Zenekos nuotrauka

Pasaulio žiniasklaidoje vis daugiau diskutuojama apie vaizdinės medžiagos sklaidą. Nebestebina stichinių nelaimių, karo, smurto fotografijų viešinimas tiek spaudoje, tiek ir interneto erdvėje. Dažniausiai tokie vaizdai ne tik šokiruoja, tačiau ir žeidžia, paveikia, verčia permąstyti, ką tokia iliustracija norima pasakyti visuomenei, kodėl buvo publikuojama neadekvati nuotrauka ir kas apskritai turi prisiimti atsakomybę už neetišką fotografiją.

Apie smurtinių vaizdų publikavimą žiniasklaidoje savo mintimis su „Bernardinai.lt“ sutiko pasidalinti Fotomeninikų sąjungos pirmininkas ir Spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.

Kokia Jūsų nuomonė apie smurtinių vaizdų publikavimą žiniasklaidoje?

Vienareikšmiškai vertinti tokio pobūdžio vaizdų nenorėčiau, kadangi čia susikerta keletas aspektų. Mums reikėtų apsibrėžti, ką mes vadiname žiniasklaida, apsibrėžti ir tai, kaip suvokiame žurnalistiką. Taip pat reiktų nepamiršti ir naujo reiškinio – piliečių žurnalistikos. Žurnalistikos požiūriu mes turime suvokti, kas vaizduose yra fiksuojama ir kodėl, kokią informaciją jie suteikia leidinio skaitytojui ar internetinės žiniasklaidos vartotojui.

Ir čia susiduriame su tuo, kai žmonės nesupranta, kad žiniasklaida yra priemonė, kuri skleidžia žinias, o žurnalistika yra filosofija, atsakomybė, priedermė ir suvokimas, ką darai. Tai yra susiję tiek su vizualiąja informacijos skleidimo dalimi, tiek ir su tekstine.

Interneto žiniasklaidos kanalai kartais peržengia tam tikras ribas viešindami smurtinius vaizdus. Tačiau matome ir nemažai gražių iniciatyvų, pavyzdžiui, neigiamą informaciją pateikti mažiau pastebimoje vietoje (interneto svetainėje) ir pan.

Interneto erdvė apskritai darosi vis patogesnė, kadangi galima taikyti įvairius informacijos, o taip pat ir vaizdų apribojimus nepilnamečiams... Galbūt interneto erdvėje yra sunku nustatyti to vartotojo amžių, tačiau tai yra tam tikra mūsų jaunos demokratijos kaina. Norime pasimėgauti tuo, kas mums nebuvo leistina anksčiau. Laisvės ir gaivališko laisvumo poreikis dar nesuformavo atsakomybės už tai, kas yra publikuojama, viešinama. Yra įsišaknijęs suvokimas, kad „aš galiu”, tačiau, kad tai netiesiogiai gali kenkti kitiems, daryti poveikį ir net žalą, nėra susimąstoma. Todėl atsakomybė, o ne gaivališkos laisvės poreikis, galėtų būti labiau akcentuojamas šiandienėje žiniasklaidoje...

Kai kurios žiniasklaidos priemonės dažnai piktnaudžiauja smurtinio pobūdžio vaizdais. Vos kelių sakinių žinutė iliustruojama krauju apšlakstytu peiliu, fotografija iš kraupios avarijos vietos ar net realybės neatitinkančiu fotomontažu... Ar, Jūsų nuomone, tokių fotografijų viešinimas turėtų būti labiau ribojamas tiek spaudoje, tiek ir interneto erdvėje?

Žurnalistikos požiūriu tai yra neįdomu, tai tik parodo žurnalistinį silpnumą. Tai yra pseudofotografija. Tokios nuotraukos turi būti pažymėtos kaip esančios asociatyvios ar nesusijusios su aprašomais įvykiais, kad žmogus nepamanytų, jog būtent tas peilis ar tas ginklas. Pasaulyje yra specialiųjų agentūrų, kuriančių tokias asociatyvines fotografijas. Jų sukurtomis fotografijomis naudojamasi ir Lietuvoje. Pasitaiko atvejų kai leidinių fotografai gauna užduotį sukurti tokią asociatyvią fotografiją, kad ji būtų realistiškesnė, ne akivaizdžiai pastatyminė, su mums įprasta aplinka. Taip sukuriamas pseudorealistiškumas, kuris visiškai nieko bendro su žurnalistika neturi. Tokiais atvejais iš esmės kyla pasitikėjimo žiniasklaidos priemone klausimas. Jei vienos bent akivaizdžiai parodo, kartais net parašo, kad tai asociatyvi iliustracija – kitos bando tą „asociatyvumą“ užmaskuoti. Mano supratimu, tai yra neatleistinas skaitytojo klaidinimas. Jau geriau tegu iliustruoja piešiniais, tuomet skaitytojas supras, kad tai nupiešta ne iš įvykio vietos, ar nupieštas ne tas žmogus, jo ranka, peilis ar...

