Kiekvienas krikščionis yra piligrimas

Anthony Bloomo „Dvasinė kelionė“, Šv. Ignaco Lojolos „Piligrimo pasakojimas“, Johno Bunyano „Piligrimo kelionė“ – tai tik kelios krikščioniškos knygos, teigiančios, kad žmogaus gyvenimas žemėje yra tarsi piligrimystė. Ir dera pabrėžti, kad visose šiose knygose kalbama visų pirma ne apie fizinę, o apie dvasinę piligrimystę, kurios galutinis tikslas yra ne gerovė šioje žemėje, o siekis užsitarnauti vietą Dangaus Karalystėje. Palyginimas apie turtuolį, kuriam pro adatos skylutę pralįsti yra sunkiau nei kupranugariui, aiškiai parodo, kad gerovė šioje žemėje netgi gali būti pražūtinga, nes, besivaikydami kūniškų malonumų,  rizikuojame pražudyti dvasią.

Kad ši piligrimystė nėra lengva, galima įsitikinti vos pasklaidžius šių knygų puslapius. A. Bloomas kalba apie būtinybę užkariauti Dievo Karalystę, o tai yra aktyvaus įsipareigojimo reikalaujantis darbas. Jis kalba apie būtinybę rasti sutarimą su sąžine, nes priešingu atveju būtent ji taps pagrindiniu mūsų kaltintoju Teismo dieną. Tą patį akcentavo ir Šv. Bernardas Klervietis klausdamas, „kaip pačiam sau blogas žmogus gali būti geras kitiems?“; „Kaip galėtum būti tikras ir visavertis žmogus, jei pats save praradai?“ – apie būtinybę susitaikyti su savimi kalbėjo šventasis.

Šv.Ignacas Lojola savo dvasinėje autobiografijoje atvirai ir nuoširdžiai kalba apie savo kelią Dievo link. Vienas pirmųjų dalykų, kurį Ignacas išmoko gulėdamas patale po mūšyje patirto kojos sužalojimo, buvo gebėjimas atskirti jame veikiančias dvasias – vieną iš demono, o kitą iš Dievo. Tačiau ir tai tebuvo tik pradžia, nes neužtenka tik atpažinti, tačiau būtina ir veikti, t.y. žengti keliu, kurio kiekviename žingsnyje vėlgi slypi pagundos ir klystkeliai.

Galiausiai J. Bunyano knygos herojus Kristianas savo kelyje nuolatos susiduria su pagundomis, bandančiomis išvesti jį iš tikrojo kelio, vedančio pro siaurus vartus, ir raginančiomis verčiau nukirsti kelio gabalą arba net perlipti per tvorą, kaip kad siūlė Formalistas ir Veidmainys.

 Pasaulis – mūsų piligrimystės vieta

Trumpai tariant, nors krikščionio galutinis yra anapus šio pasaulio, tačiau išganymo drama vyksta būtent čia ir dabar. Šis pasaulis yra mūsų piligrimystės vieta, mūsų dvasinės kovos arena. Juk dar Pradžios knygoje yra rašoma: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją.“ (Pr 1, 28). Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II teigimu, šie Biblijos žodžiai reiškia mūsų pareigą atrasti ir įtvirtinti savo pašaukimo būti žmogumi tiesas. Šis pašaukimas nevyksta sterilioje erdvėje – mes ateiname į šį pasaulį konkrečioje vietoje, turinčioje savo istoriją ir kultūrą, savo politinę sistemą. Kiekvienas gauname skirtingą talentų sumą, kurią turime ne užkasti, o investuoti, kad Dievo dovanos nenueitų veltui, o būtų tinkamai panaudotos ir išvystytos.

Būtent čia galime pradėti kalbėti apie patriotizmo ir krikščionybės santykį, t.y. santykį tarp universalaus ir visiems krikščionims vieno pašaukimo ir skirtingų bei unikalių to pašaukimo įgyvendinimo aplinkybių. Ką krikščionybė gali mums pasakyti apie žemiškąją tėvynę? Ar patriotizmas krikščioniškoje pasaulėžiūroje apskritai yra vertybė ir kodėl krikščioniškas požiūris apskritai yra svarbus pasaulyje, kuris, tariant Czeslawo Miloszo žodžiais, kaip vieną iš nusiraminimo kelių žmogui siūlo tėvynės stabmeldystę?

Istorija nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki pat mūsų dienų puikiai atskleidžia, kur veda ši nacionalistinė stabmeldystė, t.y. išsigimęs patriotizmo variantas. „Viskas tautoje, nieko už tautos ribų, nieko prieš tautą“ – taip perfrazuojant Benito Mussolinio žodžius gali būti nusakyta ši žmogaus orumą paminanti ir pavergianti stabmeldystės forma. Nacionalizmas redukuoja žmogų tik į konkrečios tautos narį, smulkų koralą dideliame koraliniame rife.

