Tomas Marcinkevičius gimė ir augo Punske, Lenkijoje. Šiuo metu Tomas gyvena Lietuvoje ir studijuoja politikos mokslus Vilniaus universitete. Kaip pats sako, būti lietuviu Punske – pati natūraliausia būsena bei mano, kad užsienio lietuviams tam tikros durys lieka atviros, kai kiti net nežino apie jų egzistavimą. Su „Bernardinai.lt“ Tomas Marcinkevičius sutiko pasidalinti, kaip gyvenant kitoje šalyje vienu metu išlaikyti tautiškumą ir lojalumą valstybei, kurioje gyvena, ir kodėl jaučia, kad buvimas tautinės mažumas dalimi jį praturtino.

Pradėkime nuo to, ką Tau reiškė būti lietuviu Punske?

Pati natūraliausia būsena. Punskas – gimtas kraštas, tuo pat metu vienintelė vieta, kur aš neturiu aiškinti pats sau, ar mąstyti, kokia yra mano tikroji tapatybė. Tik išvykus iš gimtojo krašto kyla daug klausimų ir abejonių. Kartais ir tokių apmąstymų, kas aš toks, kokia mano tapatybė, ką reiškia būti lietuviu. Kartojuosi sakydamas, bet Lenkijoje aš visuomet esu lietuvis. Bet Lietuvoje – reikia iš naujo atsakyti sau į klausimą, kas aš toks. Punske – aišku, apie tai beveik nemąstoma.

Kodėl pasirinkai studijuoti Lietuvoje? Ar po trejų metų nesigaili šio pasirinkimo?

Iš dalies dėl to, kad tai atrodė gana lengvas variantas, nes stojant Lietuvoje buvo tam tikrų lengvatų. Bet aš domėjausi pasirinkta specialybe – politikos mokslais – ir supratau, kad Lietuvoje tikrai aukštas šių studijų lygis. Be to, norėjau bent jau iš pradžių tęsti mokslus lietuvių kalba. Daug draugų ir giminių studijavo Lietuvoje, ir jie taip pat manė, kad tai geras sprendimas.

Apskritai nesu linkęs gailėtis savo ankstesnių pasirinkimų, nes tai niekur neveda. Kita vertus, matau naudą, kurią man suteikia studijos Lietuvoje, ir manau, kad tai buvo geras žingsnis.

Ar atvykus studijuoti ir gyventi į Lietuvą keitėsi Tavo lietuviškumo supratimas?

Jis visą laiką keičiasi ir evoliucionuoja į kažkurią pusę. Sunku numatyti, koks ir kur jis bus po trejų ar penkerių metų. Studijos Lietuvoje tikrai padarė nemažą įtaką savęs supratimui ir suvokimui. Lietuvoje supratau, jog gerokai skiriuosi nuo Lietuvoje gimusių ir augusių lietuvių, kad yra daug gyvenimo sričių, apie kurias mąstau kitaip, buvau kitaip ugdomas ar pripratau prie kitokių patirčių, man kyla kitokių idėjų ir minčių nei mano draugams ir kolegoms iš Lietuvos.

Kartais pasižiūrėjus į užsienio lietuvių bendruomenes atrodo, kad jie „lietuviškesni“ nei lietuviai Lietuvoje, kad gal kartais būti „lietuviu“ užsienyje yra lengviau? Ar tam pritartumei?

Tai ne pirmas kartais, kai girdžiu tokį teiginį. Matyt, tai plaukia iš fakto, kad užsienyje reikia nuolatos kovoti už savo teises. Galbūt tai nėra akivaizdi kova ir žodis „kovoti“ nėra tinkamas, gal labiau tiktų žodis „nuolatinės pastangos“ ir „išorinės jėgos“, kurios nuolat, nori ar nenori, tave veikia.

Klausimas gana komplikuotas. Kalbant konkrečiau – užsienyje turi vartoti kitą – užsienio kalbą. Valstybė, kurioje tenka gyventi, dažniausiai būna tautinė valstybė ir dauguma jos piliečių – kitos tautybės nei tu. Jei nori išlikti pripažintas, matomas teigiamai ir draugiškai, turi šiek tiek perimti tos šalies, kultūros, papročių, turi būti, kitaip tariant, atviras. Bet tuomet įsijungia savigynos mechanizmas, nes nori išlikti tuo, kuo iki šiol buvai: nori ir toliau kalbėti lietuviškai, žinoti, kur tas Nemunas teka, nenori visiškai atitrūkt nuo to, kas tave suformavo kaip žmogų, iki kol atsidūrei užsienyje.

Užsienyje automatiškai pradedi mąstyti apie lietuvybę, atsiranda vyčiai, tatuiruotės su Lietuvos vėliava, pradedi šokti tautinius šokius ir t.t. Mes dažnai tai darome iš inercijos, net nesusimąstydami. Tai įauga į kraują taip giliai, kad savaime suprantama tampa mokėti šokti polką ir sekmadienį valgyti kugelį.

Kalbant rimčiau – taip, pritariu, kartais būti lietuviu užsienyje yra lengviau nei Lietuvoje. Lietuvoje nereikia savęs klausti, ar aš lietuvis, nereikia stengtis išlaikyti savo tapatybę, viskas yra vietoje, tai kaip duotybė, nereikia jos eiti ir ieškoti.

Ar netenka jausti trinties tarp pilietiškumo ir lojalumo šaliai, kurioje gyveni, bei tautiškumo?

