Zenekos nuotrauka

Rugpjūčio 10-12 d. Kaune vyks Ateitininkų federacijos suvažiavimas, kuriame viena didžiausių Lietuvos jaunimo organizacijų apžvelgs pastarųjų dviejų metų veiklos rezultatus. Katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, šeimiškumo ir visuomeniškumo principais besivadovaujantys ateitininkai gyvuoja jau daugiau nei šimtą metų, yra seniausia (bet nepasenusi) jaunimo organizacija mūsų šalyje. 

Kokiomis nuotaikomis ir idėjomis gyvuoja į antrą gyvavimo šimtmetį įkopusi organizacija, kokių tikslų turi ateičiai, Bernardinai.lt papasakoti sutiko Ateitininkų federacijos pirmininkė Rozvita Vareikienė. 

Pradėkime nuo to, kaip Jūs atėjote į ateitininkus ir kodėl būtent šią organizaciją pasirinkote? 

Dalyvavome drauge su vyru atkuriamajame ateitininkų suvažiavime Vilniuje 1989 m. Atmosfera jame buvo labai uždeganti. Užaugusi sovietmečiu iš savo artimųjų tikrai nebuvau girdėjusi jokių pasakojimų ar atsiminimų apie ateitininkus, bet atgimimo laikotarpiu informacijos atsirado daugiau, ji sudomino. Buvo smalsu susipažinti su organizacija, kuri tarpukariu vienijo tiek protingų, išsilavinusių, tikinčių žmonių, vėliau buvo uždrausta, bet veikė pogrindyje, o sovietmečiu nemirė, toliau sėkmingai gyvavo išeivijoje. Tai tikrai domino ir traukė. Manau, kad ir kun. Arvydo Žygo ryžtas ir šviesa, kuria jis degė atkuriant organizaciją Lietuvoje, daugeliui žmonių padarė didžiulį įspūdį. 

Įsitraukdama į ateitininkų veiklą, galvojau ne apie save, bet apie savo vaikus – kad tai organizacija, į kurią norėčiau juos leisti, norėčiau, kad jie toje dvasioje augtų, kad ateitininkų vertybės taptų jiems artimos. Paskui per vaikus, kurie labai greitai ateitininkuose prigijo, natūraliai atėjo mintis, o kodėl gi neprisidėjus ir savo talentais. Savanoriška veikla buvo įdomi ir iki tol nepatirta. 

Prieš porą metų tapote Ateitininkų organizacijos pirmininke. Ką Jums reiškė šis žingsnis? 

Buvo iš tikrųjų sudėtinga tokį iššūkį priimti, nes niekada sau nekėliau tikslo būti pirmininke. Tai nebuvo mano svajonė ar idealas. Iš tikrųjų apie save asmeniškai galvojau mažiausiai. Daugiausiai galvojau, ar, būdama pirmininke, galėsiu pateisinti mane palaikiusių žmonių viltis. 

Drąsu nebuvo, daugiau buvo baimės ir nežinios. Šimtą metų ateitininkų organizacijoje vadovais buvo vyrai ir tikri autoritetai, pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Vytautas Vygantas ir daug kitų. Tikrai kilo minčių, ar aš esu tinkamas žmogus, ar galiu būti organizacijos vedle. 

Kaip manote, kas svarbiausio įvyko per šiuos du metus? Kas pasikeitė Ateitininkijoje? 

Mano nuomone, labai svarbus dalykas, kad, atšventę šimtmetį, mes neužmigome ant laurų, o atvirkščiai – pajutome pakilimą. Šimtmečio šventė įpareigojo ir pastūmėjo aktyvesnei veiklai negu buvo anksčiau. 

Džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus sustiprėjo mūsų ryšiai su kitomis organizacijomis, kad jau nebe vieni dirbame, nebe vieni sprendžiame, nebe vieni projektus kuriame. Labai gražu, kad su Lietuvos skautija ir LiJOT vykdėme projektą TAPK (Tobulėk. Auk. Pažink. Kurk), skirtą jaunimo pilietiškumui ir tautiškumui ugdyti, kuris įnešė gyvybės mūsų kuopoms, įtraukė daug naujų narių, įvyko daug gražių kelionių ir renginių. Taip pat pastebėjome, kad mūsų moksleivių kuopos dažniau susitinka ir bendrauja, vis daugiau bendradarbiauja. 

