Viename iš vis gausėjančių intelektualiųjų vasaros seminarų, „Literatūros salose“, Darius Kuolys moderavo diskusiją „Koks lituanistų vaidmuo reikalingas šiandienos visuomenei?“. Kadangi, kaip pastebėjo kažkas iš dalyvių, pagal Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymą lituanistams gali būti priskirtas ar prisiskirti bet kuris humanitarinių mokslų atstovas, diskusija greitai iššoko iš filologinių rėmų ir pasileido plačiais humanitarinių mokslų laukais.

Diskusijos dalyviams, vis bandantiems nukreipti pokalbį į labai konkrečius nepakankamo valstybės rūpinimosi lituanistika pavyzdžius (lituanistikos/humanistikos prestižas, finansavimas, projektų vykdymo ypatybės) moderatorius uoliai nepritarė, mat jam, kaip nesunkiai gali nuvokti bet kuris kiek akylesnis viešosios erdvės stebėtojas, rūpi bene vienintelė humanitarinių mokslų misija – būti visuomenės ir valstybės sąžine. Užuot domėjusis švietimo ir mokslo finansavimo politika, kuo didžiausią dėmesį derėtų kreipti į tikrąją, valstybės valdymo, politiką. Kvietimas girdėtas nebe pirmą kartą ir ne iš pirmų lūpų, ir, kiek matau, susilaukiantis vis didesnio atgarsio. Tiesa, gal ne visuomet tokio, kokio kviečiantieji pageidautų.

Tik nereikia manyti, kad švietimo eksministrą karikatūrinu. Skirtingai nei aistringi pamokslininkai, jis turi argumentų: štai Vokietijos Weimaro respublikoje apolitiška intelektualų laikysena, bjaurėjimasis politika buvo net ne trumpalaikės mados, bet tam tikro elgsenos padorumo ženklas. Žinia prie ko tai privedė (nors kiek suabejočiau, ar tai vienintelė priežastis). Ta proga, išsyk po Antrojo Pasaulinio karo, britai finansavo T. S. Elioto radijo paskaitų ciklą, kuriame vokiečiai buvo raginami domėtis politika. Vokiečiai, atrodo, pamoką išmoko.

Nuomonę apie tradicinį britų politiškumą ir vokiečių apolitiškumą galėčiau laikyti įprastine, ne vienas lietuvių politiškas intelektualas yra ją viena ar kita proga išsakęs. Betgi aš prisiminiau ne per seniausiai skaitytus šiandienio britų filosofo, Oksfordo profesoriaus Michaelo Dummetto pasvarstymus apie tai, jog labai nedidelė britų intelektualų dalis mano, kad jie turėtų pasisakyti aktualiais socialiniais ir politiniais klausimais ir kad taip iš dalies esą dėl šalyje šioje egzistuojančios tradicijos. O štai Italijoje ar Prancūzijoje, ir apskritai Europos kontinente, pasak Dummetto, esą visai kitaip, ten intelektualų, ypač filosofų, pasisakymai aktualiomis temomis yra įprastinis dalykas. Na, Dummettas nėra politikos filosofas, nenuostabu būtų, jei jis kiek klysta ar perlenkia lazdą. Bet štai dar vienos, šįkart amerikiečių filosofės, Harvardo profesorės Marthos Nussbaum knyga Not for Profit: Why Democracy Needs the Humanities (Ne pelnui: kodėl demokratijai reikia humanitarinių mokslų) nuskambėjusi ne tik perkamumu, bet ir daugelyje pasaulio vietų vykusiomis pristatymo diskusijomis, niekaip neleidžia sakyti, kad visame pasaulyje viskas aišku, o štai pas mus – bėda, humanitarinių mokslų prestižo (o ir tapatybės) krizė, kai nežinome, nei ko siekiame, nei kur einame.

Prisipažinsiu, man intelektualų ėjimas į tikrąją politiką didelio pasitikėjimo nekelia. Pernelyg daug pavyzdžių byloja apie prastus rezultatus, pakanka prisiminti Platono teorinius svarstymus ir praktinius žygius idealios valstybės kūrimo link, arba, kad ir 1917-ųjų metų Rusijos laikinąją vyriausybę, pasak istorikų, turėjusią patį didžiausią intelektualinį reitingą per visą tos šalies istoriją ir po pusmečio valdymo sėkmingai pribaigusią tai, ko nepribaigė caras ir karas. Gerosios praktikos, kaip dabar sakoma, pavyzdžių nepamenu. Gal su atmintimi striuka, bet tai neguodžia. Ir jei kai kurie Lietuvos filosofai, ginkluoti savo šiaip jau visai neblogomis idėjomis, galų gale žengs žingsnį nuo rašymo apie politiką prie pačios politikos, aš truputį prisibijau rezultatų.

Jei įmanyčiau, uždaryčiau visus juos universitetuose ir tegul tiesiog gerai dirba savo darbą.

Gal ne visiems žinoma, kad Lietuva yra anaiptol ne atsiliekanti šalis pagal piliečių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nuošimtį, bet štai paradoksas, išsilavinusių – daugybė, o valdo... Ir kas juos rinko?

Ir dar, visuotinai žinoma, kad universitetų Lietuvoje yra per daug, šią aksiomą kartoja net tie, kurie to pertekliaus dėka turi diplomus. Tad gal vertėtų pabandyti išspausti iš jų nors šiokios tokios naudos, iki tol, kol daugelį jų veikiausiai gana pelnytai uždarysime? Turiu omenyje tai, kad iš žmogaus su aukštuoju išsilavinimu tikimasi bent šiokios tokios vadinamosios mąstymo kultūros ar kritinio, reflektuojančio požiūrio į tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, visuomenėje, valstybėje. O kas, jei ne humanitariniai mokslai galėtų tai jei ne užtikrinti, tai bent jau deramas prielaidas sudaryti (juk tuo remiasi visos humanitarinių mokslų apologijos, nuo minėtosios Nussbaum iki lietuviškųjų humanistikos puoselėtojų)? Tad tos humanitarinių mokslų įžymybės, vis maišančios viešosios erdvės katilą, neduodančios jam nusistoti, galėtų nepamiršti, kad universitetas šiai misijai irgi yra itin tinkama vieta.

Žinoma, kalbėdamas žiniasklaidoje ar miestų aikštėse jautiesi gerokai solidžiau, patikimiau, labiau matomas, girdimas, gerbiamas. Labiau turintis teisę iškoneveikti tuos, kurie tavęs nesupranta, nes yra tamsūs ir visų, kieno tik įmanoma, apkvailinti. Tuomet gali drąsiai negalvoti apie tai, kad tas nesupratimas, kartais pasireiškiantis elementaraus mąstymo stoka yra tavo ir tavo kolegų nepadarytų darbų vaisius.

Niekaip negaliu patikėti, jog jei visi išeisime gelbėti pažemintųjų, skriaudžiamųjų, galų gale, pačios šalies, joje tikrai pasidarys geriau gyventi. Man kur kas lengviau manyti, kad išties išsilavinusių žmonių skaičiaus augimas prie tos gerovės prisidėtų gerokai ženkliau.