Zenekos nuotrauka

Kalbant apie Bažnyčią ir pinigus, tikriausiai ne vienam pirmiausia mintyse iškyla ne „Caritas“ teikiama pagalba stokojantiesiems ar jaunimo sielovados centro veikla, bet greičiausiai giliai nusėdusios nuoskaudos apie brangiai „kainavusias“ laidotuves ar nepatogumas, nežinant, kiek paaukoti kunigui prašant aukoti Mišias. Arkivyskupas Luigi Bonazzi jau trejus metus atstovauja Apaštalų Sostui Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Prieš atvykdamas į Vilnių, jis du dešimtmečius tarnavo nunciatūrose Afrikoje, Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, tad neblogai pažįsta katalikų situaciją įvairiuose pasaulio kraštuose. Jo paprašėme išsamiau paaiškinti apie turto vietą visuotinės ir vietinės Bažnyčios gyvenime. „Manau, kad pirmiausias ir tam tikra prasme karališkasis būdas parūpinti Bažnyčiai tai, ko jai reikia savo misijai atlikti, yra toks, kad jai atstovaujantys asmenys pasirodytų esą „gerieji ganytojai“, kurie tikrai guldo gyvybę už savo žmones, už tikinčiuosius“, – sako nuncijus. Kita vertus, laisvas įsipareigojimas bendruomenei negali likti vien dvasinės plotmės – tikra bendrystė neatsiejama nuo konkretaus įsipareigojimo pasirūpinti šalia esančiu tikėjimo broliu.

Populiaru Bažnyčią kaltinti prabanga, godumu, įsivėlimu į finansinius skandalus. Yra atvejų, kai tokie kaltinimai turi visai realų pagrindą. Ką atsakytumėte žmogui, kuris mano, kad Bažnyčia šiandien yra pasakiškai turtinga?

Manau, kad labai svarbu teisingai suprasti, kas yra Bažnyčia. Bažnyčia – tai laisvai susijungusių žmonių bendruomenė. Ją sudaro įvairaus amžiaus, tautybių, socialinių kategorijų žmonės, kurie jaučiasi esą nariais šeimos, kylančios iš bendro tikėjimo Dievu ir Jėzumi Kristumi.

Bažnyčia nėra verslo įmonė, skirta realizuoti tam tikrus interesus ar siekti kažkokio pelno. Ji nėra interesų grupuotė. Tai laisvų žmonių bendruomenė, kurios narius jungia stiprus meilės ryšys su Kristumi ir Kristuje. Bendruomenė, kuri kyla iš Kristaus, iš apaštalų paskelbto tikėjimo liudijimo.

Tikėjimo bendrystė paskui veda prie gėrybių bendrystės. Ši patirtis randama jau pačiose bendruomenės užuomazgose. Apaštalų darbų knygoje skaitome, jog tie, kurie priėmė apaštalų skelbimą, ne tik kartu meldžiasi, bet ir domisi vienas kitu, dalijasi savo nuosavybe. Tad Bažnyčios turtas kyla iš gėrybių pasidalinimo, iš bendrystės. Jei kam kyla klausimas, iš kur Bažnyčia turi pastatų ar bažnyčių, atsakymas vienas – iš gėrybių bendrystės. Kaip iškilo didžiosios viduramžių katedros? Be abejo, būta turtingų geradarių, tačiau ir paprasti žmonės duodavo tai, ką galėdavo, nes Bažnyčią laikė sava. Didžiosios katedros buvo vargšų namai – tai itin puošnūs pastatai, bet į juos galėdavo įžengti kiekvienas. Labai dažnai katedros tapdavo vietomis, kur vargšai užsukdavo tiesiog pailsėti.

Pasakymas, kad Bažnyčia yra turtinga, yra menkai pagrįstas. Yra kraštų, kur Bažnyčia gali disponuoti didesniu turtu nei kitur. Pavyzdžiui, Italijos bendruomenė, skaičiuojanti 2000 metų istoriją, per kurią italai gyvai dalyvavo krikščioniškame gyvenime, turi ir nemažai nuosavybės. Tačiau daugiau turinčios Bažnyčios įsipareigoja padėti mažiau turinčioms.

