Rašiau apie Tėvynės sąjungą, LSDP, liberalcentristus, Liberalų sąjūdį, „tvarkiečius“ bei Darbo partiją. Visos šios politinės jėgos turi gana tvirtą atramą dabartiniame Seime, ilgiau ar trumpiau yra paragavusios valdžios skonio ir vieningai kritikuoja naujai įkurtas politines jėgas, kaip populistus, keliančius nereikalingą sumaištį.

Dabar gi keletą publikacijų esu pasiryžęs skirti toms partijoms, kurios rinkimuose yra pasiryžusios mesti iššūkį dabartiniam politiniam elitui. Pradėsiu nuo tų partijų, kurių vadovai gali būti vadinami lietuviškos politikos veteranais.

Kaimo partija?

Milijonierius Ramūnas Karbauskis pastaraisiais metais pasiekė, kad nedidelės Naisių gyvenvietės pavadinimas taptų žinomas absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių. Šiandien apie Naisius yra girdėję net ir tie, kurie nieko nežino apie R. Karbauskio vadovaujamą politinę partiją, turinčią 3 atstovus Seime, visus išrinktus vienmandatėse apygardose (Antanas Baura, Konstantinas Ramelis ir Rima Baškienė).

Pradžioje šiek tiek istorijos. R. Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga save kildina iš tarpukaryje veikusių liaudininkų, kurie anuomet buvo viena įtakingiausių kairuoliškų partijų. 1990 metais Lietuvos valstiečių sąjunga formaliai buvo atkurta, o jos pirmininku tapo profesorius Petras Biečius, kuriam, tiesa, nepavyko suburti tikrai solidžios ir įtakingos politinės jėgos. Tad jau 1994 metais vadovavimą partijai perėmė parlamentaras Albinas Vaižmužys, kuris glaudžiai bendradarbiavo su LDDP. 1995 metais buvo pakeistas organizacijos pavadinimas ir ji virto Lietuvos valstiečių partija.

Šios partijos įtaka gerokai padidėjo, kai vadovavimą perėmė jaunas verslininkas Ramūnas Karbauskis, savo laiku tapęs jauniausiu Seimo nariu. Atrodė, kad jo vadovaujama partija gali tapti itin rimtu konkurentu LSDP. 2000 metų Savivaldos rinkimuose LVP laimėjo net 209 mandatus ir optimistiškai laukė Seimo rinkimų, kuriuose tikėjosi pakartoti sėkmę, tačiau patyrė visišką pralaimėjimą. Įsitikinome, kad LVP stiprybė yra žmonėms gerai pažįstami ir autoritetą turintys vietos politikai, o didmiesčių gyventojai nėra linkę balsuoti už valstiečius.

R. Karbauskis pradėjo ieškoti sąjungininkų, kurie galėtų sustiprinti partijos pozicijas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Paieškos baigėsi politine sąjunga su Kazimieros Prunskienės vadovaujama partija. R. Karbauskis užleido vadovo vietą ambinigai politikei ir pasinėrė į verslo reikalus. 2004 metų Seimo rinkimai tarsi patvirtino, jog susijungimas buvo teisingas žingsnis ir valstiečiai liaudininkai laimėjo 10 mandatų Seime.

Netrukus, 2005 metais, dar kartą pakeistas partijos pavadinimas ir ji tapo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Tačiau vidinė idilė tęsėsi neilgai ir netrukus įtampa tarp K. Prunskienės ir R. Karbauskio pradėjo tik didėti. Ją skatino ir politinų nesėkmių ruožas, į kurį pateko ekspremjerė. R. Karbauskis buvo įkalbėtas duoti atkirtį K. Prunskienės pastangoms visa partiją pajungti savo valiai ir pasirodė, kad jo įtaka partijoje vis dar didelė. Po to, kai jis vėl tapo pirmininku, K. Prunskienė pasitraukė iš LVLS, įkūrė savo politinę organizaciją, pareiškusi, kad likti kartu su R. Karbauskiu būtų buvusi išdavystė.