Čia teigiama, kad žmogus savo pašaukimą gali įvykdyti tik tautoje, kad visos kitos tapatybės formos neturi jokios vertės ir apskritai turi būti atmetamos, jei neįsipaišo į nacionalistinės ideologijos rėmus. Teigiama, kad neturi būti nieko, kas peržengia tautą, tad negali būti ir kažkokių universalių tautiškumą peržengiančių dorinių normų, leidžiančių įvertinti patį nacionalizmą. Nieko negali būti prieš tautą, nes individas turi aklai sekti tautos vado nubrėžtu keliu, o ne, vedinas savo sąžinės, priešintis tautos vardu vykdomoms nuodėmėms. Juk būtent pasipriešinimas šiuo atveju būtų tikrasis patriotizmas, neleidžiantis tautai degraduoti į bendro nusikaltimo vienijamą šutvę. Žmogus neturi būti pavergtas tautai, paverstai stabmeldžių garbinamu aukso veršiu. Priešingai tauta kaip natūrali visuomenė turi būti ta erdvė, kurioje vystosi kiekvieno krikščionio pašaukimas, vykdomi artimo meilės darbai ir tiesiamas kelias į Amžinąją Tėvynę. Be to, kiekvienas krikščionis yra pašauktas savo kasdienėmis pastangomis ir darbais sukrikščioninti savo tautos kasdienybę.

Lygiai taip pat žmogus pats save redukuoja panirdamas į radikalų individualizmą ir besivaikydamas tik savo paties užgaidų. Taip, anot palaimintojo Jono Pauliaus II, yra pamirštamas ketvirtasis Dievo įsakymas, raginantis gerbti tėvą bei motiną. Savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ pontifikas teigia, kad būtent šis įsakymas aiškiausiai kalba apie tai, kad patriotizmas krikščioniškoje pasaulio sampratoje užima svarbią vietą. Pontifiko teigimu, kiekvienam patriotui tėvynė tam tikra prasme yra tarsi motina, o patriotiškumas – socialinės meilės kelias.

Apibendrinant visa tai, kas buvo pasakyta, dera konstatuoti, kad patriotizmas reikalauja išvengti dviejų kraštutinumų – nacionalizmo, siekiančio išaukštinti vieną tautą ir nepripažįstantį tokių pačių teisių kitoms tautoms, ir radikalaus individualizmo. Savaime suprantama pirmasis kraštutinumas yra žymiai pavojingesnis, tačiau ir antrojo griaunamojo poveikio nedera išleisti iš akių, nes dažnai jis veda į abejingumą artimui, visišką moralinio jausmo atrofiją.

Galiausiai pasvarstykime, kuo gi krikščionybė praturtina patriotizmą arba ko gi yra netenkama, kai žmogus yra uždaromas vien tik savo tautinėje tapatybėje, kur religija geriausiu atveju yra paversta tik instrumentu, tarnaujančiu nacionalistinėms ambicijoms, t.y. laikomasi požiūrio, kad Dievas yra visada mūsų pusėje ir pamirštama, kad tiek savo, tiek tautos veiksmus reikia vertinti būtent pagal universalių dorinių normų matą. Būtent dėl šio universalaus mato krikščionybė kartais yra tiesiog išstumiama į privačia erdvę, nes taip parankiau tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems radikalams, suvokiantiems pasaulį tik savo siaurų ideologijų rėmuose. Būtent religijos išstūmimas jiems atveria kelius socialinės inžinerijos projektams.

 Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui

Moderniosios demokratijos teorijos labai daug dėmesio skiria valdžių atskyrimo principui ir stabdžių bei atsvarų sistemoms nagrinėti. Tačiau drįsiu teigti, kad pirmasis svarbus valdžių atskyrimo principas įvyko prieš du tūkstančius metų, kai Jėzus, kalbėdamas su fariziejais, žiūrėdamas į mokesčių pinigą, ant kurio puikavosi valdovo portretas, pareiškė, kad tai, kas yra ciesoriaus, turi būti atiduota ciesoriui, o tai, kas Dievo – Dievui. Kaip teigė kardinolas Stefanas Wyszinskis, vadovavęs Lenkijos bažnyčiai sunkiausiais komunistinės priespaudos metais, šis pasakymas reiškia, kad, jei tik cezaris nusprendžia peržengti savo valdžios ribas ir „užimti altorių“, krikščioniškas atsakas yra aiškus – to būti negali.

