Tomas Viluckas pradėjo bendradarbiauti su Bernardinai.lt nuo pat pirmos dienraščio gyvavimo dienos ir nuo to laiko, su neilgais paatostogavimais, galite skaityti Tomo komentarus. Dažniausiai jie skirti religiniam gyvenimui, tačiau T. Viluckas nevengia ir politikos, kultūros, socialinių ar net sporto temų. T. Vilucką galima vadinti ne tik vienu profesionaliausių Lietuvos religinio gyvenimo analitikų, bet ir puikaus tinklaraščio kūrėju. Jei dar pridėtume, kad T. Viluckas yra išleidęs puikią knygą apie sakramentus, išvertęs ne vieną tekstą iš užsienio kalbos, tai jo indėlį viešajai erdvei Lietuvoje sunku pervertinti.

Deja, nuo rugpjūčio mėnesio vėl tenka Tomą Vilucką išleisti neribotos trukmės atostogų, nes jis nusprendė dalyvauti spalio 14 dieną vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Taigi, bent jau iki rinkimų dienos T. Viluckas daro pauzę kaip apžvalgininkas ir sieks prisistatyti kaip politikas. T. Viluckas dalyvaus kovoje dėl Seimo nario mandato Pajūrio vienmandatėje apygardoje, kur yra pasiryžęs mesti rimtą iššūkį buvusiam Vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, taip pat yra įrašytas 20-uoju numeriu politinės partijos „Drąsos kelias“ sąraše.

Toks T. Vilucko apsisprendimas, natūralu, kelia daug klausimų. Džiaugiamės, jog Tomas sutiko į juos atsakyti.

Lietuvoje geriausiai esi žinomas kaip aktyvus tinklaraštininkas bei politikos, religijos, kino, sporto sričių apžvalgininkas. Tačiau šį rudenį esi pasiryžęs siekti Seimo nario mandato, dalyvausi rinkimuose. Kas paskatino taip apsispręsti?

Suprantu, jog peržengiu „demarkacinę liniją“, skiriančią politiką ir žiniasklaidą. Prisipažinsiu, kad kol apsisprendžiau ilgai svarsčiau. Pagalvojau, kad atsiranda galimybė įgyvendinti tuos sprendimų būdus, kuriuos siūlydavau savo komentaruose bei apžvalgose, kad nuo rašymo metas pereiti prie veikimo. 

Tačiau pagrindiniu postūmiu tapo suvokimas, jog Lietuvoje vyrauja sustabarėjusi valstybingumo samprata. Dabartinis politinis elitas (turiu omenyje ir kairiuosius, ir dešiniuosius) valstybę tapatina su savimi, uždara valdžių sistema, uzurpuota sprendimų galia. Piliečiai jiems nėra valstybė, o tik rinkėjai. Dabartinis politinis elitas yra neįgalus vesti tautą į naują būvį, pasitikti globalaus pasaulio iššūkius, pasiūlyti aiškią ateities viziją, todėl jam reikalingas atsinaujinimas. 

Pagaliau gegužės 17 d. galutinai įsitikinau, kad taip toliau tęstis negali. Kai prieš vaiką, pagyvenusius piliečius, besimeldžiančius žmones naudojama prievarta, tuomet atsitrenkiame į tam tikrą ribą. Įvykiai Klonio gatvėje yra neteisybės Lietuvoje kulminacija. O kur dar nenoras ištirti V. Pociūno žūties aplinkybes, Gatajevų persekiojimas, E. Kusaitės metodinis naikinimas, „vanagųbyla, FNTT vadovų nušalinimas? Kartais atrodo, kad vyksta sąmoningas šios valstybės žlugdymas. Ir dešiniųjų valdymas žadėtų permainų neatnešė... Be to,  apygardoje, kurioje gyvenu, vėl į Seimą veržiasi liūdnai pagarsėjęs eksministras R. Palaitis – esant tokioms aplinkybėms stoti į kovą už teisingumą yra ir garbės bei sąžinės reikalas.

Rinkimuose dalyvaus bent kelios politinės jėgos, kurių pavadinimuose apeliuojama į krikščionybę. Tačiau, kiek žinau, savo politinės veiklos su jomis nesieji. Kodėl?

Akivaizdu, kad šių partijų pavadinimai yra tik tuščios deklaracijos, nes realiai krikščioniškos vertybės politikoje nėra įgyvendinamos. Pavyzdžiui, valdančioji TS – LKD nevykdo krikščioniškos demokratijos politikos – neužtenka tik balsuoti už tradicinę šeimą, bet reikia kurti jai palankią įstatyminę aplinką.

