Zenekos nuotrauka

Siūlome fragmentą iš neseniai Bernardinai.lt išleistos knygos „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku” (sudarytojai Arūnas Peškaitis OFM ir Andrius Navickas).

Teko girdėti Jūsų teiginį, jog svarbu, kad žmogus galėtų mirti savo mirtimi. Gal galite paaiškinti, ką turite omenyje?

Lietuvių kalboje nėra taip ryšku, tačiau rusų kalboje žodis mirtis (smert) kartu yra ir saikas, riba, riboženklis. Be šio saiko, ribos negalima orientuotis ir gyvenime. Ji ne tik kažkur ten, gale, tačiau ji nuolat yra su manimi. Kai augu, aš mirštu kaip vaikas, bet pradedu gyventi kaip jaunuolis. Paskui mirštu kaip jaunuolis ir pradedu gyventi kaip suaugęs žmogus. Ir taip toliau.

Mums nuolat daug kas apmiršta. Tai būtina, kad kitkas galėtų išsiskleisti, kas iki tol buvo užgožta. Kita vertus, kai kas apmiršta ir tam, kad bręsdami, augdami taptume darnesni. Tai natūralus procesas, kurio nereikėtų bijoti. Veikiau turėtume džiaugtis, nes kartu mes bręstame. Kai viskas vyksta natūraliai, tai daugiausia apmiršta tai, kas bloga, ir išlieka tai, kas svarbiausia, geriausia. Kai mes maži, jauni, esame artimesni gyvūnijos pasauliui, turime daugiau gyvuliškumo, labiau norime konkuruoti, varžytis, mums svarbesni instinktai. Bręsdami tampame laisvesni nuo instinktų, po truputį kaupiasi svarbūs dvasiniai dalykai, tai, ką galima vadinti dvasine patirtimi.

Pavyzdžiui, jaunystėje turėjau daug puikybės. Jaučiau, kad esu iš išskirtinės šeimos. Paskui kažkaip tai tapo ne taip svarbu. Taip pat ir jaunatviškas nirtulingumas. Džiaugiuosi, kad jis aprimsta. Kai žmonės jauni, jie labiau nori patikti kitiems, konkuruoja. Paskui tai numiršta, atsitraukia.

Jei gyvenčiau amžinai, nežinau, ar tai būtų geras gyvenimas. Bijau, kad būtų kankynė – tiek užduočių, tiek visko gautume, kad taptų labai sunku viską perimti, viską pakelti. Be to, ir tiek prarastume. Visą gyvenimą vyksta ir skaudūs išsiskyrimai, jei jie amžinai kartotųsi, tai jų žaizdos mus vis draskytų.

Esame mirtingos būtybės, ir turime to nesibaidyti, bet sąmoningai suvokti tą mirtingumą, tik tokiu būdu galima priimti ir visą gyvenimą, kiekvieną naują dieną, tik taip mes patys sau tapsime savi, ir mūsų mirtis mums taps sava.

Santykis su savo mirtimi yra labai svarbus dalykas. Jei aš bėgu nuo minties apie savo mirtingumą, tai kartu bėgu ir nuo savęs, tampu ne šeimininkas, bet emigrantas savyje.

Gal esate girdėję tokį anekdotą. Kažkas beldžiasi į duris. Žmogus atidaro ir žiūri: stovi tokia mažutė giltinė su dalgiu. Jis nustebęs ir išsigandęs klausia, kas ji tokia. Ji atsako, kad mirtis. Žmogus vėl klausia, kodėl ji tokia maža. Ji piktai atsako, kad ne pas jį, o pas jo katiną atėjo.

Svetima mirtis visada atgrasi, nemaloni. Savai mirčiai reikia pasiruošti ir ją priimti. Kai ji tikrai sava, tai gali priimti ją ne kaip tą, kuri atėjo kažką atimti, bet kuri atėjo išlaisvinti ir padovanoti kai ką naujo. Tada vietoj baimės skleidžiasi nuostaba. Baimė atstumia, o nuostaba traukia, atveria, vilioja. Tai kaip kelionė į kitą šalį. Šiek tiek neramu, jaudiniesi, bet tai nėra baimė, tai veikiau spėlionė, o kas ten bus. Juk įdomu, kaip ten viskas bus?