Esu buvęs ne vienoje Afrikos žemyno šalyje. Kaip ten auga Bažnyčia? Būtent, remdamasi pagalba, kurią gauna iš Bažnyčios Europoje. Panašiai yra ir Lotynų Amerikoje.

Tikriausiai žmonės mažai žino, kiek gero yra padaroma skirtingų bažnyčių praktikuojamos gėrybių bendrystės dėka. Gėris nekelia triukšmo, todėl dažniausiai mažai apie jį ir žinoma, tačiau, pavyzdžiui, misionieriai paprastai į savo misijų kraštus atgabena paramą, gautą iš parapijos ar vyskupijos, iš kurios yra kilę. Bažnyčia misijų kraštuose išsivystė būtent dėl tokio pasidalijimo.

Vatikane įsikūręs ne vien popiežius, bet ir visos centrinės Bažnyčios institucijos – Romos kurija. Kaip finansuojama jos veikla?

Roma, kurioje yra popiežiaus sostas, visada sulaukdavo tikinčiųjų dėkingumo ir geradarių aukų. Parama būdavo siunčiama popiežiui, nes jis išdalindavo ją toliau. Nuo pat pradžių popiežius leisdavo cirkuliuoti jam prieinamą turtą stokojančių tikinčiųjų labui.

Istoriškai Vatikane buvo pastatyti prestižiniai pastatai, tačiau pastatas juk turi atitinkamai išreikšti svarbą tarnystės, kurią atlieka jame veikiantys asmenys.

Popiežius gyvena didelės istorinės ir meninės vertės pastate. Tai menininkų genijaus pastangų rezultatas, – jie noriai savo meną paskyrė pagerbti Dievą ir žmones, kurie Jam atstovauja ar dėl Jo dirba. Taip kilo Šv. Petro bazilika, Vatikano kurija. Vatikano muziejuose saugoma daugybės meno kūrinių kolekcija, kurią kasmet aplanko keletas milijonų lankytojų. Už bilietus surinkti pinigai skiriami Bažnyčios misijai paremti. Bažnyčios misijos dalis, be abejo, yra ir padėti stokojantiems.

Truputėlis sveikos nuovokos tikriausiai leidžia suprasti, kad Vatikano muziejai tokiu būdu išlieka prieinami visiems. Jeigu popiežius nuspręstų juos parduoti – kam jie atitektų? Pereitų į kelių turtuolių rankas, ir vargu ar liktų prieinami visiems. Nors kiek sveikai protaujantis žmogus turėtų suprasti, kad kartais sukuriamos nuomonės, kurios neturi jokio realaus pagrindo.

Svarbu suprasti, kad Bažnyčia išties siekia gėrybių cirkuliacijos – ji tai daro per daugybę karitatyvinių institucijų. Mokyklos ir ligoninės yra veiklios meilės ženklai pasaulyje. Bažnyčios pareiga – įgyvendinti Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje cituojamus Jėzaus žodžius: „Buvau išalkęs, mane pavalgydinai; buvau ištroškęs, mane pagirdei...“ Bažnyčia juos įgyvendina per žmones, kurie pasišvenčia vargšams, bet tai įmanoma tik todėl, kad juos remia bendruomenė.

Bažnyčios turtas išties yra gėrybių bendrystės rezultatas, tai yra to dosnumo, kurį parodo daugybė žmonių, norėdami paremti Bažnyčios veiklą ir misiją.

Bažnyčios nariai yra neturtingi, tačiau jiems teikiama parama suteikia galimybę atlikti daugybę dalykų.

Panašiai veikia ir popiežius: jis kasmet gauna dešimtis tūkstančių eurų paramos, tačiau tai daroma tikrai ne skambinant varpais. Kas atidžiai žiūri, mato, kad Bažnyčia nesiekia pinigų. Lėšas, kurias gauna, ji gauna kaip laisvas aukas – jomis stengiasi padėti jos vardu skleidžiantiems Evangeliją ir ypač, – nežiūrėdama nei į tikėjimą, nei į rasę, – tiems, kuriems reikia pagalbos. Kituose žemynuose popiežiaus parama pasiekia žmones, kurie nėra krikščionys, juk misionieriai padeda ne vien krikščionims, bet visiems, kuriuos sutinka savo veiklos kelyje.

