Baigti publikacijų ciklą apie politines partijas, kurios dėl mūsų palankumo konkuruos per spalio 14 dieną vyksiančius Seimo rinkimus, nusprendžiau įdėmiau pažvelgdamas į vieną „jauniausių“ Lietuvos partijų – „Drąsos kelią“ (DK).

Stiklinė puspilnė ar pustuštė?

Akivaizdu, jog ši partija yra didžiausias artėjančių rinkimų galvosūkis. Tiek dauguma politikų, tiek dauguma apžvalgininkų, analizuojančių politinius procesus Lietuvoje, į DK žvelgia, kaip į bjaurųjį ančiuką, kuris jaukia įprastą politinės paukštidės tvarką ir teigia, jog šios politinės partijos per rinkimus žmonės nepalaikys. Šis teiginys tiek įkyriai kartojamas pastaraisiais mėnesiais, jog tampa aišku, kad jis veikiau savotiškas užkeikimas nei sąžiningos analizės išvada.

Kita vertus, liūdną šypseną kelia ir tie DK simpatikai, kurie, pasidalinę nuoskaudomis apie dabartines politines negeroves tarpusavyje, įtiki, kad DK rinkimuose palaiko absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, ir ši partija pasieks triuškinamą pergalę rinkimuose. Nesunku norimą supainioti su esamu. Diagnozavus pacientui (šiuo atveju – Lietuvos politinei sistemai) sunkią lėtinę ligą, tikėtis lengvo ir greito gijimo – sutikit, kvaila. Net ir po labai sėkmingos chirurginės operacijos reikia daug laiko, kantrybės ir priežiūros, kad pacientas atgautų jėgas. Tad tie, kurie lengvai dalija pažadus, kaip viskas pasikeis, jei tik rinkimų biuletenyje pažymėsime tinkamą skaičiuką, tėra prekeiviai iliuzijomis. Tiesa, net ir ilgiausias gydymas turi kažkada prasidėti ir svarbu apsispręsti, ar pakanka konservatyvaus gydymo, ar reikia ir chirurginės intervencijos.

Atleiskit už tokią ilgą įžangą, tačiau iš karto noriu įspėti tuos, kurie tikisi, kad pateiksiu vienareikšmišką atsakymą, ar verta balsuoti už DK, jog šį tekstą rašiau ne kaip agitaciją ar antiagitaciją, tai veikiau siekis pabandyti apibendrinti tiek DK kritikų, tiek simpatikų argumentus, kartu pasidalijant viltimis ir abejonėmis.

Kalbant apie DK, viltys susipina su nerimu. Esu įsitikinęs, kad ši politinė jėga kokybiškai skiriasi nuo šiems rinkimams sukurtų V. Romanovo, K. Brazauskienės ar A. Valkiūno (šis Seimo narys perėmė vadovavimą Respublikonų partijai) projektų, o N. Venckienė yra tapusi pasipriešinimo ydingai sistemai simboliu. Tie veikėjai, kurie rašė šių metų Ariogalos rezoliuciją, bandančią dirbtinai sumenkinti DK, padarė didelę kiaulystę visai politinių kalinių ir tremtinių bendruomenei Lietuvoje.

Tačiau jau per pastaruosius mėnesius matėme nuoseklių ir gana sėkmingų pastangų pjudyti tarpusavyje DK simpatikus – deja, bet galėjome įsitikinti, jog šie nėra atsparūs provokacijoms bei gundymams eiti lengvesniu keliu. DK sąraše yra žmonių, kurių altruistiniu aukojimusi vardan Lietuvos sunku patikėti, o šios politinės partijos rinkimų programa (tiksliau, vis pasirodantys jos fragmentai), švelniai sakant, nėra solidžiausias politinis tekstas, kurį yra tekę skaityti.

Mano įsitikinimu, galima suprasti tiek tuos, kurie, kalbėdami apie DK, sako, jog turime būti geranoriškesni ir matyti puspilnę stiklinę, tiek tuos, kurie tvirtina, kad stiklinė, deja, pustuštė, ne pilnesnė nei kitos, kuriomis skundžiamės.

Nenoras matyti ar nusilpęs regėjimas?

