Agnės Kondrataitės parodos „Miestas“ fragmentas

Paskutinę šių metų vasaros dieną, rugpjūčio 31-ąją, „Lietuvos aido“ galerijoje (Trakų g. 13, Vilnius) 18 valandą atidaroma menininkės Agnės Kondrataitės personalinė paroda „Miestas“, kurioje dar kartą pristatomas žmogaus ir miesto santykis.

Sakysite, jog tai banalu, nes tema daugybę kartų gvildenta, aprašyta ir kitaip perteikta įvairiausiomis meninėmis raiškos formomis? Galbūt jūs ir teisūs, tačiau, kiekvienam iš mūsų, susieitam ar susisaisčiusiam su miestu, ši tema neišsemiama. Tai miestas, kuriame mes-žmonės gyvename, dirbame, kvėpuojame ir judame keisčiausiomis (visomis prasmėmis) trajektorijomis.

Agnė Kondrataitė savo darbu tarsi trumpam sustabdo kino kadrą: žmogaus judesys sustingsta akimirkai – amžinoji ir universalioji „sustok, akimirka žavinga“ konotacija. Kaip aliuzija į vaikystės pasaulį iškyla vasaromis ar vakarais skaitytos pasakos fragmentas, kai visa dvaro svita ilgam ir netikėtai užmiega, kad stebuklo ar kitokių aplinkybių būtų vėl prikelta naujam judėjimui. Keraminės žmonių figūros plastiškos ir dinamiškos, keistai nusmailėjančiomis kojų galūnėmis. Dar jos tarsi beveidės. Ir berankės, kaip Miloso Veneros, bet skirtingos kaip ir mes visi. Berankės, bet jų kūnuose įspausta juos formavusios menininkės rankų šiluma, nesunkiai, manau, jog ir neatsitiktinai matoma molyje paliktuose pirštų antspauduose. Miestą čia reprezentuoja ašis „atsimušanti“ į plytų sieną.  Metalo strypas sieja ir tuo pačiu perveria žmonių figūras. Ar tai skausmingas „ieties“ dūris, „žaizdota“ kiekvieno su miestu susidūrusio patirtis, ar tai tik vienijantis ir suburiantis bendravimui tokius skirtingus žmones faktorius, ar gelsvų plytų siena, išmūryta iš šiame regione esančio molio ir leidžianti susieti šį darbą būtent su Vilniaus miestu – spręskite jūs, o Agnė jums pristatys  savo žmogaus – miesto santykio supratimą.     

Menotyrininkė Rūta Ostrovskaja