Per sekmadienio Mišias ir per didžiąsias šventes katalikų bažnyčiose renkamos aukos Bažnyčios išlaikymui. Suprantama, parapijiečiai tokiu būdu išlaiko savo Bažnyčią, kunigą ir visą sielovadinę parapijos veiklą. Kodėl aukų rinkimas yra sekmadienio liturgijos dalis? Kiek katalikas yra įpareigotas prisidėti prie savo Bažnyčios išlaikymo? ir kiek pats gali tikėtis paramos iš savo bendruomenės?

Per šv. Mišias renkamos aukos yra sena tradicija, siekianti Bažnyčios ištakas. Pradžioje būdavo atnešamos dovanos natūra – jomis paskui būdavo dalijamasi po Mišių arba diakonai išdalindavo jas stokojantiesiems.

Kai žmogus jaučiasi Dievo šeimos nariu, spontaniškai jaučia poreikį dėkoti. Vienas iš padėkos ženklų – ką nors duoti, dovanoti. Iš Dievo gauni jo Apvaizdą, galimybę turėti darbą, kuris leidžia uždirbti algą, daug kitų dovanų, tad jauti spontanišką norą į tas dovanas atsiliepti. Senajame Testamente kalbama apie dešimtinę, kuri buvo surenkama iš nuimto derliaus, iš bandos prieauglio. Paprastai Dievui būdavo aukojamas pirmasis ožiukas, pirmasis veršelis, pirmieji vynuogių derliaus vaisiai ar pirmieji nupjauti javai.

Atsiliepimas į Dievo dovanas galiausiai nukrypsta į brolius. Jeigu aš noriu dalį mano turimų gėrybių skirti visų labui – tai dėkingumo Dievui ženklas ir noro dalintis ženklas, nepasiliekant visko vien sau.

Vienas iš dėsnių, kuriuos Jėzus leido mums atrasti, skelbia: „Duokite ir jums bus duota.“

Mes gauname tiek, kiek duodame. Laisvai aukodamas, tikintysis išreiškia savo meilę Dievui ir broliams. Paskui dovanos pasitarnauja konkrečioms reikmėms: pavyzdžiui, reikalinga patalpa vaikų katechezei. Visi supranta, kad reikia tuo pasirūpinti.

Jei kunigui nereikia pačiam pasirūpinti savo išlaikymu, jis gali visą save pašvęsti tikinčiųjų reikmėms. Kiekvienoje bendruomenėje yra žmonių, kurie turi daugiau, o kiti – mažiau. Tad vieni kitiems gali padėti.

Kiek duoti? Čia nėra jokio juridinio įpareigojimo, jokios pareigos. Tai laisva auka, pasidalinimas savo nuosavybe.

Pasidalinimas liečia ne vien gėrybes, bet ir poreikius. Tikrai krikščioniškoje bendruomenėje tikintieji, kurie stokoja, turėtų jaustis laisvi paprašyti pagalbos, išsakyti savo poreikius, kad kiti pagal galimybes galėtų jais pasirūpinti. Tas, kuris turi daugiau, duoda turinčiam mažiau – tokia yra laisvos aukos prasmė.

Tad eucharistinio šventimo metu duodama auka nėra kažkokia pareiga. Priimdamas Dievo Žodį, priimdamas Dievo Kūną, būdamas sustiprintas Jo meilės, jauti, kad yra gražu ne vien gauti, bet ir duoti, konkrečiai duoti.

Įdomu tai, kad daugiausiai duoda ne turtingi, o paprasti žmonės, nes giliai išgyvena tikėjimą kaip bendrystę su juos mylinčiu Dievu. Meilę jam spontaniškai paverčia dėmesiu, dovana kitiems. Bažnyčią praturtina ne turtuolių aukos, o nedideli paprastų neturtingų žmonių įnašai.