Jei prieš pusmetį man būtų kas pasakę, kad rašysiu apie „Drąsos kelią“ kaip apie svarią politinę jėgą, vertą dėmesio alternatyvą sutrikusiam Lietuvos politiniam „elitui“, būčiau tik nusijuokęs. Man atrodė keistas tiek partijos pavadinimas, pernelyg tiesiogiai nurodantis į plačiai pagarsėjusio žmogaus vardą, taip pat ir žmonės, kurie būrėsi Klonio gatvėje, Garliavoje, buvo visai nepanašūs į tą politikų vaizdinį, prie kurio esu įpratęs. Nepriimtina man atrodė ir tai, kad viena skaudi istorija, kurioje tiek daug neatsakytų klausimų, tampa politinės veiklos platforma. Ar dera kurti politinę organizaciją tik tam, kad būtų galima išspręsti vieną, kad ir labai sudėtingą, problemą? Ar geros intencijos ir atjauta gali pakeisti profesinę kompetenciją, politinę patirtį?

Beje, panašią reakciją išgirstu ir šiandien pokalbiuose, ypač su jaunais žmonėmis, ypač su tais, kurie nepamena sovietmečio tikrovės, ir jiems nuostabą kelia mintis, kad valstybės aparatas gali tapti kurios nors negausios, bet įtakingos grupės įrankiu. Jie neišgyvena to keisto déjà vu, kuris ne tik mane užvaldė, kai ankstyvą gegužės 17 dienos rytą įsijungiau televizorių ir pamačiau, kaip policija buvo pasiųsta kovoti su minia. Tik iš pasakojimų žinau apie disidentų teismus sovietmečiu, virtusius pseudoteisingumo šou, kai milicininkai vaikė stebėtojus, nedalyvavau ir to meto piligriminėse kelionėse į Šiluvą, kurių dalyviai kentė nuolatinį valdžios terorą, tačiau gerai atsimenu „bananų balių“ Katedros aikštėje, Vilniuje, kai prieš pat Laisvės aušrą milicininkai talžė beginklius žmones.

Kaltinimų pedofilija istorijoje viskas tiek painu, jog ne vienam norisi paprasčiausiai numoti ranka ar užsikimšti ausis. Iš tiesų tarsi ramiau gyventi, galvojant, kad tai tėra vienos šeimos tragedija, o valstybės gyvenime esą yra svarbesnių reikalų. Maždaug tokį paaiškinimą man pateikė ir keli dabartinio Seimo nariai, su kuriais bandžiau diskutuoti apie Garliavos tragediją.

Dar vienas paaiškinimas, kurį man teko girdėti – net jei D. Kedys sakė tiesą, net jei yra labai įtakingų žmonių, siekiančių, kad visa tiesa apie tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje, niekada nepaaiškėtų, prasminga kuo greičiau dėti tašką taip pat, kaip ir Vytauto Pociūno žūties byloje. Esą jei tiesos paieškos veda prie minties, jog mūsų politinės sistemos pamatai supuvę, tai mes rizikuojame įpulti į politinį chaosą. Pernelyg sudėtinga keisti pamatus, tai geriau susitaikykime, kad yra tam tikras „elitas“, gyvenantis pagal savus įstatymus, ir mums yra palikta tam tikra veikimo erdvė, kuria ir pasitenkinkime. Čia panašiai kaip kriminaliniame pasaulyje, kur egzistuoja savi „autoritetai“, kurie nustato taisykles. Jų pirštai lenkti į save, jie kartais skaudžiai įsikiša į kitų gyvenimus, tačiau jau geriau tokios taisyklės ir tokia tvarka nei politinis chaosas ir visų karas prieš visus.

Prieš kelias dienas giminaitis (nežinau, ar jums pavyksta, bendraujant su giminėmis išvengti kalbų apie politiką, man – sunkiai) pareiškė, jog jam absurdiška atrodo mintis, kad Neringa Venckienė galėtų tapti, pavyzdžiui, Seimo pirmininke ar kokia nors ministre. Nei jis, nei aš nė karto nesame bendravę su N. Venckiene ar net matę ją ne televizoriaus ekrane. Tegalime vadovautis kitų žmonių įspūdžiais ir, aišku, tuo įvaizdžiu, kurį atkakliai kuria televizijos ar „Lietuvos rytas“. Esą tai rėksminga moteriškė, kuri savo tikslų siekia bet kokiomis priemonėmis. Tačiau pasitikėti tokiu įvaizdžiu yra tolygu tikėti, ką Aleksandras Lukašenka kasdien baltarusiams pasakoja apie supuvusius Vakarus. Kita vertus, žurnalistinė hipnozė neabejotinai šiek tiek veikia visus. Nors Arūnas Valinskas įrodė, kad į aukščiausius postus Lietuvoje gali patekti bet kas, tačiau, prisipažįstu, man daug lengviau įsivaizduoti „Drąsos kelią“ kaip nerimstančią ir svarbius klausimus keliančią opoziciją nei naujos valdžios formuotojus.

