Salų dvaras

Šiemet jau devintą kartą į Salas sugužėjo gausus Europos lingvistų būrys ir sudrumstė įprastą snūduriuojančio miestelio ramybę. Liepos 29 – rugpjūčio 5 dienomis Salos tapo tikru Rytų Lietuvos mokslo ir kultūros centru.

Ir mokslinei, ir kultūrinei renginio programai mokyklos rengėjai kelia aukščiausius reikalavimus, o kasmet vis gausėjantis mokyklos dalyvių būrys iš Lietuvos ir iš artimesnių ar tolimesnių Europos šalių, liudija, kad apie šią mokyklą sklinda geras gandas. Šiemet mokykla sulaukė daugiau kaip 50 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Vokietijos ir net iš JAV. Daugelis dalyvių čia atvyksta ne pirmą ir ne antrą kartą (yra ir tokių, kurie nepraleido nė vienų metų). Galimybė kalbotyros vasaros mokykloje susipažinti su naujomis pasaulinės lingvistikos tyrimų tendencijomis, klausyti žinomų lingvistų paskaitų, diskutuoti aktualiais klausimais ir užmegzti profesinius kontaktus yra ypač aktuali jauniesiems tyrėjams, kurie ir sudaro didžiąją mokyklos dalyvių dalį.

Aktualias gramatinimo proceso problemas analizavo Kasperis Boye (Danija)

Pastaraisiais metais Salų kalbotyros vasaros mokyklą rengia asociacija „Academia Salensis“ ir Vilniaus universitetas. Mokyklos rengimo darbuose aktyviai dalyvauja asociacijos nariai iš įvairių aukštųjų Lietuvos mokyklų. Pirmųjų Salų kalbotyros vasaros mokyklų rengėjas buvo Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyrius, tačiau instituto administracijai atsisakius šio projekto, Academiae Grammaticorum Salenses ėmėsi globoti Vilniaus universitetas, ir pažangių lingvistų bendruomenė už tai ypatingai dėkinga VU Filologijos fakultetui. Pagrindinis į mokyklas gausiai plūstančių dalyvių tikslas, žinoma, yra paskaitos, kurias skaito įžymūs lingvistai. Iš jų minėtini garsūs tipologai Vladimiras Plungianas (Rusija), Ekaterina Rakhilina (Rusija), Antonas Zimmerlingas (Rusija), Bernhardas Wälchlis (Šveicarija), Nocole Nau (Lenkija), Irena Sawicka (Lenkija), Peter Arkadiev (Rusija). Beveik kasmet gramatinių funkcijų ir kitais aktualiais sintaksės klausimais paskaitas skaito ir mokyklos mokslinis vadovas Axelis Holvoetas (Lietuva), generatyvinės gramatikos kursą net kelerius metus iš eilės skaitė Pawełas Rutkowskis (Lenkija), su konstrukcijų gramatika mokyklos dalyvius supažindino garsi šios lingvistikos krypties atstovė Mirjam Fried (Čekija), įvadą į kognityvinę gramatiką ir blendingo teoriją skaitė Agata Kochańska (Lenkija), net keliose mokyklose dalyvavo ir aktualius interpretacinių rėmų semantikos, sintaksės, semantikos ir informacinės struktūros sąveikos klausimus nagrinėjo Jadwiga Linde-Usiekniewicz (Lenkija), istorinės kalbotyros ir etimologijos sekcijai kasmet (jau devintus metus iš eilės) vadovauja Wojciechas Smoczyńskis, aktualias gramatinimo proceso problemas analizavo Kasperis Boye (Danija). Šiemetinėje mokykloje paskaitas skaitę dėstytojai į Salas atvyko jau ne pirmą kartą, o tai reiškia, kad čia vystoma mokslinė veikla nėra fragmentiška, o keliamos idėjos diskutuojamos ir vystomos toliau.