Ne paslaptis, kad teikdamas sakramentus kunigas paprastai visada tikisi piniginės aukos. Krikštas, santuoka, laidotuvės, ligonio patepimas ar apsilankymas namuose visada žmonėms kelia klausimą: kiek duoti kunigui? Kaip ši praktika turėtų būti reguliuojama? Ar kunigas turi teisę pasakyti, kad auka per maža?

Kalbant apie sakramentus reikia pabrėžti, kad tikintis žmogus turi teisę gauti sakramentus. Sakramentai yra tai, ką Dievas per Bažnyčią suteikia žmogui, kad padėtų jam gyvenimo kelyje visomis prasmėmis. Siekia padėti ne vien dvasiškai, bet ir įveikti kasdien pasitaikančius sunkumus, realizuoti tą planą, kurį Dievas yra parengęs kiekvienam žmogui.

Kartoju, sakramentas yra tikinčiojo teisė. Kiekvienas krikščionis turi teisę kreiptis į kunigus, į Bažnyčios atstovus, prašydamas sakramento. Pavyzdžiui, prašyti atlikti išpažintį. Tikras kunigas turėtų jausti, kad visą laiką turi būti atviras tikinčiųjų poreikiams, kai jie kreipiasi dvasinio maisto.

Be jokios abejonės, negalima sakramentų paversti prekybos objektu. Negalima nustatyti tam tikro įkainio už sakramentus, – Bažnyčia niekada to nedarė. Tačiau ir čia nėra sunku suprasti, kad, norint padėti tiems, kurie yra tų sakramentų teikėjai, duodama auka. Auka, kuri duodama noriai, sąmoningai, su džiaugsmu. Būtų liūdna, jei manytume, kad žmonės sunkia ranka duoda auką.

Dėl tam tikros tvarkos, bendros disciplinos, šalies Vyskupų konferencija paprastai nurodo tam tikrą orientacinę sumą, – kitur paliekama visiška laisvė. Nežinau, kaip yra čia, Lietuvoje, man atrodo, kad šv. Mišių auka yra palikta tikinčiųjų nuožiūrai. Bet kuriuo atveju joks kunigas negali prašyti jokios konkrečios sumos. Tikintysis duoda auką, o kunigas ją priima.

Be abejonės, jeigu kunigas yra dosnus, didžiadvasis tikinčiųjų atžvilgiu ir neprisirišęs prie pinigų, tuomet ir tikintieji yra labiau linkę jį paremti, būti jam dosnūs. Pažįstu ne vieną kunigą, kuris neturi jokių problemų šiuo atžvilgiu, nes yra žmonių mylimas. Tada visa kita ateina kaip pasekmė.

Manau, jog pirmiausias dalykas ir tam tikra prasme karališkasis kelias – parūpinti Bažnyčiai tai, ko jai reikia savo misijai atlikti, yra tas, kad jai atstovaujantys asmenys pasirodytų esą „gerieji ganytojai“, kurie tikrai guldo gyvybę už savo žmones, už tikinčiuosius. Visada mačiau, kad tada tikintieji atsiliepia tuo pačiu.

Neseniai susipažinau su vienu vyskupu iš Pietų Korėjos. Šiandien tai labai išvystytos industrijos šalis, bet Katalikų Bažnyčia ten kol kas – visiška mažuma, sudaranti gal kokius 5-6 %. Bendruomenė dar labai jauna, tik pradėjusi leisti šaknis, tačiau jos tikintieji yra itin dosnūs – jau padeda daugybei skurstančių Azijos ir Afrikos bažnyčių. Krikščionybė ten gyvuoja vos daugiau nei šimtmetį, tačiau spontaniškai rodoma tikėjimo jėga, kuri pasireiškia artimo meilė darbais.

Lietuvoje egzistuoja turtingesnių ir skurdesnių parapijų. Ne visos sugeba išlaikyti religinės spaudos platintoją ar katechetą pasaulietį. Kaip turėtų būti tvarkomi parapijos finansai? Kaip užtikrinamas finansinis jos skaidrumas?