Beje, minėtame pokalbyje su giminaičiu, sutarėme, kad Lietuvoje yra kur kas pavojingesnių politinių „baubų“ nei N. Venckienė, tačiau jie jau kažkodėl nebevertinami kaip grėsmės valstybei. Pavyzdžiui, apie bendradarbiavimą su baudžiamojon atsakomybėn patrauktu Viktoro Uspaskichu mielai kalba tiek Tėvynės sąjunga, tiek LSDP ar „tvarkiečiai“.

Kitas dalykas, lyginant, pavyzdžiui, V. Uspakicho ir N. Venckienės kompetencijas, tikrai nesutinku, kad teisės studijos, darbas teisėjos pareigose ir tas politinis žaizdras, kurį N. Venckienei teko pereiti per pastaruosius metus, nėra kur kas svaresnis pamatas būti politiku nei darbas suvirintojų brigadoje ir iki šiol įtarimo debesis kelianti verslininko karjera ir t.t.

Nuvalius žurnalistų nuaustus įvaizdžio voratinklius nuo N. Venckienės bei visos Garliavos tragedijos, tenka pripažinti, jog to, kad siūlomos oficialios versijos, kuriomis reikalauja mus tikėti dabartinis politinis „elitas“, įtikina ne daugiau nei prieš šešerius metus kurta politinė pasaka apie tai, kaip svarbius tyrimus vykdęs ir sąžiningumu garsėjęs karininkas kažkodėl išsiųstas į Brestą, nutarė nusišlapinti naktį pro langą ir iškrito. Deja, sunkiausiai svarbias detales pastebi ne silpnaregis, bet tas, kuris nenori jų matyti.

 Vienos šeimos ar visos Lietuvos tragedija?

Gegužės 17 dienos Garliavos šturmas ir politinio „elito“ reakcija mane privertė iš esmės naujai pažvelgti tiek į valstybę, kurioje gyvename, tiek į keistai atrodžiusias DK politines ambicijas. Žinau, jog tikrai ne mane vieną.

Įsitikinome, kad kaltinimų pedofilija byla jokiu būdu nėra viena iš daugelio. Tai reiškia, jog ir Garliavos tragedija jokiu būdu nėra vien tik vienos šeimos reikalas. Jei būtų kitaip, nebūtų mįslingų Kedžio ir Ūso žūčių, nebūtų pasitelkta 240 policininkų kovoti su neginkluotais savo valstybės piliečiais. Pastarieji kėlė grėsmę kitų žmonių saugumui, todėl juos reikėjo jėga išvaikyti? Nebent ta prasme, kuria tiesos reikalavimas kelia grėsmę melagiui ar vagiui.

Jei yra ką slėpti, tai, natūralu, daroma viskas, kad tiesos paieškos būtų sustabdytos. Jei svarbiausia atrasti tiesą, tai džiugina kiekvienas liudininkas, tiriamos įvairiausios versijos. O gal ignoruota liudytoja gydytoja Bloznelytė dėl nesuprantamos priežasties meluoja, gal Klonio gatvėje budėję žmonės iš tiesų buvo prasigėrę marginalai, atradę progą susireikšminti, kaip mums bandė įteigti kai kurie politikai ir žurnalistai? Tačiau ir vėl sunku atsikratyti déjà vu, jog lygiai taip pat kalbėta apie kalantinių dalyvius 1972 metais. Na, o teisėjai, nusprendę, kad, nebaigus bylos, galima svarbiausią liudytoją perduoti žmogui, kuris kaltinamas nederamu elgesiu su šia liudytoja praeityje, labai jau primena sovietmečio teisėjus, skelbusius triuškinančius nuosprendžius disidentų byloje.