O jeigu rodomas konkretus peilis, turėtų būti ir motyvas, kodėl jis turėtų būti viešinimas. Galbūt jis kaip įkaltis turi padėti policijai identifikuoti nusikaltėlį. Tačiau šalia turėtų būti pateikiama ir informacija, kodėl visuomenė yra informuojama būtent tokiu būdu.

Mūsų spauda dažnai pernelyg piktnaudžiauja tokiais dalykais. Galbūt interneto svetainė, puoselėdama savo įvaizdį, nenori ir negali pateikti informacijos be iliustracijos. Tačiau toks primygtinis vizualizavimas man primena laikraštį, kuris neturėdamas geros vizualinės, dokumentinės ir emocinės kokybės fotografijos įsideda bet kokią nuotrauką.

Tiesiog reiktų įsisąmoninti, kad kiekvienas tekstas nebūtinai turi būti iliustruojamas. Jeigu nėra kokybiškos ir vizualiai estetiškos fotografijos, galbūt derėtų išvis tokio teksto neiliustruoti? Neslėpsiu, tikrai manau, kad neadekvačiais vaizdais siekiama tik kažkokio atraktyvumo ir auditorijos pritraukimo...

Kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokią manipuliaciją vaizdais? Ar tarp fotografų yra diskutuojama apie nuotraukų etiškumo problematiką?

Rengdami seminarus spaudos fotografams, mes kalbame ir diskutuojame apie fotožurnalistikos etiką. Tai galbūt nėra išskirtinės diskusijos, bet labiau bendro pobūdžio rekomendacijos fotografams. Tačiau dažniausiai per žmogiškąjį faktorių mes bandome analizuoti, kokios fotografijos yra etiškos, o kokios ne...

Praėjusį rudenį Lietuvoje tokiame seminare apsilankęs Jurijus Kozyriovas – vienas iš pagrindinių pasaulio fotografų, ne vienus metus fotografuojantis žurnalui „Time“, Vilniuje skaitė paskaitą apie fotografo atsakomybę. Jo teigimu, dažnai fotožurnalisto objektu tampa karas ar, pavyzdžiui, neseniai buvusi Arabų revoliucija. Tačiau jis parodė vieną fotografijomis iliustruotą istoriją, kurioje užfiksuotos žmonių atostogų prie Juodosios jūros akimirkos. Po šios paskaitos daugelis liko sužavėti, kad tokiuose paprastuose dalykuose galima rasti tiek daug grožio. Labai gerai pamenu jo vieną mintį, kad norint būti geru spaudosfotografu, nebūtina fotografuoti vien tik karą, rodyti kraują...

Daugelį metų dirbote fotografu. Gal galima būtų apibrėžti, kokia nuotrauka yra laikoma etiška? Ir kartu apibūdinti, koks fotografas gali būti laikomas etišku?

Etikos pajautimas – to, ką rodyti ir ko nerodyti – yra ant ribos. Iš tiesų kartais tai ne tik auditorijos ar populiarumo siekimas, bet problemos ir visuomenei aktualių įvykių perteikimas ir informavimas – to, kas iš tiesų yra aktualu ir svarbu. Mano nuomone, tada ir neleistini dalykai vis dėlto galėtų ir turėtų būti rodomi.

Yra labai sudėtinga apibrėžti, kas yra etiška... Nėra tokio bendro apibūdinimo. Kiek žinau, Lietuvos žurnalistų sąjunga yra inicijavusi bandymą peržiūrėti „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą“. Tokio atskiro kodekso spaudos fotografai neturi.  Jau yra diskutuojama, kad tobulinant šį kodeksą būtų galima aptarti ir etikos dalykus susijusius su spaudos fotografija. Tikriausiai apibrėžimas turėtų būti toks: atsižvelgiant į bendražmogiškas normas, suformuluoti apibrėžimus, kas yra rodytina ir kas ne. Skirtingais atvejais yra nevienodai traktuojama, kas yra etiška.

