Nors praėjo jau daugiau nei 50 metų po to, kai XIV Dalai lama su palyda paliko Tibetą ir Indijoje įkūrė Tibeto egzilinę vyriausybę, diskusijos apie Tibeto statusą ne tik nerimsta, bet priešingai, paskatintos pastaruoju metu padažnėjusių vienuolių susideginimų Tibete, jos aršiai veržiasi į pirmus žiniasklaidos puslapius. Gaila, tačiau kelyje į didžiųjų valstybių politikų prioritetų viršų šias diskusijas nustumia kiti interesai.

Šioje situacijoje matome vieną tragišką mažos tautos likimą. Nereikia toli žvalgytis į praeitį, kad suprastume, kas tai yra. Kaip ir mes patys buvome atsidūrę priespaudos gniaužtuose, taip ir Tibetas šiandien yra nelaisvas. Na, bent jau didžioji pasaulio visuomenės dalis su tuo sutiktų.

Kyla klausimas – kas kaltas dėl taip tragiškai susiklosčiusio Tibeto likimo? Būtų galima paprasčiausiai teigti, kad ne kas kitas, o Kinijos Liaudies Respublika, kuri jėga pajungė Tibetą savo valdžion, įvedė diskriminacinę politiką bei pradėjo krašto sinifikaciją. Taip, iš dalies būtume teisūs, tačiau norint susidaryti kiek aiškesnį vaizdą į pagalbą reikia pasitelkti blaivų istorinį žvilgsnį. Trumpam pamirškime visus nusikaltimus, kuriuos daro Tibetą kontroliuojantys kinai ir grįžkime į praeitį, kadangi komunistinė Kinija nebuvo vienintelis veiksnys, kuris padėjo Tibetą, iš paslaptingo, romantiško bei egzotiško krašto transformuoti į protestų, žmogaus teisių pažeidimų bei konfliktų židinį.

Tibeto istorija yra ilga ir turtinga, liudijanti krašto unikalumą bei labiausiai paneigianti Kinijos pretenzijas į Tibeto valdymą. Kontaktas su kinais tibetiečiams buvo neišvengiamas dalykas, tačiau niekada Tibetas nebuvo atsidūręs tokioje padėtyje kaip šiandien, kai jų pačių žemė jiems beveik nepriklauso. Iki pat XX a. vidurio beveik visame pasaulyje Tibetas buvo įsivaizduojamas kaip paslaptingas, mistiškas, unikalumu traukiantis kampelis žemėje. Daugelio vakariečių sąmonėje tai buvo neįprastas, o kartais net savotiškai romantiškai atsilikęs nuolat besivystančiame pasaulyje darinys. Pasaulio stogu pramintas kraštas kaitino rašytojų, keliautojų fantaziją, tačiau dėl savo geografinės padėties bei modernių susisiekimo formų nebuvimo ilgainiui Tibetas tapo izoliuotas. Plintančios Vakarų imperializmo naujovės aplenkė Tibetą, o kai didžiuosius XX a. II pusės procesus pasitinki gyvendamas viduramžių taisyklėmis, tai nieko gero nežada.

Pasaulis keitėsi, Tibetas – ne. Savotiška naujovė, kuri aplenkė Tibetą, buvo modernios valstybės, su apibrėžtomis teritorijomis samprata. XX a. viduryje plintant nacionalizmo idėjoms Indijoje, de jure valstybės statusas Tibetui būtų suteikęs tvirtesnį pagrindą po kojomis. Nors XX a. pradžioje Tibeto duris varstė ir rusai, ir britai, ir kinai, tačiau niekas ten rimtai neįsitvirtino. Praktiškai Tibetas buvo nepriklausomas, tačiau teoriškai tuo metu Tibetas buvo tik iš dalies pripažįstama suvereni valstybė, jei apskritai jį galima taip pavadinti. Per ilgus savo istorijos šimtmečius Tibetas ne tik buvo laisvas kraštas, tačiau keletą kartų gerokai įkrėtė ir pačiai Kinijai. Visgi, žvelgiant per XX a. vidurio prizmę, Tibetas greičiau buvo geografinėmis savybėmis apibrėžta teritorija, kuri nebuvo vienalytis politinis darinys, valdomas centrinės valdžios. Viršų ėmė religinis gyvenimas, kuris buvo viso krašto egzistavimo prielaida, ir tikrai mažai kam rūpėjo teisinis valstybės įkūrimas, mažai kas ir suvokė, kas yra ta moderni valstybė.

Arčiausiai nepriklausomybės priartėta buvo 1913 m., kai XIII Dalai lama paskelbė proklamaciją, kuri laikoma de facto Tibeto nepriklausomybės paskelbimu, tačiau to nepakako, kad Tibetas būtų išsisukęs nuo šalia vykstančių tarptautinių procesų. Negalima drąsiai teigti, jog de jure statusas būtų išgelbėjęs Tibetą, tačiau tai būtų tvirtas žingsnis visaverčio pripažinimo link, su kuriuo būtų atėjusi ir užsienio valstybių parama. Tarptautiniai santykiai buvo negailestingi ir nepastebėjo mažos tautos, kuri tapo galingųjų taikiniu. Post factum galima tik pasvarstyti, kodėl Tibeto valdantieji nesiėmė tinkamų veiksmų, kad būtų išsaugota jų valstybė, tačiau tuo metu mažai kam į galvą būtų šovę bandyti „išeiti už Tibeto ribų“, kai gyvenimas ramiai tekėjo sava vaga.