Aš tikrai nežinau, ar DK yra geriausias pasirinkimas per artėjančius rinkimus. Nemanau, jog D. Kedys, jei nebus pateikta svarių įrodymų, apie ką pusbalsiu kalbama, jog jis nenužudė tų žmonių, kurių žudiku šiandien yra vadinamas, gali būti heroizuojamas. Deja, netikiu ir tuo, kad visi, garsiai rėkiantys „tiesos“, iš tiesų nori išlaisvinančios tiesos, o ne paprasčiausiai galios primesti savo valią kitiems. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas įvyko gegužės 17 dieną Garliavoje, – tai smurto aktas (deja, politinio ir teisinio „elito“ palaimintas) prieš savą valstybę, kuris atskleidė, jog visos kalbos apie politinės sistemos negalią buvo pernelyg optimistinės. Galima žavėtis ar kritikuoti DK, bet po Garliavos tragedijos į šią partiją neturime teisės nežiūrėti rimtai.

Gal Garliavos tragedija atrodytų kiek kitaip, jei prieš tai nebūtų Vytauto Pociūno tragedijos, kitų svarbių politinių skandalų, atskleidusių, kad yra susiformavusi tam tikra galinga kasta, pasivadinusi elitu, kuri į valstybę žvelgia kaip į savo nuosavybę, yra įsitikinę, kad įstatymai galioja tik kitiems, bet ne jiems ir yra linkę savosios materialinės gerovės saiku matuoti tai, kas esą yra bendrasis gėris.

 Neturiu jokio faktinio pagrindo kalbėti apie kokį nors „pedofilų klaną“, kuris kaip voratinklis apraizgė visas valstybės institucijas, visada skeptiškai žvelgiau į bet kokias sąmokslo teorijas, tačiau tai, kaip elgiamasi su mergaite Deimante, su N. Venckiene, jos artimaisiais ar net žmonėmis, kurie solidarizuojasi su jais, rodo tik tai, kad tiek politikams, tiek teisėjams trūksta drąsos arba noro aiškintis visą tiesą, kad ir kokia nepatogi ji būtų. Na, o tai, kad taikos metu įmanomas toks šturmas prieš beginklius žmones, kurį regėjome Garliavoje, ir po jo nė viena parlamentinė politinė partija nepradeda skambinti pavojaus varpais, susirūpinimą tik imituoja ir aukščiausias pareigas einantys valstybės pareigūnai, reiškia, jog žmogaus orumas, teisės ar net gyvybė mūsų valstybėje nėra jokia vertybė, ir kita auka gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šiuo atžvilgiu absurdiški teiginiai, kad Deimantės ar V. Pociūno istorijos – tik privačios tragedijos. Ne, tai visos Lietuvos tragedija ir pavojaus varpai turi skambėti itin garsiai.

 

P.S.

Kai gegužės 17 dieną išvydau Garliavos šturmo vaizdus, parašiau spontanišką reakciją, kuri sukėlė įvairių kontroversijų. Ne vienas žmogus pasipiktino, jog kalbu apie kažkokius JUOS, kurie paskelbė kiekvienam iš mūsų karą. Išgirdau net reikalavimą aiškiai įvardyti, kas tie JIE, nes esą negarbinga šešėlį mesti visiems. Gal kiek pavėluotai, tačiau galiu atsakyti, jog JIE šiuo atveju yra didžiausias mūsų priešas. Jei būtų galima įvardyti jo vardą ir pavardę būtų kur kas paprasčiau. Jei tai būtų vien tik grupė žmonių, taip pat būtų lengviau gintis. Tačiau JIE – tai mūsų abejingumas, baimė, nejautrumas vienas kitam – sunkios dvasinės žaizdos, kurios vis įgyja konkrečių pavidalų, žaloja mus pačius ir aplinkinius. Šimtai pareigūnų, stumdančių nustėrusius žmones, advokatas, tempiantis klykiančią mergaitę – tai regimi kiekvieną iš mūsų graužiančios nuodėmės pavidalai. Net jei kuri nors savo galia įtikėjusi grupė mano, kad ji režisuoja įvykius, tegaliu nuvilti – ji tėra klastingo, daug žadančio, bet galinčio tik viską atimti, melo tėvo marionetė.

Kaip kadaise drąsioji sesė Nijolė Sadūnaitė sakė apie ją terorizavusius čekistus: „vargdieniai“, už juos reikia melstis ir melstis, nes jie patys nesupranta, kokių iliuzijų kalėjime jie gyvena.

 (Bus daugiau)

 Bernardinai.lt