Bet vis dėlto galbūt Lietuvoje reiktų griežtesnio teisinio reglamentavimo dėl vaizdų pateikimo žiniasklaidoje, kaip tai yra, tarkim, Prancūzijoje?

Taip, Prancūzijoje yra labai griežtas spaudos fotografijų reglamentavimas. Jie griežtai apsibrėžę, kas yra rodytina ir kas ne... Tačiau man tokiu atveju kyla klausimas, kas yra žodžio laisvė? Iš esmės manau, kad negalima įteisinti tokio griežto reglamentavimo kaip Prancūzijoje... Tikriausiai su manimi nesutiks daugelis žmonių, bet tai mano nuomonė, kurią noriu iliustruoti įvykiu, plačiai nuaidėjusiu Lietuvos krepšinio pasaulyje.

Vienos komandos žaidėjas numirė krepšinio rungtynių metu, kai atsisėdo ant atsarginių žaidėjų suolelio. Tai įvyko gal prieš kokius 9 metus. Fotografas įamžino tą akimirką, kai žaidėjas galimai nustojo kvėpuoti. „Lietuvos rytas“ atspausdino šią fotografiją pirmame puslapyje. Tai sukėlė didžiulį ažiotažą – kaip dienraščio leidėjai galėjo šitaip pasielgti? Aš asmeniškai pažįstu tą fotografą, jis nėra tas, kuris siektų populiarumo. Jis atliko savo pareigą,  atsiuntė nuotraukas redakcijai ir sprendimas dėl nuotraukos išspausdinimo buvo priimtas pačios redakcijos. Man vėliau teko bendrauti su vienu žaidėju, kuris stipriai piktinosi dėl šio įvykio. Kodėl taip atsitiko? Išlindo yla iš maišo: tuo metu savo žaidėjų sveikata rūpinosi tik dvi krepšinio komandos – „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“. Kitos komandos tuo nesirūpino arba negalėjo to finansiškai leisti. Jei tas įvykis nebūtų užfiksuotas fotografijoje, visi jį būtų po poros dienų užmiršę. Dabar galite paklausti apie tą įvykį sportu besidominčių žmonių ir jie šį įvykį tikrai prisimins vien dėl minėtos fotografijos. Mano nuomone, tuo metu redakcijos ryžtas ir tam tikra prasme rizika publikuoti tą fotografiją, pasiteisino. Problema pajudėjo iš mirties taško.

Kitas pavyzdys – narkomanijos problema. Apie ją žiniasklaidoje niekas nediskutuoja, nevykdoma jokia švietėjiška veikla. Panašiu metu, kaip ir minėtas įvykis, Palangoje viename name linksminosi jaunimas. Vienas vaikinas perdozavo narkotikų. Ši istorija būtų likusi vien kriminaliniuose įrašuose, bet toje kompanijoje buvo Seimo nario dukra. Jos nuotraukos buvo paviešintos ir diskusijos apie narkomanijos problemą tęsėsi apie pusmetį.

Kaip ir krepšinio atveju – taip, kartais tai yra žiauru ir skausminga artimiesiems, bet jei mes galvojame apie visuomenę, kartais turime priimti ir skaudžius sprendimus. Negali žurnalistika būti vien lengvoji, minkštoji ir pramoginė. Juk mes negalime užmerkti akių ir matyti vien teigiamus dalykus. Daugelyjemūsų žiniasklaidos žurnalistikoje dominuoja vien pramogos arba vien blogis. Vidurio – tiriamosios žurnalistikos – trūksta.

Manote, kad tokio pobūdžio fotografijų publikavimas padėtų geriau atskleisti problemą?

Taip, bet kiekvienas atvejis labai individualus. „Lietuvos ryte“ pirmame puslapyje buvo išspausdinta vieno politiko tėvo nuotrauka. Jį, einantį perėja, pertrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis. Buvo išspausdinta fotografija, kurioje jo kūnas uždengtas. Laikraštis išspausdino nuotrauką pirmame puslapyje, nes tuo metu politikas užėmė svarbias pareigas. Jei pastarasis būtų buvęs paprastas, eilinis žmogus, niekas jo nuotraukos nebūtų spausdinęs. Mano nuomone ši nuotraukatikrai neturėjo būti publikuojama pirmame puslapyje. Būtų užtekę tik tekstinės informacijos, kad konkrečioje gatvėje buvo mirtinai sužalotas žmogus. Juk prieš tai niekas pirmame šalies dienraščio puslapyje nespausdino informacijos apie toje perėjoje žuvusius asmenis. Tai jau yra populiarumo siekis, stengiantis patenkinti auditorijos smalsumą, o ne užtikrinti visuomenės interesą gauti informaciją.

