Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ balandžio mėnesio numeryje. (2012 m.)

Pradėtą ciklą apie tėvo J. Kentenicho šeimos pedagogikos (dar vadinamos Šionštato šeimų akademijos) nuostatas tęsia Ramunė ir Arūnas Maziukai. Jie dalijasi, kaip kasdienybėje galime atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Dažnai mes, tėvai, savo vaiko prašome valgyti, siūlydami jam skaniausius kąsnelius. Atrodo, viską atiduotum, kad tik vaikas paragautų. O vaikas tik suraukia nosytę ir pasako: „Fe, kaip neskanu, nevalgysiu.“ Džiaugiamės, kad kai mums pasiūlė ateiti į šeimų akademiją, nesuraukėm nosyčių. Neatsisakėm ir neapsirikom. Šiemet antri metai, kai dalyvaujame šeimų akademijos savaitgaliuose. Poros pokalbiai, gėrio pastebėjimas, įvardijimas ir gyvenimas juo mums tapo prioritetu.

Visi žmonės siekia būti laimingi. Taip ir mudu, kurdami šeimą, buvome laimingi ir nerūpestingi, kupini svajonių, nepasiruošę jokiems sunkumams. Buvo balandžio mėnuo. Mūsų santuokos savaitgalis pasitaikė ypač šiltas, kvepėjo pavasariu. Negalvojome nei kur gyvensime, nei kaip. Tiesiog mėgavomės ir tiek.

Imantis tam tikrų darbų, reikalingas sutarimas. Būtina pasidalyti atsakomybe ir, tik pritarus artimam žmogui, veikti.

Gyvenimo realybė ir sunkumai visu svoriu užgulė palengva. Mudviejų bendras gyvenimas sulėtėjo, lyg pasiruošdamas artėjantiems šalčiams... Santuokoje abu su vyru gyvename jau dvidešimt pirmus metus. Turime keturis vaikus. Ne kiekviena diena mums lengva. Stengiamės nugalėti iškilusius sunkumus, spręsti susikaupusias problemas, kalbėtis, bendrauti, girdėti vienas kitą širdimi.

Tryliktais santuokos metais persikėlėme gyventi į namą. Norėjome, kad jis būtų jaukus. Savo iniciatyva Ramunė susitarė su užuolaidų salonu, kad neskubiai pasius užuolaidas, o mokės dalimis. Mokėjimas užsitęsė, tai ją be galo vargino, kėlė daug nepasitenkinimo ir nerimo. Tada ji atvirai viską papasakojo Arūnui ir paprašė pagalbos... Tai buvo pamoka – niekada nesiimti atsakomybės vienam, gyvenant dviese. Žmona suprato, kad elgėsi neišmintingai. Imantis tam tikrų darbų, reikalingas sutarimas. Būtina pasidalyti atsakomybe ir, tik pritarus artimam žmogui, veikti.

Kartą aplankėme savo senus draugus. Jų padėtis niekuo nesiskiria nuo eilinės šeimos: vyro verslas sekasi prastai, žmoną prieš metus atleido iš darbo (vis dar tęsiasi teismai su darbdaviu dėl neišmokėto atlyginimo). Vos įėjus į jų butą, mūsų dėmesį patraukė ant sienų pakabintos nuotraukos su matomos pro langą bažnyčios vaizdais ryte, dieną, vakare, kai saulė leidžiasi, apsiniaukę, lyja. Vyras paaiškino, kad jam patinka pro langą stebėti bažnyčios vaizdą. Ankščiau jis to nedarydavo – nebuvo laiko. Dabar jis mato dangų, saulę, debesis, lietų ir šventovę. Ir ką jūs pasakysit, mielieji, ką tai suteikė? Šeimoje įsivyravo ramybė, supratimas.

Vilniečiai tikriausiai gerai žino dešiniajame Neries krante, netoli Baltojo tilto, esantį Sakurų parką – japoniškų vyšnaičių sodą. Šiaip ištisus metus jis niekuo neišsiskiria – auga maži, pilki medeliai ir tiek. Tačiau vieną gegužės savaitę jis sužysta. Ir tada įvyksta stebuklas. Ta vieta tampa viso miesto traukos centru. Ten renkasi šeimos su vaikais, įsimylėjėlių porelės, paaugliai. Visus užburia ta žydinčio sodo pasaka. Tai trunka vos savaitę – bet kokia ji nuostabi! Trumpa ir nepakartojama. Kaip mūsų gyvenimas. Džiaukimės juo.