Šiemet Peter Arkadiev (Maskva) skaitė paskaitų ciklą apie semantinius linksnių sistemų aspektus, Agata Kochańska (Varšuva) pristatė vartosena grindžiamus (usage-based) kalbos reiškinių analizės teorinius modelius ir supažindino su svarbiomis kognityvinės gramatikos sąvokomis (grounding etc.), Kasper Boye (Kopenhaga) nagrinėjo gramatiškumo ir gramatinimo problemas, Axel Holvoet (Vilnius) skaitė paskaitas apie probleminius gramatinių funkcijų diferencijavimo atvejus, taip pat apie baltų kalbų vokatyvo linksnio morfologijos ir sintaksės aspektus, istorinės kalbotyros sekcijai kaip visuomet vadovavo Wojciechas Smoczyńskis (Krokuva).

Istorinės kalbotyros ir etimologijos sekcijai kasmet (jau devintus metus iš eilės) vadovauja Wojciechas Smoczyńskis

Kalbotyros mokyklų Academia Grammaticorum Salenses mokslinis vadovas Axelis Holvoetas paklaustas, kaip vertinąs šį renginį, jo pokyčius iš beveik dešimtmečio perspektyvos, ar pavykę įgyvendinti mokyklos viziją, atsako: „Konkrečios mokyklos vizijos iš pradžių nebuvo. Kai mes čia atvažiavom, pirmas impulsas buvo dėl to dvaro ką nors padaryti, ir net nebeatsimenu, kaip taip atsitiko, kad sugalvojom čia rengti vasaros mokyklas – matyt, pati vieta įkvėpė. O vasaros mokyklos idėja turbūt kilo dėl to, kad tai pasirodė prasmingiausias užsiėmimas tokioje vietoje. Be to, tuomet aš buvau Gramatikos skyriaus vadovas Lietuvių kalbos institute ir buvau iškėlęs mintį pradėti ieškoti galimybių lietuvių kalbotyrai atsinaujinti ir atsiverti užsienio kalbotyrai. Jau keletą metų Gramatikos skyriuje rengėme naujos lietuvių kalbos gramatikos koncepcijos svarstymus ir tas diskusijas iš dalies perkėlėme į Salas. Iš pradžių mokyklos idėja nebuvo konkreti, o vėliau taip susiklostė, kad ši mokykla tapo tarsi tam tikra salelė, kur žmonės nėra taip varžomi kaip universitetuose, kuriuose vis aiškiau įsivyrauja suvokimas, kad kalbotyra tėra tik esamos kalbos būklės, senųjų lietuviškų tekstų ir jau parašytų gramatikų saugojimas bei kalbos kultūros puoselėjimas, ir tik tiek. Dabar ir universitetuose pradeda atsirasti žmonių, kurie žvelgia plačiau, važiuoja į užsienį mokytis, nepasiduoda paveldo ideologijai ir užsidarymui savotiškam rezervate. Ir kaip tik tiems žmonėms patinka Salose. Jie čia atvažiuoja ir jaučiasi nevaržomi, čia susitinka ir kitus panašiai mąstančius. Manau, kad šio to buvo pasiekta, pradėjom leisti Bibliotheca Salensis ir Acta Salensia knygų serijas. Išėjo jau šešios Bibliotheca Salensis knygos, kuriose lietuvių kalba parašyti skirtingų šiuolaikinių kalbotyros krypčių įvadai, ir jos turi neabejotiną vertę. (Šiomis knygomis intensyviai naudojasi dėstytojai ir studentai, o A. Holvoeto parašyti Bendrosios sintaksės pagrindai jau baigiami versti ir į latvių kalbą). Knygų autorių gimtosiomis kalbomis parašytus tekstus buvo labai sunku versti į lietuvių kalbą, nes šiuolaikinės lingvistikos sąvokos neturi lietuviškų atitikmenų. Teko susėdus su kolegomis drauge kurti ir pildyti lietuvišką kalbotyros terminiją. Sunku tiksliai pamatuoti, kokį poveikį padarė paskaitos, kurios čia buvo perskaitytos, bet manau, kad daugeliui žmonių, aktyviai dalyvavusių diskusijose, buvo įdomu, ir visa tai buvo kaip nors asimiliuota ir tuo pasinaudota. Salų muzikos festivalis irgi yra tam tikras pasiekimas. Viskas prasidėjo labai kukliai, o dabar jau tikrai šis tas yra nuveikta. Man patinka idėja kurti vertybes tuščioje vietoje.

