Apie žymų teisininką, politiką, diplomatą, istoriką Jokūbą Robinzoną (1899–1977) informacijos – rašytos ir interneto – aptiksime nedaug. Lietuviškai beveik nieko. Kaune jo mirties metinių proga – 2007-ųjų spalį – buvo surengtas tarptautinis simpoziumas „Jokūbo Robinzono gyvenimas, laikai ir darbai“, tačiau jo medžiaga iki šiol nėra išleista*. Vis dėlto, net ir turėdami nedaug žinių, pabandykime žvilgtelėti į šio Lietuvoje pamiršto žmogaus gyvenimą – jis buvo iš tiesų nepaprastas.

Jokūbas Robinzonas (1950 m.)

J. Robinzonas gimė 1899 metais Seirijuose, tuometinėje Rusijos imperijoje. Jo šeima (Jokūbas turėjo 6 brolius) priklausė rabiniškajai judaizmo tradicijai, tačiau tėvas, nepaisant ortodoksinių pažiūrų, buvo sionistas. Kaip ir daugelis to meto žydų vaikų, Jokūbas įgijo tradicinį žydų išsilavinimą pas privatų mokytoją Vištytyje. Nuo 1904-ųjų jis – sekuliarios vidurinės mokyklos Suvalkuose mokinys. J. Robinzono biografai tokį posūkį aiškina Jokūbo dėdės – Efraimo Londono, vieno iš pirmųjų medicinos tyrinėtojų Rusijoje, patanatomo, žymaus savo srities specialisto, nuolatinio caro Nikolajaus II svečio, įtaka.

1910–1914-aisiais – J. Robinzonas studijuoja Varšuvos universitete, 1914–1915 metais tarnauja Rusijos, įsitraukusios į Pirmąjį pasaulinį karą, kariuomenėje. 1915 metais J. Robinzonas patenka į vokiečių nelaisvę, kurioje praleidžia trejus metus. Po karo apsigyvena Virbalyje, jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Čia 1919 metais jis įsteigia hebrajų vidurinę mokyklą, kuriai vadovauja iki 1922-ųjų. Išmokęs lietuviškai Jokūbas išvyksta gyventi į Kauną, kur pradeda teisinę ir politinę karjerą. Įsteigia čia advokatų kontorą. Jau kitais metais kartu su kitais žydų kilmės atstovais J. Robinzonas išrenkamas į Lietuvos parlamentą. Iki 1926-ųjų gruodžio perversmo J. Robinzonas tampa buvo ne tik žydų frakcijos, bet ir vadinamojo mažumų bloko lyderiu. Jis taip pat – vienas Kauno žydų laikraščio leisto jidiš kalba „Di idishe shtime“ redaktorių.

1919 metais Versalyje buvo pasirašytos Mažumų sutartys, kuriose tautinių mažumų teisės buvo iškeltos į tarptautinį lygmenį. Siekiant jų laikytis J. Robinzonas – vienas aktyviausių. Ketvirtajį dešimtmetį jis dirba Lietuvos užsienių reikalų ministerijoje tarptautinės teisės patarėju. Tuo pat metu rūpinasi žydų bendruomenės interesais. Ir ne tik Lietuvos mastu. 1925–1933 metais J. Robinzonas atstovauja žydams Europos tautų kongrese bei dirba patarėju Žydų delegacijų komitete, 1927–1936 metais dalyvauja steigiant Pasaulinį žydų kongresą, 1933-iaisiais pasiūlo Bernheimo peticijos idėją**. Tuo pat metu pasirodo įvairių jo publikacijų Lietuvos ir tarptautinės teisės klausimais. J. Robinzonas ima garsėti ir kaip teisininkas, ir kaip mokslininkas. 1931 metais jis reprezentavo Lietuvą Vokietijos ir Lietuvos sutaikinimo komitete, o kitais metais – Nuolatiniame tarptautiniame teisme byloje dėl Klaipėdos.

1927-aisiais Lietuvoje įsitvirtinus A. Smetonos tautininkų partijai, oficialus žydų atstovavimas Lietuvos parlamente buvo uždraustas, J. Robinzonas organizuoja slaptą, neformalią grupelę žydų interesams ginti. Antrojo pasaulinio karo pradžioje šis komitetas suvaidino reikšmingą vaidmenį priimant į Lietuvą žydų pabėgėlius iš nacių okupuotos Lenkijos, o vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, integruojant žydiškąją visuomenės dalį į Lietuvos visuomenę.

1940-ųjų gegužę J. Robinzonas kartu su šeima išvyksta iš Lietuvos ir tų pačių metų gruodį pasiekia Jungtines Valstijas. Ten 1941-ųjų vasarį jis įsteigia Žydų reikalų institutą (Institute of Jewish Affairs), kuriam vadovauja iki 1947-ųjų. Pagrindiniai šio instituto uždaviniai buvo žydų likimo nacių okupuotoje Europoje likimas, kompensacijų ir reparacijų klausimai, įstatymų bazės nacių nusikaltėlių persekiojimui kūrimas, žmogaus teisių koncepcijos kėlimas. 1945 metais J. Robinsonas – JAV vyriausiojo kaltintojo Roberto H. Jacksono ir vėlesniojo – Telfordo Tayloro – patarėjas Niurnbergo tribunole. JAV piliečiu J. Robinzonas (nuo šiol jis Joseph Robinson) tampa 1946-aisiais.

Tais pačiais metais J. Robinsonas dalyvavo steigiant Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisiją, reikšmingai prisidėjo vystant Izraelio diplomatiją bei sprendžiant įvairius klausimus, kylančius tarp Izraelio ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Yad Vasheme jis padėjo įsteigti Holokausto tyrimų kryptį ir koordinavo šios srities tyrimus tarp kelių institucijų. Adolfo Eichmanno teisme 1961-aisiais J. Robinsonas – specialus prokuroro asistentas ir vienas iš kaltintojų.

J. Robinsonas suvaidino reikšmingą vaidmenį Vokietijos ir Izraelio sutaikinimo procese. Visų pirma išspręsdamas žalos atlyginimo klausimą. Iki mirties jis dirbo Yad Vashemo, didžiausio Holokausto tyrimo centro, muziejuje.

* Turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje Vokietijoje anglų kalba

** Peticija prieš antžydiškus įstatymus, priimtus nacių Vokietijoje naciams atėjus į valdžią 1933 metais

Pagal YIVO ir Jewish virtual library informaciją parengė Zigmas Vitkus

OSFL projektai