Prisiminkime Marie Trintignant atvejį. Prancūzai vis dėlto pareiškė lietuviams priekaištų, kad jie pateikė  labiau visuomenės smalsumą tenkinusias aktorės fotografijas po jos mirties...

Taip, prisimenu šią situaciją iš arti. Tuo metu dirbau „Lietuvos ryto“ žurnale „TV antena“. Mes fotografavome aktorę, kuri tuo metu filmavosi Lietuvoje. Kitas kolega – Saulius Venckus – fotografavo vakarėlį. Fotografas užfiksavo garsiąją nuotrauką, kur Bertrand'as Cantat guli ant žolės, M. Trintignant padėjusi galvą jam ant kelių. Kai nutiko tas nelemtas įvykis, mes kartu su 7 fotografais buvome išvykę į Rusiją. Kai grįžome, žinios aktualumas jau buvo priblėsęs.

Su manimi susisiekė viena Prancūzijos žurnalistė ir teiravosi, kodėl vos ne visi Lietuvos laikraščiai išspausdino nuotraukas, kuriose užfiksuota aktorė, kuri buvo perkeliama (ant neštuvų su ratukais ir prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų) iš greitosios pagalbos automobilio į lėktuvą. Prancūzijoje šias nuotraukas publikavo tik pats bulvariškiausias leidinys.

Taip, Prancūzijoje spauda nespausdino šių nuotraukų, tačiau išspausdino britai, kitos šalys... Bet juk esmė tame, kad Prancūzijoje iki tol niekas nekalbėjo, kad ir pačiuose aukščiausiuose Prancūzijos visuomenės sluoksniuose moterys buvo mušamos. Negaliu pasakyti, kokį vaidmenį suvaidino to įvykio vizualizavimas, bet, mano žiniomis, po šio baisaus įvykio ir jo paviešinimo spaudoje, Prancūzijoje imta kalbėti apie šią problemą daugiau.

Šiuo atveju galbūt galime vertinti, kad ta nuotrauka yra „ant ribos“. Ar visgi tai visuomenės interesų patenkinimas, ar smalsumas? Dabar, praėjus kiek laiko, gal ir galima vertinti tai jau kiek kitaip. Tuo metu, mano nuomone, tai buvo galima vertinti tik kaip visuomenės poreikio gauti informaciją tenkinimą.

O ką reikėtų daryti, kad fotografijos žiniasklaidoje etiškumo riba nebūtų peržengta, tačiau tuo pačiu padėtų išryškinti aktualias problemas, pagyvintų informaciją ir būtų patraukli?

Pirmiausia tai tikrai nepasisakyčiau už griežtą teisinį reglamentavimą, bet reikia gairių, nuo kurių būtų galima atsispirti. Noriu atkreipti dėmesį į vieną žiniasklaidos aspektą. Didžioji visuomenės dalis neatskiria, kas yra žurnalistas ir kas yra leidėjas. Kalbu iš savo asmeninės praktikos. Dauguma mato tik žurnalistą, stovintį su fotoaparatu, diktofonu, mikrofonu ar kamera, rašantį į užrašų knygelę. Tik nedidelė visuomenės dalis supranta vidinių procesų veiksmą, nes leidėjai nėra matomi. 

Nelabai teko girdėti atvejų, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija svarstytų su žurnalistu asmeniškai susijusį atvejį. Praktiškai tą komisiją reikia pervadinti į Leidėjų komisiją ir jas atskirti. Tada mes pamatytumėme, kiek žmonių nusiskundimų yra susijusių su leidėjais ir jų norais siekti populiarumo, bet ne žurnalistais.  Čia ir yra blogis, kad visuomenė nesupranta, kas iš tikrųjų yra atsakingas už ją pasiekiančios informacijos turinį. 

Yra nerašyta taisyklė: fotografas turi fiksuoti įvykį, o publikavimo klausimus sprendžia redaktorius, leidėjas. Fotografo misija – fiksuoti, kad ir kokie būtų žiaurūs fiksuojami įvykiai, bet publikavimas jau nebe jo atsakomybės sritis. Fotografas nėra baudžiamas už įvykio fiksavimą, tolimesnis žingsnis – ar ta informacija pasieks visuomenę, ar ne – priklauso redakcijai ir leidėjui.

Kalbino Dalia Rauktytė