Džiugina ir per pastaruosius metus atsiradusios naujos iniciatyvos, kaip, pavyzdžiui, vilniečių moksleivių akcija „Išjunk kompiuterį – įsijunk save“, raginanti atsitraukti nuo kompiuterio ekrano ir apsižvalgyti aplinkui, laisvą laiką leisti su gyvais žmonėmis, o ne įrenginiu. Kauno moksleiviai šiemet pakvietė į akciją „Padžiauk sofą“, kurios metu dienai atgaivino ir įpūtė gyvybės vienam Kauno miesto parkų. Smagu, kad vis daugiau renginių, veiklų organizuojame ne tik savo nariams, bet ir savo miestų, vietovių bendruomenėms. 

Ateitininkai ir visuomenei, manau, buvo labiau matomi, pasisakė mums vertybiškai svarbiais klausimais apie šeimą, gyvybės kultūrą, negimusios gyvybės apsaugą, reagavo į visuomenei svarbias aktualijas. Kartu su kitomis giminingomis Europos šalių organizacijomis gilinamės jaunimo lytinio ugdymo temą, stengiamės, kad jo neišstumtų lytinio švietimo programos. 

Kaip dar vieną svarbų dalyką pažymėčiau bendradarbiavimo, ugdant jaunimo pilietiškumą, sutarties su Krašto apsaugos ministerija pasirašymą. Ateitininkai buvo pastebėti kaip narystės organizacija, ugdanti tautiškai ir patriotiškai nusiteikusias brandžias asmenybes, kurios reikalingos šalies gynybai. 

Rugpjūčio 10-12 d. Kaune vyks Ateitininkų federacijos suvažiavimas. Kuo jis svarbus ir aktualus? 

Suvažiavimas – tai galimybė organizacijai stabtelti, įvertinti, kas per pastaruosius du metus nuveikta, ką reikia daryti ateityje, nusimatyti gaires. Suvažiavime priimami svarbiausi dokumentai, renkama federacijos valdyba, taryba, federacijos pirmininkas. Tai darbinis renginys, bet kartu ir erdvė susitikti organizacijos nariams iš visos Lietuvos ir išeivijos. 

Taip pat labai vertiname ir renginyje kuriamą narių bendrystę. Ateitininkų federacija vienija įvairaus amžiaus narius, nuo jauniausių mokinių iki studijas baigusių sendraugių, o suvažiavimas – vienas iš renginių, kuriame dalyvauja visų kartų atstovai. Mums kiekvieno nario nuomonė yra svarbi ir kiekvienas gali pasisakyti, ar mes teisingu keliu einame. 

Žvelgiant į netolimą ateitį, kokių nepasiektų tikslų, dar neatliktų darbų, vizijų ateitininkai turi? 

Pradėjus šią kadenciją po Ateitininkijos šimtmečio Kongreso, vienas svarbiausių uždavinių buvo sukurti penkerių metų ateitininkų strategiją, kur link mes norime eiti. Vienas iš mūsų užsibrėžtų tikslų – propaguoti sekmadienio šventimo kultūros ugdymą. Ji turėtų būti atsvara vartotojiškumo kultūrai, kai sekmadieniai, šventinės dienos neįsivaizduojamos be apsipirkimo parduotuvėje ar pramogų prekybos centre. 

Sekmadienio šventimo kultūra ir tikėjimo metai – turėtų būti ašis, ant kurios turėtų suktis ateinančių metų ateitininkų veikla. Taip pat manyčiau, kad ateitininkai galėtų prisidėti prie pasiruošimo Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimui 2018 m. Tikiuosi, kad 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarų ateitininkų pavyzdys mus įkvėps. 

Kokius didžiausius iššūkius šiandien matytumėt galbūt ne vien ateitininkams, bet ir kitoms jaunimo organizacijoms apskritai? 