Kad galėtume įsivaizduoti kontrastą, pažvelkime į imperatoriaus Nerono žodžius, kuriuos, anot Senekos, jis yra išsakęs. „Ar ne aš buvau pasirinktas veikti žemėje kaip dievų vikaras? Aš esu žmonių gyvenimo ir mirties arbitras“ – teigė Neronas. Krikščionybė jam ir kitiems tironams nepatiko būtent todėl, kad aiškiai teigė, kad, nors cezaris ir turi savo kompetencijos ribas, tačiau jos nėra beribės ir ne cezariui yra skirta būti gyvybės ar mirties šeimininku. Priešingai, jis pats yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir dėl to turi vadovautis tais pačiais Dievo įsakymais kaip ir paprasti piliečiai. Įsakymai nežudyti, nemeluoti, neturėti kitų dievų galioja ir cezariui, iš kurio yra atimamos bet kokios pretenzijos į dieviškumą.

Pasaulietinė valdžia nėra visagalė, krikščionybė jai brėžia labai aiškias ribas, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis nėra tuščias popieriaus lapas, tačiau turi aiškiai apibrėžtą prigimtį, iš kurios kyla tiek jo teisės, tiek pašaukimas.

Tad, kalbant apie tautinę bendruomenę, ji taip pat yra saistoma ją pačią peržengiančių ir nuo jos nepriklausomų moralinių imperatyvų. Tie moraliniai imperatyvai, o ne pačios tautos sau susikurti kriterijai, tampa tuo įrankiu, pagal kurį galima pamatuoti kiekvienos tautinės bendrijos sveikatą ir būklę.

 Artimo meilės principas

Pagrindinis toks moralinis imperatyvas yra artimo meilė. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 43-46). Krikščioniui priešingai nei pagoniui ar į nacionalistinę stabmeldystę linkusiam radikalui nepakanka vien tik mylėti savo artimą, jam keliami aukštesni reikalavimai pamilti ir priešą, stengtis ir jame įžvelgti Kūrėjo paveikslą.

Šis pamokymas yra tarsi raginimas peržengti Carlo Schmitto ir juo sekančių politikos filosofų politiškumo sampratą, teigiančią, kad politiškumas gimsta tik ten, kur yra draugo ir priešo perskyra. Toks mąstymas atveria kelią paprastam pasaulio skirstymui į savus ir svetimus. Pirmiesiems galioja vieni kriterijai, o santykiuose su antraisiais jau galima elgtis remiantis jau visai kitomis normomis. Tokio priešiškumo „sunormalinimas“ tarsi atpalaiduoja nuo pareigos bandyti tą priešiškumą peržengti.

Kiekvienas krikščionis asmeniškai būtent ir yra įpareigotas stengtis peržengti tokį suskirstymą. Priešui jis turi ne keršyti, tačiau būti gailestingas ir meile bei iš jos plaukiančiu geru pavyzdžiu stengtis jį pakeisti. Krikščionis neturi laukti, tačiau turi pats pirmas parodyti savo meilę ir gailestingumą. Juk ir lenkų vyskupai po Antrojo pasaulinio karo kolegoms Vokietijoje rašytame laiške ne ragino, kad atsiprašytų vokiečiai, o pirmiausia pareiškė atleidžiantys patys ir prašantys, kad jiems būtų atleista. Tai puikus įrodymas, kad sienos, skiriančios krikščionių pasaulį, nėra tokios aukštos, kad siektų patį dangų.

„Jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus?“ (Mt 5, 47-48) – klausė Jėzus. Krikščioniui neužtenka tik sveikinti bei mylėti savo brolius, ar tai būtų biologiniai broliai, ar tautiečiai ar netgi krikščioniška bendruomenė. Krikščioniška meilė išryškėja tuomet, kai yra priimamas kitas, kuris yra iš visai kitos kultūrinės bendrijos, turintis skirtingus papročius.

Tad nors patriotizmas, reiškiantis meilę savo tautai, ir yra svarbus kiekvienam krikščioniui, jis toli gražu nėra pakankamas. Krikščionybė kviečia peržengti tautines, rasines, kultūrines ribas ir žvelgti į kiekvieną kaip į unikalų Dievo kūrinį, vertą meilės. Vis tik, reikia pabrėžti, tai turi būti meilė konkrečiam žmogui, konkrečiai bendruomenei, o ne ideologinėms abstrakcijoms. Meilė žmonijai, nepasireiškianti konkrečiais artimo meilės darbais, tėra tik beprasmis ideologinis plakatas, propagandinis šūkis, dažnai nuslepiantis visišką nejautrą. Tad krikščioniškas požiūris ne paneigia patriotizmą, tačiau jį praturtina naujomis spalvomis.