Kaip paaiškinti faktą, kad valdant krikdemams taip ir nebuvo įvesti progresiniai mokesčiai, kurie palengvintų vargstančių šeimų padėtį? Socialinis solidarumas vadinamosioms „krikščioniškoms“ partijoms yra svetima sąvoka, nors tai yra vienas iš skiriamųjų krikščioniškos demokratijos ideologijos bruožų. Vėl kaip suprasti, kad valdant krikdemams buvo palengvintos alkoholinių gaminių reklamos sąlygos? Tai tik keli pavyzdžiai, kad pavadinimas dar nieko nereiškia, nes yra išplautos ribos tarp ideologinių platformų.

Noriu pasakyti, kad mane iškėlusi politinė jėga pakvietė į savo gretas ne vieną aktyvų bei nepaviršutinišką krikščionį. Tai daug pasako apie šios partijos vertybines nuostatas.

Ar realu mesti rimtą iššūkį per rinkimus politikams, kurie turi didelę įtaką įtakingiems žinaisklaidos kanalams, turi dosnius rėmėjus. Turint pakankamai finansinių resursų jiems nesunku sukurti triukšmą, pro kurį kitiems kandidatams prasibrauti itin sunku?

Tikrai sunku, nes visa politinė sistema taip sudaryta, kad nauji veidai nepasirodytų politiniame elite. Parlamentinių partijų kandidatai remiami ir valstybės lėšomis, nors kandidatus gali remti tik fiziniai asmenys. Taip po menamo skaidrumo kauke buvo sukurta dar viena užkarda iškilti naujiems politikams. 

Tačiau esu įsitikinęs, kad rinkėjai ne šarkos, lakstančios paskui blizgučius, ir jei politikai dar taip mąsto, tuomet jie skaudžiai klysta. Žmonės daug sykių buvo nuvilti ir yra išsiilgę tikrumo, aiškios pozicijos, atvirumo, nuoširdžios komunikacijos. Tai – politikos ateitis. Tokią ją noriu pasiūlyti rinkėjams.

Jei taptum Seimo nariu, ką pirmiausia bandytum keisti?

Pirmiausia yra keletas socialinio teisingumo klausimų, kuriuos norėčiau įstatymų pataisomis išspręsti. Kitas dalykas – jau ilgalaikėje perspektyvoje – būtina keisti valdžių formavimo principus. Čia reikės daug bendraminčių ir aiškios visuomenės opinijos. 

Judėjimams, kurių netenkina dabartinis politinis status quo, nepavyko sutarti dėl bendro veikimo. Beje, Tavo pavardę prie savo rėmėjų priskyrė tiek Darius Kuolys, tiek Neringa Venckienė. Tačiau ar realu susitarti skirtingų įsitikinimų, temperamentų žmonėms, ar toks susitarimas nebūtų dirbtinis? Pavyzdžiui, tarp DK aktyvistų minimas Žemaitijos partijos kūrėjo, su socialliberalais glaudžiai draugavusio E. Skarbaliaus pavardė, čia matome ir įvairius skandalus klimpusio Sauliaus Stomos pavardę etc. Ar nesibaimini, kad nuo vilko bėgame prie meškos, iš kurios gniaužtų paskui bus vaduotis net sunkiau?

Galima tik apgailestauti, kad pozityvioms jėgoms, neprisitaikėliams, nepavyko sutarti dėl platesnio bendro jėgų telkimo. Manau, kad koją pakišo spontaniškumas bei psichologinės priežastys. Politika yra racionalumu grįsta veikla, bendro tikslo siekimas, neordinarus mąstymas. Šito kiek pritrūko nekonformistinėms jėgoms

Mano kandidatūrą į Seimą kelia „Drąsos kelio“ partija, tačiau turiu patikslinti, kad nesu šios ir jokios kitos politinės partijos narys. Paprasčiausiai „Drąsos kelio“ nuostatos – kova už teisingumą, prieš korupciją, valia keisti šalies valdymo sistemą, piliečių dalyvavimo skatinimas bendruose reikaluose yra man labai artimos. Esu dėkingas asmeniškai Neringai Venckienei, kad ji įžvelgė manyje politiko perspektyvą.

Dėl vienos ar kitos asmenybės – viskas rinkėjų rankose. Demokratija yra rizika, bet tuo pačiu ir galimybė dalyvauti bendro gėrio kūrimo procese, kur yra reikalingas kiekvieno įnašas

Kalbino Andrius Navickas