Tuo tarpu Kinija XX a. pradžioje buvo tarsi vėjo blaškomas ir plėšomas lapas. Šalį sudrebino 1911 m. revoliucija, faktinis Vakarų imperializmo buvimas šalyje bei Japonijos invazija. Sėkmingai atlaikius likimo smūgius bei 1949 m. komunistams įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, pagrindiniu jų tikslu tapo realaus didžiosios valstybės statuso pasiekimas. Kinijos pašonėje stūksanti Tibeto aukštuma kelyje į pasaulio galingųjų areną tikrai negalėjo likti nepastebėta. Tibetas kinams buvo ypatingos reikšmės strateginis regionas, kuris būtų sustiprinęs ne tik Kinijos saugumą, tačiau ir jos pozicijas tiek Azijoje, tiek pasauliniame kontekste. Būkime nuoširdūs ir atsakykime patys sau, kuri valstybė nenorėtų kontroliuoti tokio regiono kaip Tibetas? Mao Dzedunas niekada neabejojo Kinijos pretenzijomis į Tibetą, jo politikoje Tibetas buvo svarbus bei būtinas Kinijos galybei atkurti elementas. Geopolitikos auka. Taip būtų galima pavadinti Tibetą šiandien. Galbūt galima apkaltinti laisvės idealais besivadovaujančias didžiąsias pasaulio galiūnes, kurios užrištomis akimis stebėjo Tibeto laidotuves, tačiau turbūt nelengva priimti sprendimą, kai aplink vyksta branduolinė šachmatų partija, ir vienas neatsargus žingsnis gali reikšti pralaimėjimą. Niekas nenorėjo žaisti tokiomis sąlygomis, nors tuo metu Kinija dar neturėjo atominio ginklo.

Tuo tarpu patys tibetiečiai ilgai nesuvokė tikrosios grėsmės ir nevertino komunistų kaip rimtos karinės ir politinės jėgos. Informaciją apie pilietinį karą Kinijoje Tibetas gaudavo iš užsienio radijo stočių bei gaunamų užsienio laikraščių, tačiau žinant Tibeto socialinę santvarką turbūt retas apskritai buvo girdėjęs apie visokiausius –izmus. Galbūt šioje vietoje galima šiek tiek papriekaištauti patiems tibetiečiams, kurie buvo per daug naivūs, bei, išskyrus nedidelę dalį valdančiojo sluoksnio, aktyviai nesistengė galvoti apie krašto susidūrimą su artėjančiomis grėsmėmis. Kita vertus, nereikia skubėti ir visą kaltę suversti Kinijos komunizmui, kadangi dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui Kinijos nacionalistai taip pat rodė dėmesį Tibetui, tad negalima drąsiai teigti, jog, pastariesiem laimėjus Kinijos pilietinį karą, Tibetas liktų nepaliestas. Trumpam pavirskime burtininkais ir sumaišykime pasaulio žemėlapį. Sukeiskime JAV ir Kiniją vietomis, ir pagalvokime, ar šalia egzistuojantis regionas be tvirto politinio statuso, kurio istorija glaudžiai susijusi su kaimynine šalimi, gali išvengti dėmesio? Turbūt būtu natūralu, jei tokioje magiškoje situacijoje JAV imtų kištis į Tibeto reikalus.

1949 m. įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką sustiprėjo kinų rodytas dėmesys Tibetui, kurio vyriausybė pavėluotai supratusi, kokioje padėtyje atsidūrė, pabandė gauti užsienio valstybių paramos, kreipdamasi į JAV ir D. Britanijos atstovus, tačiau Vakarų demokratijos, kurių pagrindinis priešas buvo komunizmas bei jo plitimas, atsisakė padėti Tibetui, nes manė, kad tokio pobūdžio pagalba kinų invaziją gali padaryti dar labiau tikėtiną. Ieškant kaltųjų vėl galime atsigręžti į sudėtingą XX a. vidurio situaciją, tačiau kad ir kaip norėtume suversti kaltę „kitiems“, reikia nepamiršti ir savo daržo. Tibetiečiai tiesiog buvo nepasiruošę tam, kas jų laukė, o tai jau veikiau saviizoliacijos kaltė.

