Dažnai girdime, kad marksizmas mirė. Nors komunizmas, kaip autoritarinio valdymo sistema, vis dar gyvuoja Kinijoje ir kai kuriose kitose šalyse, daug kas aiškina, jog tai, kaip marksizmas yra užvaldęs žmonių protus šiandien, yra niekis, lyginant su jo šlovės laikotarpiu nuo 1917 m. spalio, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai, iki Berlyno sienos griuvimo prieš du dešimtmečius.

Daugeliu atžvilgių tokie pastebėjimai yra teisingi. Vis dėlto ne visuomet. Gana pažvelgti į Vakarų Europą – vietą, kurioje marksistinė mintis užgimė ir įleido šaknis. Vienas nereikšmingas, tačiau vis tiek trikdantis ženklas yra tai, kaip mielai daugybė jaunų vakarų europiečių vilki marškinėlius su komunistiniais kūjo ir pjautuvo simboliais ar Che Guevaros atvaizdu. Jei netikit, tiesiog pereikit per Amsterdamo, Stokholmo ar Romos centrą.

Be abejo, daugeliu atvejų šie marškinėlių atvaizdai tereiškia vien jaunatvišką maištingumą. Vis dėlto sunku susilaikyti nepaklausus tokius drabužius vilkinčiųjų, ar jie taip pat turi ir marškinėlių su svastikomis. Žinoma, dėl tokios užuominos jie baisiausiai įsižeistų. Tačiau tai, kad jie mielai demonstruoja kūjį ir pjautuvą, rodo arba visišką istorijos neišmanymą arba neįsisąmoninimą, kad tai tokie patys baisių nusikalstamų režimų simboliai kaip ir nacistinės svastikos. Pakalbėkit apie tai su išgyvenusiais Stalino gulagą, Vietnamo „perauklėjimo“ stovyklas ar raudonųjų khmerų mirties laukus.

Be to, istorinę Vakarų Europos vaizduotę yra tvirtai užvaldžiusi marksizmo įkvėpta mitologija. Geras pavyzdys, kad XIX a. kapitalizmas įsivaizduojamas taip, kaip jį pateikia Karlas Marxas, t.y., kad tai laikotarpis, kai maža grupelė pralobo, o milijonai nuskurdo. Toks vaizdavimasis tebėra nepajudinamai gajus tarp Europos kairiųjų ir netgi dalies Europos dešiniųjų.

Be abejo, ištisoms visuomenėms nuo žemės ūkio pereinant prie sunkiosios pramonės būta didelių socialinių permainų. Tačiau, kaip tvirtai įrodė Oksfordo ekonomikos istorikas Maxas Hartwellas per įžymiuosius debatus su marksistu mąstytoju Ericu Hobsbawmu, matuojant bet kokiais gyvenimo lygio matais, didžiosios gyventojų daugumos gyvenimo kokybė dėl industrinio kapitalizmo akivaizdžiai pagerėjo.  

Tad kodėl gi marksistiniai mitai ir simboliai taip nerūpestingai ir nesvyruojant priimami daugybės vakarų europiečių, kurie niekuomet savęs nepavadintų komunistais? Viena akivaizdi priežastis yra ta, kad Vakarų Europos valstybių niekuomet nevaldė komunistiniai režimai. Dėl to čia buvo lengviau išsaugoti romantiškus marksizmo vaizdinius ir ignoruoti žiaurią gyvenimo tikrovę kitoje Geležinės uždangos pusėje arba mėginti ją aiškinti visokiais išvedžiojimais.

Taip pat marksizmas daug stipresnę įtaką darė kontinentinės Europos kairei nei, tarkim, anglo-amerikietiškiems centro kairės judėjimams. Pavyzdžiui, Vokietijos socialdemokratų partija marksizmo, kaip savo idėjų šaltinio, oficialiai atsižadėjo tik 1959 metais.

Tačiau bene svarbiausia priežastis, dėl kurios marksizmas vis dar daro nemenką bendrą įtaką Vakarų Europos opinijai, yra daugiau nei prieš septyniasdešimt metų miręs italų filosofas. Jeigu suabejotumėte intelektualų galia, šioms abejonėms išsklaidyti pravers Antonio Gramsci pavyzdys. 

Remiantis stalininiais XX a. ketvirtojo dešimtmečio standartais, Gramsci buvo ganėtinai netipiškas marksistas. Jis teigė, kad norint įgyti valdžią, yra svarbiau ne tiek kontroliuoti ekonomines gamybos priemones, kiek užvaldyti „kultūrinės hegemonijos“ variklius – universitetus, žiniasklaidą, menus ir religines institucijas. Gramsci pripažino, kad Rusijos bolševikų valdžios užėmimas prievarta 1918 m. buvo taisyklės išimtis. Visur kitur ši taktika nepasiteisino. Gramsci tikėjo, kad ilgalaikis „pozicinis karas“ dėl kultūros valdymo yra pati efektyviausia priemonė kairiesiems užvaldyti visuomenę.

Komunistų partijoms po Antrojo pasaulinio karo nepavykus pasiekti politinio dominavimo Vakarų Europoje, daugeliui Vakarų Europos kairiųjų tapo patrauklus Gramsci „kultūrinio bolševikizmo“ kelias. Ypač sparčiai jis įsigalėjo po studentų maištų 1968 metais. Apžvelgdamas tą laikotarpį, pats jį išgyvenęs, tuometinis profesorius Josephas Ratzingeris (dabar Benediktas XVI) pasakojo apie prievartą ir intelektualinį bauginimą, kurių kairiųjų pažiūrų studentai griebdavosi prieš visus, kurie jiems nepritarė. Pasak jo, marksistinė ideologija universitetą supurtė „iki pačių pamatų“.

Po 1968 m. daugelį Vakarų Europos universitetų ištiko dramatiški pokyčiai į bloga. Profesūra čia tapo tokia monolitiškai kairioji, kad Amerikos sąlyginai kairuoliškus Gebenės lygos universitetus būtų galima laikyti tikrais įvairovės pavyzdžiais. Užsukę į bet kurį akademinį Vakarų Europos knygyną, rasite gausybę kairiosios pakraipos veikalų, o kitokias nuomones pateikiančių leidinių teks gerokai paieškoti. Tokia padėtis paveikė tūkstančius Vakarų Europos studentų, kurie baigė šias mokymo institucijas.

Jokiu būdu neteigiu, kad Vakarų Europa yra masinio dešimtmečius trunkančio sąmokslo auka. Vis dėlto pasauliui minint komunizmo sutriuškinimo Vidurio Rytų Europoje dvidešimtmetį, vakarų europiečiams turbūt derėtų paklausti savęs, kodėl tokia daugybė jų šitaip nerūpestingai žiūri į poveikį filosofijos, kuri lėmė milijonų žmonių įkalinimą, kankinimą, pavergimą ir mirtį.

Taip pat jie galėtų atsikratyti tų marškinėlių.                                         

www.acton.org, 2009 09 09 vertė Kęstutis Pulokas