Po Vatikano II susirinkimo, bet dar ir prieš jį Bažnyčia pasirūpino įrankiais, kurie garantuotų gerą Bažnyčios turto administravimą. Yra nustatyta, kad kiekviena parapija privalo turėti ekonominių reikalų tarybą. Jai turėtų vadovauti klebonas, tačiau taryboje turėtų dalyvauti trys pasauliečiai, padedantys klebonui administruoti parapijos nuosavybę. Kadangi parapija yra žmonių bendruomenė, tad ir nuosavybę ji administruoja bendrai. Vienas iš būdų tai daryti – pasitelkti tarybą, kuri sudaro preventyvą, tai yra numato išlaidas ir įplaukas, o metų pabaigoje pateikti ataskaitą, kiek buvo surinkta ir kiek lėšų teko išleisti.

Pamenu, kai buvau vaikas, mūsų parapijos klebonas keletą kartų per metus pateikdavo žinias apie parapijos finansinę situaciją – balansą jam paruošdavo administracinės tarybos nariai.

Manau, kad kuo daugiau parapijiečiai žino, kiek parapija gauna ir kiek išleidžia, tuo labiau yra motyvuojami prisidėti prie jos išlaikymo. Toks yra Bažnyčios troškimas, ir ne vien troškimas, bet ir konkreti direktyva, įpareigojanti pasauliečius padėti kunigui gerai administruoti nuosavybę. Ką reiškia „gerai“ administruoti nuosavybę? Yra vienas Kanonų teisės punktas, kuriame kriterijumi siūloma laikyti „stropaus šeimos tėvo pavyzdį“. Parapija turėtų elgtis kaip geras tėvas, kuris pasirūpina, kad visi turėtų tai, kas būtiniausia.

Kiekvienos parapijos pareiga paskui vyskupui pateikti ataskaitą apie jai priklausančios nuosavybės administravimą. Vyskupas savo ruožtu informuoja, kaip administruojamas vyskupijos turtas. Vyskupui taip pat čia padeda ekonominių reikalų taryba, sudaryta iš trijų pasauliečių.

Kiekviena vyskupija privalo įgyvendinti bendruosius Bažnyčios disciplinos reikalavimus. Tai yra siekti, kad bažnytinis turtas būtų valdomas sekant gero tėvo pavyzdžiu, kuris stengiasi ne sukelti problemų šeimai, bet kuo labiau gerinti jos situaciją. Bažnyčioje, pavyzdžiui, yra taisyklė: jeigu vyskupija nori skolintis arba išleisti sumą pinigų, kuri viršija tam tikrą normą, turi prieš tai atsiklausti Šventojo Sosto. Lygiai kaip klebonas, kuris norėtų išleisti tam tikrą sumą, viršijančią nustatytą ribą, turi atsiklausti vyskupo. Šios taisyklės įvestos dėl atsargumo ir siekiant vienas kitam padėti.

Ar kunigo alga yra nustatyto dydžio, ar priklauso nuo parapijos galimybių? Ar normalu, kad egzistuoja socialinė nelygybė tarp kunigų? Šiuo metu katalikų kunigų socialinį draudimą padengia valstybė, tai – viena iš bažnytinio turto nusavinimo sovietų laikais restitucijos formų. Tačiau iš esmės ji reiškia, kad dabartinė visuomenė moka priešiškos valstybės padarytą skolą. Ar tai teisinga?

Įvairiose šalyse skirtingai pasirūpinama kunigo poreikiais, tačiau visur laikomasi bendros praktikos, kad kunigų išlaikymu pasirūpina tikintieji savo aukomis. Kadangi Bažnyčia yra laisvai susibūrusių žmonių šeima, vienijama bendro tikėjimo, ji pasirūpina viskuo, ko reikia šios šeimos veikimui, misijai atlikti. Yra šalių, tokių kaip Italija ir Vokietija, kurių vyriausybės nusprendė pasirūpinti kunigais, pervesdamos Bažnyčioms nedidelį mokestį, nes pripažįsta visuomeninę jų atliekamos tarnystės vertę. Yra įsitikinę, kad visuomenės Bažnyčiai skiriami pinigai galiausiai grįžta jos labui.