Man atrodo, kad jaunimas dabar vengia įsipareigoti. Yra daug projektų, daug vienkartinių momentinių renginių, kuriuos galima apibūdinti pagal schemą – „susirinkai, pabuvai, išsiskirstei“. Ateitininkų organizacija (kaip ir kitos jaunimo narystės organizacijos) yra tęstinis projektas ir, tapdamas jos nariu, turi įsipareigoji ilgam laikui. Pastebime, kad žengti šį žingsnį ir prisiimti atsakomybę už organizaciją, jaunimui būna sunku. Kartais sutinki jauną žmogų, kuris ir čia nori dalyvauti, ir ten nori dalyvauti, ir dar kažkur, o apsispręsti, įsipareigoti – negali. Mus supanti aplinka, vyraujanti „greito rezultato“ kultūra skatina ieškoti, kur patogiau ar lengviau... 

Galėčiau tai iliustruoti pavyzdžiu iš ateitininkų gyvenimo. Mokyklas baigę moksleiviai, tapę studentais, kartais pasimeta laisvėje rinktis iš daugelio laisvalaikio leidimo galimybių, pramogų pagundų, siūlymų savanoriauti kitose organizacijose ir panašiai. Tapę studentais, kartais jie atitolsta nuo ateitininkų, bet tas ateitininkiškas grūdas vis vien būna įkritęs, ir būna gera matyti, kai dalis jų po kurio laiko sugrįžta, įsijungia į veiklą su didžiausiu užsidegimu. 

Nesinorėtų, kad jaunimo organizacijos nueitų į tą projektinę, momentinę veiklą, bet kad veiklos būtų tęstinės, ugdančios žmonių atsakomybę, pareigos jausmą. 

Neramina ir tai, kad valstybės požiūris į jaunimo organizacijas taip pat krypsta panašia linkme: jos reikalingos kaip jaunimo saviraiškos ir laisvalaikio užimtumo erdvės. Dėl to keičiasi ir paramos joms būdas, vis daugiau organizacijos finansuojamos per viešuosius paslaugų teikimo pirkimus. Taip jaunimo organizacijos tampa valstybės užsakymų vykdytojomis. Pamirštama, kokios asmenybės, charakterio savybės ugdomos kasdieną dalyvaujant organizacijos veikloje. 

Sekuliarėjant Vakarų Europos šalių visuomenėms, matant, kad kartais katalikiškos jaunimo organizacijos labai nutolsta nuo savo šaknų, pastebint, kad Lietuvoje šių apraiškų taip pat daugėja, ar ateitininkai nesijaučia baltomis varnomis? Ar katalikiškumo principas netampa našta? 

Vis dėlto manyčiau, kad katalikiškumo principas prideda savito šarmo ir išskirtinumo tarp tų jaunimo grupių, kurioms tikėjimas yra tik istorinis palikimas, deklaratyvus žodis, o Bažnyčia reikalinga tik dėl gražių nuotraukų ir pan. Manau, kad tik tikėjimas gali išlaikyti mūsų organizaciją stiprią ir gyvybingą. Iš tos Dievo pagalbos, kurią jaučiame, spėjame, kad esame reikalinga organizacija Dievo planams įvykdyti. 

Kokią ateitininkiją norėtumėte matyti švenčiančią antrąjį gyvavimo šimtmetį? 

Šiaip aš esu optimistė ir tikrai matau organizaciją šviesiomis akimis, bet ne pro rožinius akinius.  Tai – tikrai didelį potencialą turintis jaunimas, degantis jaunimas. 

Esu atradusi vieną pal. Jurgio Matulaičio frazę, kuri galbūt skirta ne ateitininkams, bet ją perfrazavus, ji labai tinka: „Kad išsipildytų Ateitininkų federacijos misija ir ateitininkai taptų apaštališkuoju dvasios elitu – uoliu, narsiu ir be svyravimų baimės, viskam pasiryžusiu, su iniciatyvos dvasia, drausmingu organizuotumu, kad jie būtų ne tik tie, kurie ginasi, bet kad galėtų kitus įkvėpti, uždegti ir įnešti Kristaus dvasią ten, kur šalta, kur vyrauja netikėjimas, nemeilė.“ Ir kad ateitininkai aktyviai dalyvautų kuriant Lietuvos gerovę – tiek dvasinę, tiek socialinę, tiek psichologinę, tiek ekonominę.

Kalbino Agnė Markauskaitė