Bėda ta, kad XX amžiuje santykis su mirtimi tapo liguistesnis. Mes matome daugybę mirčių per televizorių, televizinė mirtis tampa įprastu ir didelių emocijų nekeliančių reginiu, be to,mirštantys žmonės yra visiškai patraukiami iš mūsų aplinkos. Žmonės dabar miršta ne savo namuose tarp savų, bet ligoninėse, izoliuoti, paslėpti nuo kitų akių. Mirtis tampa tarsi kažkuo nepadori, kurią reikia slėpti, kurios reikia gėdytis.

Šiandien daug žmonių bijo ne tik mirties, bet ir pačios senatvės...

Man žmogiškai ir profesionaliai sekėsi. Mačiau, kaip mano tėvas seno, ir nuo to netapo nė kiek ne prastesnis, bet netgi geresnis. Jo žmogiškumas noko ir tapo vis tobulesnis. Mačiau, kad net ir garbaus amžiaus sulaukęs jis vis vien mane pranoksta, yra geresnis už mane. Ir ginčijantis, kai ką nors aptarinėdavome, jis sugebėdavo man labai daug duoti. Norėjau būti panašus į tėtį. Norėjau būti ir toks, koks esu, ir toks, koks jis yra. Aš sutinku pasenti, kad būčiau toks kaip jis. Mačiau, kaip tėtis metams bėgant tapdavo vis išmintingesnis. Mačiau jo amžiaus pranašumą. Taip pat tam tikru gyvenimo laikotarpiu pastebėjau, kad, žiūrėdamas į save veidrodyje, išvystu vis daugiau tėvo bruožų. Mane tai labai džiugina.

Tėtis sakydavo, jog chirurgu tapti reikia trisdešimties metų, o aš tvirtinau, kad psichiatru galiu tapti per trejus metus, tik paskui įsitikinau, jog jis buvo teisus. Profesijos atžvilgiu taip pat jaučiau, jog kiekvieni nauji metai labai daug duoda, jie tampa ne našta, kurią tenka nešioti ant pečių, bet veikiau kaip tai, kas vis lengviau, tikriau leidžia atlikti tai, kam seniau reikėjo kur kas daugiau pastangų.

Tiesa, pamenu kitokią mamos laikyseną. Po trisdešimties metų ji nebemėgo fotografuotis, o senatvėje kategoriškai atsisakydavo tai daryti, mama bijojo senti. Mačiau skirtumą ir galėjau susimąstyti apie tai, kad senatvė vyrui ir moteriai gal ne visai tas pat.

Senatvė nėra liga, tai nėra kažkas nenatūralaus, kaip ir ruduo nėra serganti vasara, bet savitas metų laikas, turintis savo grožį, savo džiaugsmų ir rūpesčių. Yra žmonių, kurie visą laiką jaučiasi pasiklydę ir svajoja būti kažkur kitur. Pradžioje jie svajoja kuo greičiau užaugti ir tapti savarankiški, paskui jie svajoja kuo greičiau padaryti karjerą, vėliau svajoja vėl grįžti jauni ir karštligiškai ieško jaunystės receptų.

Kai žmogus negyvena savo gyvenimo, tai ir mirtis jam yra ne visiškai sunokęs gyvenimas, bet nuosprendis, teroro aktas.

Man jau daugiau nei 70 metų ir žinau, kad mano kūnas jau gerokai kitoks nei jaunystėje. Bėgti keliasdešimt metrų, vejantis autobusą ar troleibusą, nesinori. Tačiau kai ryte išeinu į darbą, einu per lauką ir jaučiu, kaip visas organizmas veržiasi į naują dieną, jaučiuosi kur kas jaunesnis nei mano biologinis amžius. Kartu pastebiu ir tai, kad daugeliu atvejų dabar esu linkęs būti ramesnis, nuosaikesnis. Kartais norisi ilgiau pailsėti.

Visa tai, ką naujo jaučiu gyvenime, pokyčius, kurie manyje vyksta, priimu kaip naujas spalvas, kaip kai ką įdomaus, bet ne kaip kokį broką, dėl kurio reikėtų nerimauti.