Nepaisant mokesčio, Italijoje tikintieji ir toliau remia kunigus savo lėšomis. Prancūzijoje, kur valstybė niekaip neprisideda prie Bažnyčios išlaikymo, tikintieji turi visiškai ja pasirūpinti patys. Yra šalių, kur Bažnyčia pati turi pasirūpinti savo pastatų išlaikymu, o kitose – valstybė, pripažindama šių statinių kultūrinę ar visuomeninę vertę, įsipareigoja juos išlaikyti. Pasaulyje yra labai įvairių situacijų, tačiau pagrindinis kriterijus yra šis: tikėjimas yra laisvas apsisprendimas, Bažnyčia kyla iš laisvo tikinčiųjų pritarimo Bažnyčios pateiktam tikėjimui, lygiai taip pat toji laisvė įkvepia ir prisidėti prie Bažnyčios veiklos.

Ypač seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse valstybė, pripažindama socialinę ir visuomeninę Bažnyčios vertę, yra įstatymais įtvirtinusi įvairių formų paramą Bažnyčiai. Tai nėra privilegijų išraiška, o pripažinimas tarnystės, kurią Bažnyčia atlieka tos bendruomenės viduje jos labui. Bendruomenė jaučia, kad verta padėti Bažnyčiai. Visa tai remiasi laisvu sprendimu, be jokio įpareigojimo iš bet kurios pusės. Bažnyčia tikrai nesiekia jokių privilegijų.

Bažnyčios gyvenime tikrai neturėtų būti turtingų kunigų. Kunigas pašvenčia savo gyvenimą Dievui, taigi ir Bažnyčiai, todėl iš Bažnyčios gali tikėtis visko, ko jam reikia. Jeigu viena parapija yra turtingesnė, galioja tai, apie ką kalbėjome anksčiau: turtingesnė bažnyčia padeda mažiau išteklių turinčiajai. Be abejo, taip jau yra daroma, tačiau tikrai gali būti daroma dar daugiau. Kunigas, dirbantis parapijoje, kurioje dosniai aukojama, turėtų spontaniškai jausti, kad dalį tų įplaukų derėtų skirti kitiems broliams kunigams, turintiems mažesnių galimybių, nors atliekantiems tą patį darbą, kaip ir jis, gal net priešingai, dirbantiems daug sunkesnėmis sąlygomis. Taip turėtų būti, juk Bažnyčios turtai yra gėrybių bendrystės pasekmė. Iš šios gėrybių bendrystės kiekvienas paskui semiasi to, ko jam reikia vykdant savo užduotį, jam pavestą misiją.

Kaip nustatoma klebono ar vikaro mėnesinė alga Lietuvoje, negaliu atsakyti, nes nesu gerai susipažinęs su vietos praktika. Pavyzdžiui, Italijoje kiekvienoje vyskupijoje yra nustatyta konkreti suma, ir jei parapija nesugeba tiek surinkti, tuomet pasirūpina vyskupija.

Svarbu gerai žinoti patį principą, kad Bažnyčios gyvenimas įmanomas tik dėl nuolat vykstančio pasidalinimo. Kunigas atiduoda savo gyvenimą, savo laiką tikintiesiems, o tikintieji ir savo aukomis padeda kunigui atlikti jo tarnystę. Nors svarbus aspektas yra ir pats aukos dydis, tačiau man sunku apie jį kalbėti, nes mažai pažįstu Lietuvoje vyraujančias tradicijas.

Kaip manote, ar Bažnyčia Lietuvoje yra išties neturtinga?