Vienu iš svarbiausių procesų LVLS, po K. Prunskienės pasitraukimo, tapo Žaliųjų frakcijos įsteigimas šios partijos viduje. Grupė aktyvių aplinkosaugininkų būtent LVLS atrado politinę nišą savo idėjas siūlyti politinei darbotvarkei. Vienu iš frakcijos steigimo iniciatoriumi tapo jaunas politologas ir visuomenininkas Tomas Tomilinas, muzikologė Virginija Apanavičienė, aplinkosaugininkas Andrejus Gaidamavičius. Tai galima vertinti ir kaip dar vieną bandymą „kaimo partijai“ ieškoti rakto į miestelėnų širdis.

2011 metų Savivaldos rinkimai vėl buvo sėkmingai „pažaliavusiems“ valstiečių liaudininkams, kurie gavo beveik 10 nuošimčių visų mandatų. Tai šios partijos nariams teikia vilties įveikti 5 procentų barjerą ir per Seimo rinkimus, tačiau…

a) Valstiečiai liaudininkai visada kur kas sėkmingiau pasirodo per Savivaldos nei per Seimo rinkimus. Tai susiję pirmiausia su tuo, kad jie, daugiausia kalbėdami apie kaimo gyventojų interesus, praktiškai neturi tvirtesnio pamato didesniuose miestuose.

b) Šiuo metu skelbiamos apklausos neprognozuoja „pažaliavusiems“ valstiečiams (2012 metų pradžioje buvo pranešta, kad partija keičia pavadinimą ir dabar yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) liudininkams sėkmės daugiamandatėje apygardoje.

c) R. Karbauskis yra talentingas verslininkas, sugebėjo neįsivelti į jokius politinius skandalus ir per pastaruosius kelis metus vykdo įvairius projektus, kurdamas „Naisių“ prekės ženklą. Tačiau jis nėra gerai žinomas Lietuvos žmonėms kaip politikas, nedalyvauja politinėse laidose TV ar radijuje. Nei jis, nei kiti svarbūs šios partijos politikai, pavyzdžiui, Ignalinos ir Šakių merai, nė nesirengia kandidatuoti vienmandatėse apygardose. Tai siunčia ženklą rinkėjams, kad didelių ambicijų LVŽS per rinkimus neturi.

Mano įsitikinimu, geras rezultatas R. Karbauskio vadovaujamai partijai būtų praėjusių Seimo rinkimų rezultatų pakartojimas, t.y. 3 mandatai. Jei pavyktų pasiekti daugiau, tai būtų rimtas ženklas, jog partija didina įtaką ir atranda vis daugiau palaikymo ir miestuose.

Atominei – ne, saikingam vartojimui – taip

LVŽS esu linkęs vadinti alternatyva dabartiniam politiniam elitui, nes jie siūlo gerokai keisti jau tradicine tapusia politinę darbotvarkę. Kita vertus, teko girdėti ne vieno apžvalgininko kritiką, kad LŽVS savo esme yra kelių interesų grupių darinys, besirūpinantis išskirtinai šių grupių interesais. Esą pats R. Karbauskis yra verslininkas, kuriam politinė veikla rūpi kaip galimybė sudaryti kuo palankesnes sąlygas jo verslo klestėjimui. Taip pat ir toil gražu ne visi gerokai susiskaldžiusio Lietuvos žaliųjų judėjimo nariai buvo patenkinti tuo, kad 2012 metų pradžioje buvo paskelbta, kad valstiečiai liaudininkai keičia pavadinimą ir vadinsis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ypač kritiškas buvo naujai įsteigtos Lietuvos žaliųjų partijos vadovas Juozas Dautartas, kuris tokį žingsnį įvertino, kaip spekuliavimą aplinkosaugos idėjomis.

Prieš artėjančius Seimo rinkimus LVŽS svarbiausiu akcentu tapo griežtas nusistatymas ne tik prieš atominės elektrinės statymą Lietuvoje, bet prieš atominę energetiką apskritai. LŽVS nariai buvo vieni iš iniciatorių, renkant parašus dėl to, kad būtų surengtas referendumas dėl Ignalinos AE ir jis būtų ne patariamojo, bet privalomojo pobūdžio. Tokia iniciatyva nepavyko, tačiau tai buvo gera galimybė LŽVS pristatyti „pažaliavusį“ politinį veidą visuomenei.