Tibetiečių politinį bei karinį nepasiruošimą simbolizuoja ir vienas ironiškas įvykis. 1950 m. į rytinio Tibeto regionus įsiveržus kinams, į sostinėje Lasoje įsikūrusią ministrų tarybą buvo pasiųstas pavojaus signalas, tačiau net keletą dienų nebuvo gautas joks atsakymas. Netrukus paaiškėjo, kad aukščiausi Tibeto pareigūnai dalyvauja tradicinėje išvykoje gamtoje ir savo nurodymus, kaip elgtis, toliau pateiks tik jai pasibaigus. Tai kartu ir trapios Tibeto nepriklausomybės atspindys, ir visos situacijos ironiškumas. Tibetiečiams nerūpėjo sustiprinti kraštą, apsisaugoti nuo artėjančios grėsmės. Kai rytinius krašto regionus jau kontroliavo kinų kareiviai, Tibeto valdantysis elitas mėgavosi pikniku.

Tibeto valdžia dar kartą desperatiškai pagalbos kreipėsi į užsienį 1950 m. spalio 29 d. Tuomet buvo kreiptasi į Indiją, kuri turėjo padėti Tibetui, iškeliant jo klausimą Jungtinių Tautų organizacijoje, tačiau Indija nenorėdama erzinti Kinijos atsisakė tai padaryti. Tiesioginis kreipimasis į JTO taip pat nedavė vaisių, Tibeto klausimas liko nenagrinėtas, o tai dar labiau sustiprino komunistų pozicijas bei sumenkino Tibeto galimybes išsigelbėti. D. Britanija Tibeto statusą pavadino dviprasmišku, amerikiečiai tai laikė Indijos rūpesčiu, tuo tarpu Sovietų Sąjunga priekaištavo JTO dėl kišimosi į vidinius Kinijos reikalus. Tibeto klausimas nesulaukė net balsavimo. Vėlgi kaltųjų paieškose galime atversti dar vieną puslapį ir teigti, kad pasaulis nusisuko nuo Tibeto, kai jam labiausiai to reikėjo. Neigiamos įtakos turėjo ir prasidėjęs Korėjos karas, kuris užgožė įvykius Tibete. Galbūt tai Antrojo pasaulinio karo suformuotos tarptautinės schemos kaltė?!

Praktiškai Tibetas, koks jis buvo anksčiau, žlugo 1951 m. gegužės 23 d. „17-os punktų sutartimi“, kuri žymėjo naują etapą Kinijos ir Tibeto santykių istorijoje. Nors ši sutartis tibetiečiams žadėjo Tibeto kultūros, religijos, socialinės, politinės sistemos užtikrinimą, reformų atidėjimą, tai buvo gudrus kinų taktinis manevras. Tuo metu dalis tibetiečių dar tikėjo, kad budizmas ir komunizmas gali taikiai sugyventi. Kinija buvo galingesnė, didesnė ir šiuo atveju protingesnė, tad sugebėjo palaužti modernios diplomatijos patyrimo neturinčius ir iki pat XX a. vidurio viduramžiuose „atostogaujančius“ tibetiečius. Dėl tokio Tibeto likimo, kokį matome šiandien, kaltinti pačių tibetiečių gal ir nevalia, tačiau reikia pabrėžti, kad šiuolaikiniame pasaulyje visą laiką gyventi vien ieškant harmonijos bei nekreipiant dėmesio į aplinkinį pasaulį yra prabanga, už kurią tenka brangiai mokėti.

Glaudžiausius ryšius su Tibetu palaikiusi Indija ilgą laiką Tibetui buvo tarsi ramstis, tačiau su komunistų pergale Kinijoje prasidėję politiniai-kariniai įvykiai smarkiai palietė ir Indijos politiką, kurios lyderis Neru iškart atsidūrė Indijos–Tibeto–Kinijos pašnekesio epicentre. Indija saugumo sumetimais suartėjo su Kinija ir šis žingsnis Tibetui realiai reiškė mirties nuosprendį. Vėlgi matome, kad valstybių tarpusavio žaidimai, persmelkti Šaltojo karo dvasia tik apsunkino Tibeto padėtį ir sumenkino viltį išsigelbėti. 1959 m. kovo 23 d. po Lasos sukilimo ir jo numalšinimo, raudonoji Kinijos vėliava jau plevėsavo virš šventų Potalos rūmų. Kažką daryti jau buvo per vėlu, kinai perėmė visišką Tibeto kontrolę ir iki tol egzistavę nuolaidžiavimai tibetiečiams baigėsi.

Istorija mums sako, kad Tibeto elitas nesugebėjo atrasti realios strategijos, kuri galėjo palengvinti gyvenimą valdant kinams. Skirtingi Tibeto tautos elementai siekė skirtingų tikslų, o tai lėmė nepavykusią ginkluotą kovą, kuri atvedė Tibeto visuomenę prie jos budistinių vertybių sunaikinimo. Tai gali nuskambėti labai prokiniškai, tačiau taip nėra. Komunistinis Kinijos režimas išlieka pagrindiniu blogio kalviu šioje istorijoje. Tibetą galime tik užjausti dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių, didžiųjų valstybių politinių interesų bei ryžto stokos, palikusios daug spragų, kuriomis ir pasinaudojo galingesni kaimynai.