Susidaro įspūdis, kad iš septynių Lietuvos vyskupijų tik Kauno ir Vilniaus vyskupijos disponuoja turtu, kuris neša joms tam tikrų įplaukų. Visos kitos – turi labai mažai turto, tad itin stipriai priklauso nuo tikinčiųjų dosnumo. Šiuo atžvilgiu Lietuvos Bažnyčia, mano galva, yra iš esmės neturtinga. Žinau, kad kai kurie vyskupai turi sunkumų suvesdami galus metų balanse, turiu omenyje įvairių vyskupijos institucijų išlaikymą. Jiems tikrai nėra lengva. Jei ne pagalba iš užsienio, patys tikrai nesugebėtų išsilaikyti. Bažnyčia Lietuvoje kasmet gauna labai reikšmingą paramą ypač iš Bažnyčios Italijoje, Vokietijoje ir JAV. Tai rodo, kad Lietuvos Bažnyčioje dar turi augti dosnumas ir gebėjimas dovanoti, kad gebėtų išsilaikyti pati.

Tikslą – išsilaikyti patiems galima pasiekti, jei padėsime tikintiesiems įgyti davimo mąstyseną, dovanos kultūrą. Davimo ne esant progai, bet reguliaraus: „matau, kad Dievas mane nuolat lydi, tad ir aš stengiuos nuolat dalintis“.

Savo ruožtu ir kunigas kaip tikintysis yra pašauktas prisidėti prie tos bendrystės. Pirmiausia ne tik atiduodamas savo laiką, visą save, bet ir savo turimas gėrybes. Pažįstu kunigų, kurie paprastai dalį savo algos skiria Bažnyčios poreikiams. Aš taip pat, kai buvau kunigas, dalį savo pajamų skirdavau Bažnyčiai. Kunigas juk taip pat yra pašauktas gyventi dalindamasis, patirti davimo džiaugsmą, o paskui ir gauti: „Duokite ir jums bus duota.“

Galiu pasakyti, kad esu gavęs be galo daug, ir visada stengiausi paskui tuo dalintis. Gal tas gavimas ir buvo davimo vaisius? Žinoma, galiu visada duoti dar daugiau.

Kaip vertinate praktiką, kai Bažnyčiai priklausantys pastatai išnuomojami tretiesiems asmenims, veiklai, kuri yra visiškai nesusijusi su Bažnyčios institucijomis?

Jei vyskupija turi gyvenamųjų būstų, normalu, kad jie būtų išnuomojami ir neštų tam tikrą pelną vadovaujantis rinkos dėsniais. Normalu, jei Bažnyčia, turėdama būstų, juos išnuomoja pigiau stokojantiems žmonėms. Bet kuriuo atveju Bažnyčios nuosavybė turi būti gerai administruojama. Gėris turi nešti tą gėrį, kurį gali, žinant, kad nuosavybės atnešamos įplaukos patenka į vyskupijos kasą, iš kurios paskui imama tam, kad būtų vėl išdalinta ten, kur labiausiai reikalinga.

Kaip jau minėjau anksčiau, jeigu vyskupija turi butų, metiniame balanse bus pažymėta, kiek jie atnešė naudos ir kiek bei kokiam tikslui yra išleista. Tačiau visiškai normalus dalykas, kad stropus tėvas stengiasi kiek galima geriau išnaudoti turimą turtą. Tai tikrai nėra pasipelnymo siekis – jei daiktas skirtas nešti naudą, reikia jį taip ir naudoti.

Jūsų klausime tarsi slypi mintis, jog nėra žinoma, kas vyksta, tačiau tai jau kitas klausimas. Mano patirtis rodo, kad ten, kur didesnis skaidrumas, didesnis ir dosnumas, ir daugiau padaroma.

Savaime Bažnyčios taisyklės reikalauja skaidraus bažnytinio turto administravimo, reikalauja bažnytinio turto apsaugos, vertinimo, ir visa tai derėtų daryti, sudarant galimybę patikrinti, kontroliuoti. Yra vietų, kur toks požiūris labiau išplėtotas, kitose – dar reikia daug nuveikti šia kryptimi. Svarbu, kad yra gera valia keliauti tikslo link, siekti tokio veikimo, kuris geriau išreikštų Bažnyčios bendrystę.

Kalbino Saulena Žiugždaitė