Bendra Salų atmosfera – laisvė ir neformali atmosfera, kur kiekvienas gali papasakoti apie savo darbus ir nebijoti, kad kas nors jį piktybiškai puls arba „parodys jo vietą“, tiesiog noras bendrauti ir apsikeisti idėjomis – Lietuvoje to trūksta. Aš nematau, kad universitetuose vyktų intensyvios diskusijos, kad žmonės ten susitikę kalbėtųsi mokslinėmis temomis vien dėl to, kad jiems įdomu ir smagu tai daryti. Daug kas dirba dėl to, kad reikia laipsnį įgyti ar gauti postą, ir, jei ne darbas dėl laipsnio, mieliau užsiimtų kuo nors kitu. Kitose šalyse yra visai kitaip – ten galima sutikti fanatikų, kuriems tiesiog patinka žaidimas idėjomis ir dialogas. Lietuvoje to kol kas nėra. Ne todėl, kad šalies specifika tokia, bet tiesiog žmonės dar tiek neišsivadavo po tarybinių laikų. Todėl ir atmosfera, kuri buvo Salose sukurta, ir tie darbai, kurie čia buvo pristatyti, ir diskusijos – tai jau yra tam tikras pasiekimas. Ir visai nereikia, kad čia vyktų diskusijos aukščiausiu pasauliniu lygiu, čia lygis tiesiog geras, ir čia niekas nieko nevaizduoja, niekas nekuria „potiomkino kaimų“, jeigu kas nors daroma, tai yra tikra. Ir tai, man atrodo, jau yra vertybė.“

Vasaros mokyklos sumanytojas ir pagrindinis organizatorius Axel Holvoet pristato Į Salų dvarą atvykusius Chrisą Ruebensą ir Saulių Petreikį

Svarbi kalbotyros mokyklos mokslinės programos dalis yra konferencija, kurioje pranešimus skaito paskaitų klausytojai, mokyklos dalyviai. Daugeliui jaunųjų mokslininkų tai galbūt yra net svarbiausia mokyklos dalis, nes skaityti pranešimus konferencijoje, kurioje dalyvauja garsūs lingvistai, yra ne tik rimtas iššūkis, bet ir puiki proga gauti naudingų pastabų ir pradėti vystyti rimtas mokslines diskusijas. Šiemet Salų konferencijoje pranešimus skaitė Aleksey Andronov (Sankt Peterburgas), Anna Daugavet (Sankt Peterburgas), Auksė Razanovaitė (Vilnius), Judita Giparaitė (Vilnius), Birutė Jasiūnaitė (Vilnius), Jurgis Pakerys (Vilnius), Anton Tenser (Čikaga), Andres Karjus (Tartu), Laura Vilkaitė (Notinghamas). Pastaraisiais metais mokyklos dalyvių amžius jaunėja, o tai atveria džiuginančias perspektyvas – ir Lietuvoje, ir kaimyninėse šalyse atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, norinčių užsiimti lingvistika. Pasak vieno jauniausių mokyklos dalyvių, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto studento Vasilijaus Petrunkino, kuris į Salas atvyksta jau antrą kartą, ši mokykla esanti puiki galimybė ne tik pailsėti gamtoje – ištrūkti iš betoninių džiunglių, bet ir labai daug nauja sužinoti. Vasilijus apgailestavo tik dėl to, kad, lyginant su praėjusiais metais, šiemet mažoka paskaitų ir likdavę per daug laisvo laiko (pernai kasdien buvo skaitoma po penkias paskaitas, dėl sudėtingos finansinės situacijos šiemet paskaitų skaičius sumažintas – per dieną būdavo skaitomos dvi paskaitos ir du konferencijos dalyvių pranešimai – aut. past.). Laisvu nuo paskaitų laiku Vasilijus sako peržiūrįs skaitytų paskaitų medžiagą, ir stengiąsis individualiai bendraudamas su dėstytojais ir kolegomis išsiaiškinti tai, ko nesupratęs, todėl turėti daugiau laisvalaikio gal ir nesą taip blogai, tačiau ateityje būtų labai gerai, jei mokyklos programa būtų papildyta bent dar viena paskaita. Konferencijoje skaityti pranešimų Vasilijus kol kas neketinąs, nes jis, ketvirtakursis studentas, dar turįs labai daug išmokti, bet, kai bus pasirengęs, tikrai skaitysiąs pranešimus Salų mokyklos konferencijoje.

