Lietuva ošia ir dar kurį laiką oš džiūgaudama dėl šiemetinių olimpiečių pasiekimų. Vilniaus Rotušės aikštė sprogsta fejerverkais, po socialinius tinklus šuoliuoja prizininkų nuotraukų koliažas, o kasdieniai pokalbiai, žiūrėk, vis dar nejučiom pakrypsta Londono kryptimi. Nei nuostabu, nei pikta, kad taip yra – juk olimpinius metalus ne kasdien kas nors parsiveža. O ir gaunami jie, tikra tų žodžių prasme, ne vienus metus ne vieną litrą prakaito išliejus.

Taigi, smagu, o užvis smagiausia, kad virš tų medalių švyti nauji, jauni ir dažniausiai niekur nematyti veidai, kad olimpinius medalius šįkart laimėjo ne krepšininkai ir ne V. Alekna. Nieko asmeniško, bet pakalbėkite su kitais Lietuvos piliečiais, kurie aktyviai, net profesionaliai sportuoja, paklauskite jų, kokios sporto šakos yra ne labiausiai, o apskritai remiamos šioje šalyje, jie jums taip ir atsakys: dvi – krepšinis ir Alekna.

Prie reportažų apie byrantį Šilainių baseiną Kaune ar Visagino irklavimo angarą Lietuvos televizijos galėtų parodyti ir optimistiškesnių siužetų apie krepšininkų treniruočių stovyklas ir sąlygas – Neringoje, Ispanijoje, Jungtinėse Valstijose. Ir ką gi, mieli mokesčių mokėtojai, sotūs herojai žiaumoja kramtoškę TV ekranuose, apžvalgininkai rašo apie tai, kad Lietuvos sportui amen, nes krepšininkai jau nieko nebepajėgia, o byrančio tinko išvengusi L. Asadauskaitė triumfuoja ant olimpinės pakylos.

Maža to, visuomet yra tų, kurie nepatenkinti ar ne visai patenkinti ne vien sporto lėšų paskirstymu. Yra užduodančių kitų, galbūt dar nepatogesnių klausimų. Pavyzdžiui, kad ir tokį, ką turėtų padaryti Lietuvos kultūrininkai – menininkai, mokslininkai, rašytojai, kad juos taip nešiotų ant rankų, kad jų pasitikti susirinktų minios aikštėse, kad jie gautų 400 tūkstančių litų valstybės premijų, ordinų, ir kitų nacionalinės meilės ženklų? Juk maksimumas, ko pastarieji gali tikėtis – nacionalinė premija, kurios piniginė išraiška yra tik kokius keturis kartus mažesnė ir kurią lydintis iškilmingas renginys nė iš tolo sportininkų triumfui neprilygsta.

O juk menininkų ir mokslininkų, pelniusių pripažinimą tarptautiniu mastu, ne taip jau ir mažai. Lietuviškas teatras vis nuskina vieno ar kito prestižinio tarptautinio festivalio laurus, nuo jo bando neatsilikti ir šiuolaikinis menas, ką nors nuveikiantis tai vienoje, tai kitoje ne pačioje prasčiausioje parodų salėje. Tik va namie – nekas, niekas nesveikina, nesidžiaugia, ant rankų nenešioja. Grįžta sau tyliai ir turi toliau kautis su nepritekliais, kartais ne menkesniais nei byrantis baseinų tinkas.

Na jau, sakysite, kur sportas, o kur menas. Kiek žmonių domisi sportu, o kiek teatru? Ir tikrai, kiek? Kada paskutinį sykį buvote teatre? O kada imtynių ar bokso varžybose? Arba, tiesiai–šviesiai, koks nuošimtis tų, kurie džiaugiasi šiemetiniais bronzos medaliais, yra buvę kokiose nors oficialiose tų sporto šakų rungtynėse? (gatvėje stebėtos muštynės nesiskaito). Aš nesu, bet džiaugiuosi, ir manau, kad tokių kaip aš yra absoliuti dauguma. Ir sakote, kad sportas populiaresnis už kultūrą?

Galvokime toliau. Visi penki Lietuvos prizininkai šiųmetinėje olimpiadoje kažkaip į ją pateko. Tai yra jau iki tol pasiekė neblogų rezultatų ne tokiose matomose varžybose, pavyzdžiui, tapo savo sporto šakų Europos ar pasaulio čempionatų prizininkais, o gal net čempionais. Tačiau lažinuosi, kad apie daugelio iš jų egzistavimą didžiuma jų aistruolių, sveikinusių laimėtojus Vilniaus Rotušės aikštėje sužinojo tik tuomet, kai pastarieji užlipo ant olimpinį medalį reiškiančios pakylos. Pasaulio plaukimo, irklavimo, imtynių, bokso ar penkiakovės čempionų niekas ne tik miestų aikštėse, net oro uoste dorai nepasitinka (išimtys čia dar retesnės, taikomos vienai vienintelei sporto šakai, nagi atspėkite, – kokiai?). Apskritai dažniausiai niekas tų čempionų net nežino, ordinais, medaliais ir pinigais nepamalonina. Tenka laukti olimpinio šanso.

Olimpinio! Nes olimpinės žaidynės, nieku gyvu jų nemenkinant, visų pirma yra didelis masinės kultūros renginys, nušviečiamas milijardo televizijų ir legionų žurnalistų. Olimpinis auksas / sidabras / bronza yra vertingi ne tik ar ne tiek dėl žaidynių sportinio prestižo, bet – ir gal net gerokai labiau – dėl jų kultūrinės reikšmės. Galima iki užkimimo aiškinti, jog olimpinės žaidynės – tai grynojo sporto šventė, kur atiduodamos visos jėgos, kur liejasi grynos emocijos ir aiškiai pasirodo žmogiškojo kūno galimybės ir kilnumas. Ir vis tiek lyg netyčiomis skaičiuosim medalius, lyginsimės su kaimynais, o kaimyninės šalies viršininkas sakys, kad olimpiadoje svarbu ne dalyvauti, o laimėti, tokį tad įpareigojimą jis perduoda olimpiečiams nuo liaudies. O kur dar iš vienos į kitą sąskaitą keliaujantys pinigai už transliacijas ir atributiką, už sportbačius ir marškinėlius, ir, žinoma, už reklamą?

Grįžtant prie kultūrininkų, kurie niekaip nesulaukia savo triumfo valandos, galima klausti, ką reikėtų padaryti, ką laimėti, pelnyti, kad šalį užplūstų tokia džiaugsmo ir pasitenkinimo banga? O tariant tiesmukiau, kas kultūros pasaulyje turi tokį finansinį, emocinį ir simbolinį krūvį kaip olimpinės žaidynės sporte?

Atsakymas gal kiek ir nemalonus, bet gana paprastas – tai Nobelio premija. Net neabejoju, kad jos laureatus ir pilna Rotušės aikštė sutiktų, ir pirmieji žiniasklaidos puslapiai jų atvaizdais mirgėtų. Apie ordinus ir priėmimus Prezidentūroje jau nekalbu. Taigi, šešeto mokslų ir menų atstovai turi neblogų šansų. O pagalvojus, kad Taikos premija gali reikšti bet ką, tų šansų turėtojų dar padaugėja...

Tik nereikia, mielieji, čia pradėti senos giesmelės apie mažą šalį ir nepakankamą finansavimą. Jei Lietuvoje yra potencialių nobelistų, tai apie juos užtikrintai galima pasakyti, kad bent jau tinkas ant galvų jiems nebyra...