstymai neatsakingi, nes esą padeda populistams. Pala, o skaudžių temų ignoravimas padeda „solidiems politikams“? Kas šiuo atveju vadinama „populizmu“? Pavyzdžiui, ar teiginys, jog politikų korupcija yra piktybinis auglys, kuris gniuždo visa politinę sistemą, populistinis?

Kaip rašė psichoterapeutas Viktoras Franklis, du kart du yra keturi, net jei tai tvirtina pamišėlis.

Populizmas ir politika

Aš esu linkęs populistais vadinti politikus, kurie, apčiuopdami skaudžias ir daugeliui žmonių rūpimas problemas, neieško veiksmingiausio būdo jas spręsti, apsiriboja vien skaudulių įvardijimu, bando ne mažinti skausmą, bet juo pasinaudoti, aitrindami žaizdas.

Populistais vadinu ir tuos politikus, kuriems reitingai yra svarbiau nei tai, kokių ilgalaikių padarinių turės vienas ar kitas sprendimas. Deja, bet šiandien dauguma Lietuvos politikų yra populistai, praktiškai nepriklausomai nuo to, kuriai partijai priklauso. Populistai iškelia svarbių ir daugumai visuomenės narių rūpimų klausimų, kartu siūlydami nerealių, išskirtinai į įvaizdžio kūrimą orientuotų atsakymų.

Tipiškas lietuviškųjų populistų motyvas – raginimai didinti valstybės socialinius įsipareigojimus, radikaliai mažinant mokesčius ir nenurodant alternatyvaus biudžeto papildymo šaltinio. Taip pat populiaru raginti padaryti tvarką, tikinant, kad svarbiausia jos prielaida – suteikti valdžią ragintojams, o jie jau viską sutvarkys.

Įdomu, kad populizmui karą skelbiančios Lietuvos politinės partijos, perspėjančios žmones nebūti lengvatikiais, atvirai pripažįsta, kad moka didelius pinigus viešųjų ryšių agentūroms ir vadovaujasi jų pasiūlyta politine rinkodara. Štai Tėvynės sąjunga per šiuos rinkimus remiasi įvaizdžio kūrimo specialistų, kuriems vadovauja buvęs gana žymus liberalas, paslaugomis. LSDP politinę rinkodarą kuria įmonė, vadovaujama žymios Rolando Pakso bendražygės. Tai rodo, kad viešųjų ryšių specialistai mums šias partijas „pardavinės“ kaip vieną iš produktų, už kurio pardavimus neblogai moka, o ne skleis kitiems žinią, kuria patys tiki. Ką gi, riba tarp „atsakingos politikos“ ir „populizmo“ nūdienos Lietuvoje praktiškai išnykusi.

Menas išrinkti „ne tuos“ ir politinė emigracija

Esu išsakęs savo poziciją apie tai, kad per rinkimus svarbiausia bus apsispręsti – ar mus tenkina dabartinės tendencijos politiniame gyvenime, ar norime tikrų pokyčių? Matant Seimo ar Vyriausybės darbo vertinimus, mažai abejonių, jog permainų troškulys ganėtinai stiprus. Daug sudėtingiau išsiaiškinti ir sutarti, kokių permainų dera siekti.

Prieš kiekvienus rinkimus mums pateikiama keliasdešimt visuomenės pertvarkos programų, tačiau net ir po rinkimų pasitikėjimas naujuoju Seimu padidėja nežymiai. Panašu, jog, dalyvaudami rinkimuose ir pasirinkdami remti kurią nors politinės pertvarkos programą, patys netikime, kad ji bus įgyvendinama.

Kitas galimas paaiškinimas – politikai, patekę į Seimą ar kurią nors kitą politinę instituciją, tarsi emigruoja į kitą tikrovę, kurioje kasdieniai rūpesčiai visiškai kiti nei tų, kurie lieka rinkėjais. Pabandykite rimtai padiskutuoti su kuriuo nors ypatingą postą užimančiu politiku Lietuvoje, net nesvarbu, kuriai jis partijai priklauso, ir nustebsite, kaip skirtingai matote tuos pačius faktus, skiriasi net diskutavimo būdas ir suvokimas, ką reiškia problemos sprendimas. Pavyzdžiui, politikas jums būtinai pasakys, kad dėl problemos įsisenėjimo kalti kiti politikai, kurie jam tik trukdo įgyvendinti bendrajam gėriui skirtas iniciatyvas. Jautresnis politinio elito atstovas galbūt net surašys deklaraciją, kurioje piktinamasi rimtomis problemomis. Na, o paskui kurs naujas deklaracijas apie kitas problemas ir bus įsitikinęs, kad tai yra kasdienė politiko tarnystė.