Iš toliausiai – net iš Čikagos – į Salas šiemet atvyko Antonas Tenseris. Jis – Šiaurės Rytų Europos romų dialektų tyrinėtojas, šia tema apgynęs daktaro disertaciją Mančesterio universitete. Salose jo skaitytas pranešimas apie Šiaurės Rytų romų dialektų linksnių sistemas sulaukė didelio susidomėjimo. Apie mokyklą Antonas sako sužinojęs iš kolegos Iljos Seržanto, ilgai tyrinėjęs ankstesnių mokyklų programas, nuotraukas ir ryžęsis atvykti tokį tolimą kelią. Pasak Antono, lemiamas jo apsisprendimui buvęs tas faktas, kad šios kalbotyros vasaros mokyklos – tai renginiai jau turintys savo praeitį – žmonės čia sugrįžta, ir tai yra svarbiausia. Antonas sako taip pat nenusivylęs (neišgąsdinusios jo net sunkios buitinės gyvenimo Salų dvare sąlygos) ir kitąmet taip pat ketinąs sugrįžti.

Nė vienos mokyklos nepraleidęs Klaipėdos universiteto profesorius Albinas Drukteinis teigia, kad visos mokyklos buvusios skirtingos ir jam palikusios labai daug ir ryškių įspūdžių. Vertinant paskaitų tematiką, vienos jų buvusios artimesnės, kitos – tolimesnės, tačiau visos naudingos: įdomu buvę išgirsti apie naujausius lingvistikos tyrimus ir naudinga pamatyti daug įvairių dėstytojų, pasimokyti iš jų dėstymo metodikos. Labai gerai, kad sudėtingą mokslinę veiklą čia paįvairina vakarai prie laužo, tai labai maloniai nuteikia, ir kitą dieną vėl su geriausia nuotaika eini į paskaitas, kad ir kai kada nelabai pamiegojęs. Dėl to šios mokyklos turinčios visokių gražumų – čia kiekviena diena esanti vis kitokia. Tad nors spaudžią įvairūs darbai bei įsipareigojimai, prof. Albinas Drukteinis sako tiesiog negalįs praleisti Salų mokyklų.

Po sunkių ir įtemptų studijų dienos labai malonu atsipūsti senovinio dvaro erdvėse skambant gerai muzikai... Kultūrinė kalbotyros vasaros mokyklų Academiae Grammaticorum Salenses programa iš kuklių vakaronių palaipsniui išaugo į įspūdingą muzikos festivalį. Šie festivaliai tapo kasmetiniu laukiamu ir gausiai lankomu regiono kultūriniu įvykiu. Aukšto meninio lygio atlikėjų koncertai yra puiki dovana ir reta pramoga vietiniams gyventojams, nes garsūs atlikėjai į šį nuo sostinės nutolusį regioną retai teužsuka. Nuo 2007 metų Salose beveik kasmet koncertuoja garsus ne tik Lietuvoje Kauno styginių kvartetas. Salose yra viešėję šie ansambliai ir atlikėjai: M. K. Čiurlionio kvartetas, Baltijos gitarų kvartetas, akordeonistų trio CHILL OUT, instrumentinė grupė iš Belgijos Luz de Luna, fleitininkas Andrius Radziukynas, vargonininkės Renata Marcinkutė Lesieur, Virginija Survilaitė, Gražina Grigaitė-Zalatorienė ir kt. Iš solistų atskirai paminėtini Nacionalinės pažangos premijos laureatas Virgilijus Noreika, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Jovita Vaškevičiūtė, Asta Krikščiūnaitė, Dainius Puišys, Skaidra Jančaitė ir kt. Nuo 2007 metų mažiesiems žiūrovams smagius spektakliukus pristato Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų lėlių teatras.