Vieni žmonės įkrenta į senatvę, kai kurie pakyla iki senatvės. Viliuosi, kad aš ne krentu, bet kylu.

Pacientai man labai padeda. Jie pasakoja savo baimes, aš juos mokau to, ko mane išmokė gyvenimas ir kiti pacientai. Šis pasidalijimas patirtimi man pačiam padeda labiau ją perimti.

Negaliu pasakyti, kad viskas tik gerai, kad senatvė nekelia problemų. Tačiau dabar turiu daugiau patirties, ir tikrai nekeisčiau dabartinio savo gyvenimo į jokį kitą. Be to – žinote kuo gerai senatvė? Nereikia bijoti jaunam numirti.

Pasidalinsiu anekdotu apie devyniasdešimties sulaukusį senolį. Jo mėgstamiausias skaitinys – nekrologai laikraščiuose. Senolis visada dieną pradeda nuo jų skaitymo, ir aplinkinius tai labai trikdo, nes jie įsitikinę, kad žmogus, tiek priartėjęs prie savo gyvenimo pabaigos, turėtų vengti užuominų apie neišvengiamą mirtį. Pagaliau vienas iš giminaičių įsidrąsino ir paklausė: „Ar tau nebaisu skaityti nekrologus?“ Senolis labai nustebo: „Man jie įkvepia vilties ir drąsos. Pažiūrėk pats, čia rašoma apie žmones, kurie mirė septyniasdešimties metų ar dar jaunesni. Vyresnių žmonių nekrologų retai atrandu. Vadinasi, mano amžiaus žmonės jau nebemiršta.“

Viską gyvenime reikia užgyventi. Reikia laiko, pastangų ir noro mokytis tiek iš savo, tiek iš kitų patirties. Jau sakiau, kad psichoterapijoje brangiausias turtas yra paties gydytojo asmenybė, kuri taip pat bėgant metams vis įgauna naujų vertingų dalykų. Neretai žmonės nesusimąsto, kaip svarbu tai, koks yra gydytojas-psichoterapeutas. Štai apendicito operaciją daryti gali ir mažai patirties turintis chirurgas. Tai nesudėtinga operacija, todėl ir kainuoja tik kelis šimtus litų. Visai kas kita kepenų ar širdies persodinimas. Čia jau reikia ne tik labai patyrusio chirurgo, turinčio ilgą praktiką, tačiau reikia ir gero, patikimo personalo bei specialios įrangos. Tokia operacija kainuoja šimtus tūkstančių litų... Na, sielos persodinimo operacijų, dėkui Dievui, nebūna, tačiau tai, kas vyksta psichoterapeuto kabinete, yra panašaus lygmens dalykai, o psichoterapeuto vienintelė įranga yra jo paties sugebėjimai, patirtis. Tad galiu džiaugtis, kad kol kas jaučiu, jog mano gyvenimas kasdien vis dar brangsta, įgyja kai ką naujo, o ne nupinga ir nusidėvi.

Taip, mano kūnas jau ne toks stiprus. Tačiau tai – mano kūnas, kuris man tiek metų klusniai tarnavo, prie kurio pripratau, susigyvenau, kuris daug ką iškentė, buvo su manimi džiaugsmuose ir varguose, todėl aš nesutikčiau jo keisti į jokį kitą. Man svarbiausia, kad jis savas, kad jį pažįstu, moku juo pasirūpinti. Labai daug laiko praėjo, kol to išmokau, nes jaunystėje mes veikiau linkę naudoti, net šiek tiek išnaudoti savo kūną, o ne juo rūpintis. Tikram rūpesčiui reikia patirties ir laiko, kaip tikrai draugystei, apie kurią sakoma, kad kartu mes suvalgėme pūdą druskos.

Knyga „Gyvename kartą, tačiau kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku“ – tai pokalbiai apie krikščioniška žmogaus samprata paremtos psichoterapijos esmę, pasakojimas apie psichoterapijos ir psichiatrijos raidą XX amžiaus antroje pusėje bei XXI amžiaus pradžioje.