Dar vienas politinės „emigracijos“ fakto patvirtinimas – politikų tvirtinimai, jog jie įgyvendino daugumą pažadų, o tam, kad nuveiktų dar daugiau, būtina juos ir toliau remti. Pamenu, kai įtakingam valdančiosios koalicijos politikui perdaviau susirūpinimą, jog labai padaugėjo žmonių, kurie gyvena skurdžiai, ir šiandien svarbiausia siekti, kad ekonomikos augimas sustiprintų pirmiausia tuos, kurie yra sudėtingoje situacijoje, o ne sukrautų dar didesnius turtus labiausiai pasiturintiems, man paaiškino, jog didelė dalis žmonių paprasčiausiai imituoja skurdą, kad gautų pašalpas, o iš tiesų visų Lietuvos žmonių gyvenimas jau kuris laikas tik gerėja, ir neigti tai gali tik piktavalis. Kai paklausiau, kada paskutinį kartą tas politikas į provinciją važiavo ne agitacinės kalbos pasakyti, bet įsiklausyti į tai, kaip gyvena žmonės, man buvo paaiškinta, jog pernelyg naivu klausytis aimanų – daug objektyviau tikrą būklę esą atskleidžia įvairios statistinės lentelės.

Valdžios ir visuomenės daugumos susvetimėjimo padarinys – keičiasi valdančiųjų koalicijų nariai, bet labai menkai keičiasi valstybės politika, įstatymai priimami, galvojant pirmiausia ne apie visuomenės daugumos, bet apie įtakingos mažumos poreikius ir interesus.

Klausimas: ar per rudenį vyksiančius rinkimus galėsime pasirinkti tikrą alternatyvą, t. y. politikus, kurie tikrai įsiklauso, supranta, turi ryžto ir sugebėjimų spręsti skaudžiausias visuomenės problemas? Ar kuri nors politinė jėga gali pasiūlyti iš esmės kitokį politinio veikimo būdą, nei tą, kurį griežtai kritikuoja ir atmeta? Turiu galvoje  ne tik į rinkimų programą įrašytus skambius šūkius, bet ir kitą politinę kultūrą.

Niekam nesinori, kad tektų vėl kartoti: „Drakonas žuvo, tegyvuoja naujas drakonas.“ Jau turėjome progos įsitikinti, kad kiekvienas naujas drakonas yra vis grėsmingesnis ir ciniškesnis. Į tai per rinkimus bandys apeliuoti ir Tėvynės sąjunga, tvirtindama, kad galbūt daug kam Andrius Kubilius atrodo atgrasus kaip velnias, bet tai jau patikrintas velnias, žinome, ko iš jo galima tikėtis, o į jo vietą pretenduoja dar gerokai grėsmingesni „velniai“. Tad turėtume rinktis mažesnį blogį. Iš dalies galima sutikti su tokiu argumentu. Kita vertus, kaip yra pabrėžusi Hannah Arendt, tie, kurie renkasi mažesnį blogį, turi tendenciją pamiršti, kad pasirinko būtent blogį ir pradeda net didžiuotis tokiu pasirinkimu. Kas kartą tenka grįžti prie klausimo: ar turime kokį nors kitą pasirinkimą?

Kitokios Lietuvos siekis, ar... Pavydas valdžios drakonui?

Pretendentų mesti iššūkį per keliasdešimt metų įsitvirtinusiam politiniam elitui tarsi netrūksta. Pavyzdžiui, „pažaliavę“ R. Karbauskio vadovaujami valstiečiai liaudininkai per savivaldos rinkimus pasiekė tikrai gerą rezultatą, pastaraisiais metais išvengė skandalų ir daugiausia dėmesio skyrė veiklai provincijoje. Ar jie gali tikėtis sėkmės ir Seimo rinkimuose?

Partija TAIP išaugo iš visuomeninio judėjimo, padėjusio Artūrui Zuokui sugrįžti į Vilniaus mero postą. Dar prieš pusmetį atrodė, kad ši partija ryškiausia pretendentė į „gelbėtojų“ vaidmenį rinkimuose, tačiau paskui pasirodė Kristinos Brazauskienės, Vladimiro Romanovo partijos, o po gegužės 17 dienos į kovos su dabartine politine sistema priešakines pozicijas išsiveržė „Drąsos kelio“ partija.

Kalbant apie alternatyvas, būtų nesąžininga nepaminėti ir jungtinio tautininkų, centristų ir socialdemokratų sąjungos sąrašo. Iš kitų alternatyvų jis išsiskiria didžiule politine patirtimi ir įdirbiu. Tiesa, žlugus vilčiai susitarti dėl bendro veikimo su „Drąsos keliu“, tikėtina, kad skambiai pavadintas susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ vargu ar prasibraus į Seimą.

Visos šios alternatyvos skirtingos, beje, mano įsitikinimu, skiriasi ir jų motyvacija. Čia galime atrasti žymius savo sričių profesionalų, kurie ramiai dirbo savo darbus ir negalvojo apie politiką, tačiau paskui nusivylė „valdžios partija“ ir pajuto moralinę pareigą būti aktyviais politinio gyvenimo dalyviais. Apie alternatyvą kalba, deja, ir tie veikėjai, kurie bet kokiais būdais nori prasibrauti į valdžią, jie  slapta pavydi tam „drakonui“, kurį griežtai kritikuoja. Sakoma, kad kitam žmogui į širdį neįlįsi, tačiau verta įdėmiau įsižiūrėti, ar tie, kurie reikalauja permainų, subrendę kitokiai politinei kultūrai ir tikrai tarnystei žmonėms? Ką atskleidžia jų praeities darbai? Pagaliau – kokią alternatyvą jie siūlo?

Apie visa tai kituose šio ciklo rašiniuose.