Prieš keletą, metų, jau nepamenu, kokios akademinės konferencijos ar seminaro aplinkoje stebėjau diskusiją, kilusią po superoptimistinio gamtamokslininko (galbūt fiziko?) pranešimo apie tai, kad mokslas tuoj tuoj galės viską apskaičiuoti, ir tada jau užtikrintai pasakyti viską apie viską. Gal kiek ir šaržuoju, bet pranešėjas žarstėsi išties ne itin nuosaikiomis idėjomis. Nenuostabu, kad tai netruko sukelti neigiamą salėje sėdėjusių humanitarų reakciją. „O kaipgi žmogaus valios laisvė?!– šaukė pasipiktinęs garbaus amžiaus filosofijos profesorius, – kur ji dingsta jūsų sistemoje?!“ Prelegentas nesutriko (jau minėjau, jei esama radikalių mokslo superoptimistų, jų priešų pravardžiuojamų scientistais, tai tąsyk prieš auditoriją neabejotinai stovėjo vienas iš jų) ir pradėjo aiškinti apie valios sąsajas su elektros impulsais neuronuose ir kad tai neabejotinai yra išmatuojama, o kartu ir prognozuojama, tačiau, reziumavo jis, labai jau brangu: „Jūsų smegenų tyrinėti ir veiksmų apskaičiuoti tai turbūt nelabai apsimokėtų, bet va kokio Amerikos prezidento...“

Ši mintis, tikiu, nemaloni ir absurdiška pasirodė ne tik profesoriui, prieš kurį ji ir buvo nukreipta. Ar galima ir kaip galima norėti tirti žmogų taip, tarsi jis būtų koks molio gabalas, kuris pakaitinus būtinai sukietėja, o pamirkius vandenyje iš jo galima lipinti, ko tik užsigeidus? Juk žmogus – tai paslaptingiausia ir nenuspėjamiausia būtybė, ar ne? Na taip, jo virškinimo sutrikimus ar žaizdų gijimą tikriausiai galima tirti moksliškai, bet kaip galima rimtu veidu teigti, kad kūrybinio impulso pliūpsnis lygiai taip pat apskaičiuojamas?!

Štai taip mūsų visuomenėje puikiai sugyvena dvi ganėtinai prieštaringos idėjos. Viena vertus, manoma, kad jei kokia nors veikla nori vadintis mokslu, ji turi būti modeliuojama per tam tikrą matematinį modelį (pamenate jau seniai bendrine virtusią frazę, jog kiekviename moksle mokslo yra tiek, kiek jame yra matematikos), tad iš visokiausių socialinių ir humanitarinių mokslų tokių rezultatų net nesitikima (kur jau ten matematika...), kita vertus, ant pastarųjų už tai ir pykstama – na, kas gi čia per mokslai, kad jie tokie, kaip čia švelniau pasakius, netikslūs...

Žinoma, kaltinamieji turi puikią atsikirtimo argumentų, bylojančių, jog jų studijos yra visai ne apie tai, jog didžiulis nesusipratimas yra socialinius ir humanitarinius tyrimus vadinti mokslu, o tyrėjus – mokslininkais. Kaip lemiamos iliustracijos dažniausiai griebiamasi anglų kalbos, ten gamtamokslininkas yra vadinamas scientist, o netiksliųjų moklsų atstovas – scholar.

Bet šįkart – aš ne apie tai. Nes vis dėlto šiame margame pasaulyje yra ir tokių, kurie mano, jog žmogaus socialumas, jo kūrybiniai impulsai ir kilniausi išgyvenimai yra galimi aprašyti palyginti tikslia, gamtos mokslams artima kalba.

Iš jų labai dažnai šaipomasi, nes kiekvienas paskutinį kartą su vadinamaisiais tiksliaisiais mokslais reikalų vidurinėje mokykloje/gimnazijoje reikalų turėjęs įsitikinęs humanistas žino, kad mokslas – tai griežtų ir nepermaldaujamų dėsnių paieška. Tokių dėsnių kaip fizikoje: jei, pavyzdžiui, mesiu į viršų penkių centų monetą, ji nieku gyvu neliks kaboti ore, o nukris žemyn. Taip yra todėl, kad žemė pinigėlį traukia jėga, kurią aprašo gravitacijos dėsniai. Na ką, triumfuodami žvalgosi jie į oponentus, parodykite ką nors panašaus socialiniame individų gyvenime, kur jūsų dėsniai?! Nėra, dievaži, nėra! O jei nėra, tai ir negali būti!

Tik socialiniais mokslininkais save vadinantys tyrėjais vargu ar prisipažintų nugalėti tokio argumento. Ne dėl to, kad būtų itin užsispyrę, bet todėl, kad labai jau nedaug jų telpa į tokį itin karikatūrišką ir supaprastinantį aprašymą. Griežtųjų socialinių dėsnių paieškas palikdami meninių utopijų ir distopijų kūrėjams, tolesniuose atsakymuose, ką reikštų mokslai apie žmogų, jie skyla į keletą nebūtinai tarpusavyje nesuderinamų pozicijų.

Visų pirma kai kurie tvirtina, kad svarbiausias mokslų apie žmogų bruožas, priartinantis juos prie gamtamokslio, tai gebėjimas aprašyti žmonių gyvenimą taip, kad būtų kuo labiau išvengta nuorodų į vadinamąjį žmogaus vidinį pasaulį – jo rūpesčius, lūkesčius, jausmus ir geismus. Prisiminus pradžioje pasakotą istoriją, mokslinis požiūris į žmogų prasidėtų tuomet, kai įdėmiau pažiūrėję pamatytume, kad didingoji jo laisva valia viso labo tėra gana pamatinių fiziologinių poreikių suma.

Kita pozicija teigia, kad naivų norą rasti griežtus ir nepermaldaujamus dėsnius vertingiau būtų pakeisti statistine dėsnio samprata. Tai yra, jei jus tirsime ganėtinai ilgai ir išsamiai, galbūt negalėsime tvirtai pasakyti, ar po sočių pietų pasirinksite taurę vyno ar stiklinę vandens iš krano, tačiau žinosime, kokia tikimybė, jog pasirinksite vieną ar kitą variantą – o tai, sutikite, jau irgi šioks toks pasiekimas.

Dar vienas atsakymo variantas skelbia, jog mokslams apie žmogų reikėtų mokytis ne iš mokslų apie akmenis, o iš mokslų apie žvėris (šiaip ar taip, jie mums artimesni). Tokiu atveju geriausiais dėsnių pavyzdžiais tampa ne Newtono fizikinė, o Darwino evoliucijos teorija, kurioje pasitelkiami dėsningumai anaiptol nenumato itin tikslių žvėrių / žmonių raidos prognozių.

Tiesa, turiu prisipažinti, galutinis taškas šiame ginče dėl mokslų apie žmogų galimybės nepadėtas. Veikiausiai artimiausiu metu jis ir nebus padėtas. Tačiau vargu ar todėl išties verta mesti ieškojus ko nors, kas leistų geriau orientuotis žmogiškųjų veiksmų chaose, o kartais tiesiog beprotybėje...