Šiais metais Salų muzikos festivalį pradėjo Kauno styginių kvarteto ir solistės Noros Petročenko (mecosopranas) koncertas. „Šioje stovykloje tiesiog spinduliuoja rimto mokslinio darbo, geranoriškumo ir kūrybos aura. Imponuoja kultūros išsaugojimo, bendruomeniškumo dvasia. Koncertuodamas stovyklos ir miestelio klausytojams, negali nesižavėti jų kultūriniu troškuliu“, – sako Kauno styginių kvarteto narys Saulius Bartulis. Panašią mintį išsako ir į Salas net trečią kartą sugrįžęs Chris Ruebens (gitara): „Su Baltijos gitarų kvartetu esu koncertavęs ypač žinomose koncertų salėse Berlyne, Londone, tačiau Salose publika visuomet be galo nuoširdi ir paprasta – čia visada gera sugrįžti“. Šįkart C. Ruebens drauge su Sauliumi Petreikiu (pučiamieji) atliko savos kūrybos kompozicijas, prisodrintas braziliškų, rytietiškų, klasikinės, džiazo ir bliuzo muzikos elementų. Jau net šeštą katrą Salų bažnyčioje Šv. Mišias laikė ir Salų mokyklos dalyvių darbus laimino Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, o po mišių vyko sakralinės muzikos koncertas, atlikėjos – Dalia Jatautaitė (vargonai) ir Rita Preikšaitė (mecosopranas). Pirmą kartą Salose koncertavo atlikėjai Sergej Krinicin (gitara) ir Vilhelmas Čepinskis (smuikas) jie gausiai susirinkusiai publikai pristatė muzikinę programą „Džentelmenų susitikimas“. Po koncerto smuiko virtuozas džiaugėsi pajutęs, kad žmonės čia susirinko muzikos paklausyti, o ne savęs ir savo suknių parodyti. Muzikos festivalį pabaigė ilgamečiai Salų mokyklų bičiuliai – Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų lėlių teatras, į premjerinį spektaklį „Raudonkepuraitė“ sukvietę mažuosius žiūrovus.

Salos išties ypatinga vieta – ir gamtos grožiu, ir architektūriniu paveldu, ir vietinių žmonių nuoširdumu, draugiškumu. Sunku būtų įsivaizduoti kalbotyros vasaros mokyklas kur nors kitur, net ir tuomet, kai Salų dvaras kasmet dalyvius pasitinka vis labiau apsilaupiusiomis ir apipelijusiomis sienomis, po lietaus patvinusiomis rūsyje esančio valgomojo patalpomis. Viena vertus, puoselėjant gražias viltis apie kalbotyros mokyklos perspektyvas, kita vertus, nenumaldomai pulsuoja klausimas: kiek ilgai kalbotyros mokyklos Academiae Grammaticorum Salenses dar galės gyvuoti apleistame Salų dvare? Tačiau vis dėlto reikia tikėtis, kad kasmet į Salas sugrįžtančios vasaros mokyklos – kalbotyros ar kitokios – už dvaro likimą atsakingiems valdininkams išugdys mintį, kad Salų dvaras gali pritraukti ne vieną dvaro atgaivinimo iniciatyvą, ir mažais žingsniais pradėti dvaro tvarkymo darbai galbūt kada nors išaugs į didesnius...

Daugiau informacijos apie tarptautinę kalbotyros vasaros mokyklą ir jos renginius ieškokite tinklalapyje http://academiasalensis.org

Nuotraukų autorė – Eglė Žilinskaitė

Tekstą parengė Kristina Lenartaitė