LŽVS programoje įtvirtintas siekis sustabdyti naujos atominės elektrinės statybas ir tam numatytas skirti lėšas permesti biomasės ir alternatyvios energetikos sričių plėtrai. LŽVS tvirtinimu, Lietuva turi pakankamai vietinių atsinaujinančių enegeijos šaltinių ir todėl ekonomiškai nenaudinga statyti IAE. Vykdant biomasės energetikos projektus esą Lietuvoje galima sukurti mažiausiai 30 tūkstančių naujų darbo vietų. Tai, LVŽS tvirtinimu, padėtų spręsti emigracijos problemą.

Jei LŽVS laimėtų Seimo rinkimus, jie žada įvesti progresinius mokesčius, pertvarkyti PVM mokėjimą, aktyviai kovoti su korupcija. Nors, pripažįstu, LŽVS programa surašyta patraukliai lakoniškai ir dalykiškai, tačiau šiuo atveju pasigedau aiškumo, kaip valstybės biudžete būtų surenkamos pakankamos lėšos patraukliai skambantiems socialiniams įsipareigojimams įgyvendinti.

LVŽS prie alternatyvų dabartinei sistemai priskyriau ir dėl to, kad jų programoje esama tokio teiginio: „Sudarant galimybę visiems gyventojams laisvai išreikšti pilietinę poziciją mitingose įgyvendinant Susirinkimųįstatymą. Savivaldybėse negali būti jokių papildomų, nei numato įstatymas, apribojimų ir mitingams skirtų „tinkamų vietų sąrašų“ ar „mitinguotojų elgesio taisyklių“.

LŽVS siūlo nuosekliai decentralizuoti valstybę, įtvirtinant tikrą savivaldą, rūpinasi tuo, kad į mokyklų programas būtų įtrauktas ir pasiruošimas šeimai bei patriotinis ugdymas, nebūtų lengva ranka naikinamos kaimų mokyklos. Ši partija žada mažinti mokesčių naštą kūrėjams, skirti daugiau dėmesio Lietuvos kultūrai, skatinti sveiką gyvenimo būdą ir saikingą vartojimą.

Galima nesutikti su atskirais LŽVS programos punktais, kritikuoti tai, jog, pavyzdžiui, nėra paaiškinta iš kokių resursų būtų randama lėšų papildomos investicijoms į kultūrą ir į ką konkrečiai būtų investuojama, tačiau pati šios partijos programa tikrai verta dėmesio. Ji gerokai skiriasi nuo kitų programų, yra pakankamai kompleksiška, remiasi aiškia valstybės raidos vizija. Tiesa, šiandien parašyti solidžią programą moka ne tik LVŽS. Esminis klausimas – ar patys politikai tiki ir rimtai priima tai, kas parašyta jų programose?

Šiuo požiūriu, tegaliu tik pasidžiaugti, jog LVŽS veikia pakankamai nuosekliai. Pavyzdžiui, organizuoja originalias šeimų stovyklas be alkoholio, kuriose, be kitą ko, kalbama apie saikingą vartojimą, partijos nariai aktyviai dalyvauja „Darom“ akcijoje.

Aišku, yra sričių, kurios akivaizdžiai nepatenka į LVŽS akiratį. Pavyzdžiui, užsienio politika, krašto apsaugos sistema, bankų veikla. Nėra sunku įsivaizduoti LŽVS atstovus Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo, Aplinkos ar net Vidaus reikalų minnistrų, bet ne Premjero, Ūkio, Teisingumo ministro ar Seimo pirmininko postuose. Na, po šių Seimo rinkimų perimti valstybės valdymą į savo rankas LŽVS dar tikrai negresia.

Kita vertus, jei LVŽS nesusivilios kokiomis naujomis keistomis politinėmis santuokomis, jei R. Karbauskiui nepabos vadovauti parlamente nedaug įtakos turinčiai politinei jėgai, tai dar pries kitus rinkimus, tikėtina, turėsime solidžią kiek į kairę linkstančią centristinę politinę jėgą. Tiesa, šiai jėgai dar reikia rimtai pasukti galvą, kaip pritraukti specialistus, gerai suvokiančius didesnių miestų žmonių rūpesčius ir galinčius pasiūlyti veiksmingus politinius sprendimus.

Spalio 14 dieną valstybės decentralizacijos, aplinkosaugos ar net energetikos problemas, tikėtina, užgoš rūpestis teisingumo deficitu Lietuvoje. Deja, nepanašu, kad šioje srityje R. Karbauskio vadovaujama partija turi pasiūlyti ką nors tikrai svaraus.