Rasti aukso vidurį – be galo sudėtingas dalykas. Kas be ko, ta trintis kartais atsiranda, bet tai nereiškia, kad neįmanoma suderinti pilietybės (pilietiškumo) ir tautybės (tautiškumo). Manau, kad mums būtent Punske tai pavyksta padaryti gana gerai. Mes daug bendraujame su vietos valdžia. Taip, kartais reikia pakovoti už savo teises, ne visuomet viskas eina lyg sviestu patepta. Bet tikrai nesame nelojalūs, nedarom vadinamosios „penktosios kolonos“ ir nenorime iš pamatų griauti valstybės, kurioje gyvename. Todėl, kad jaučiamės tos žemės, kurioje gyvename, šeimininkai. Techniškai gyvename Lenkijoje, bet praktiškai mes vis dar savo žemėse, ir manom, kad tos žemės yra lietuviškos, ir lietuvybės išlaikymas nėra kliūtis Lenkijai kaip valstybei.

Tiesa, problemų kyla kalbant apie mokyklų gyvavimą ir finansavimą. Kita vertus, tokių problemų yra visur ir nemanau, kad tai yra tik mūsų krašto specifika. Taip, Lenkijoje išlaikyti lietuvišką mokyklą yra sunkiau nei lenkišką Lietuvoje, bet kartu lietuviška mokykla Lenkijoje nėra kažkoks griaunantis ar supriešinantis veiksnys.

Gal galėtumei pakomentuoti Lietuvos lenkų ir lietuvių konfliktą Vilniaus krašte. Gal Tau yra lengviau suprasti Vilniaus krašto lenkus, kadangi pačiam teko būti tautinės mažumos dalimi Lenkijoje?

Konfliktu to nevadinčiau. Tai yra įtampa, gal net politinė įtampa, bet tikrai nevadinčiau konfliktu, tai nėra atviras priešiškumas. Aš bent jau taip nuoširdžiai tikiuosi, gal per naiviai apie tai mąstau. Visiškos analogijos tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių piešti negalima. Abiem atvejais situacija yra visiškai skirtinga, tačiau galiu suprasti Lietuvos lenkus iš savo patirties gal kiek kitaip nei dauguma Lietuvos lietuvių.

Didžiausia problema, manau, yra didžiulis nepasitikėjimas vieni kitais iš abiejų pusių. Kai esi tautinė mažuma, kiekvieną savo judesį, žingsnį, sprendimą turi apmąstyti dešimt kartų, kol jį priimsi. Labai dažnai manoma, kad „didžioji dalis“, „dauguma“, valstybė, kurioje gyveni, kažkokiais būdais stengiasi tau gal nebūtinai tyčia pakenkt, bet tam tikri sprendimai ilguoju laikotarpiu gali atnešti nepageidaujamų pasekmių. Todėl reikia elgtis labai atsargiai. Bet Lietuvos lenkų atveju aš matau kartais netgi tokį perdėtą nepatiklumą. Suprantu, kad jie turi priežasčių būti nepatenkinti dėl tam tikrų klausimų, bet kita vertus, norisi matyti daugiau noro bendradarbiauti. Tai turėtų būti adresuota ir Lietuvos valdžiai, ir Lietuvos lenkams.

Taip pat labai svarbu nepamiršti, jog jie vis dar Lietuvos piliečiai, todėl reikia elgtis taip, kad kurtume valstybės ateitį visi kartu, o ne užsidarytume ties savo rajono ar savivaldybės riba. Izoliacija prie nieko gero neveda, tik skatina visus, esančius už tos mažos grupės ribų, žiūrėti į juos neigiamai. Reikia skatinti dialogą, reikia daugiau atvirumo ir gal šiek tiek optimizmo.

Turbūt jeigu dabar nueitume ir mūsų valdžios atstovų paklaustume, ar jie nori konfliktuoti su Lenkija, garantuotai 90, o gal ir 95 procentai pasakytų, kad ne. Tad jeigu nė viena pusė nenori to konflikto, kodėl tos politinės įtampos vis kyla? Viena vertus, nepasitikėjimas, kita vertus, – nenoras suprasti. Nei Lietuva nori suprasti Lenkijos, nei Lenkija – Lietuvos. Nenoriu išskirti vienos pusės. Visi esame kalti.

Kokia Tavo nuomonė apie dvigubos pilietybės klausimą?

Pilietybės klausimas be galo aktualus mūsų kraštui ir gal net šiek tiek mums skaudus. Aš pats Lietuvos pilietybės neturiu, ir dėl to ne kartą teko susidurti su nemalonumais, pavyzdžiui, pildant dokumentus universitete, ar tiesiog norint nusipirkti telefoną. Aš elementariai negalėjau nusipirkti telefono, nes neturiu Lietuvos pilietybės.

Suprantu tuos nepasitikėjimo balsus ir norą prie pilietybės klausimo prieiti atsargiai. Kita vertus, tai susiję su požiūriu į visus žmones, kurie laiko save lietuviais, bet Lietuvoje negyvena. Amerikoje galima sutikti 4-os, 5-os kartos emigrantų, kurie net lietuviškai nebekalba, bet save laiko lietuviais, turi tautinius rūbus, moka tautines giesmes ir galbūt tik viena penktoji jų vardo ir pavardės dalis yra lietuviška, tačiau tas jų tapatybės išlaikymas yra labai gražus ir jaudinantis.

Aš suprantu, kad skiriasi situacija žmogaus, kurio gal jau net ir proseneliai Lietuvos nematę, nuo žmogaus, kuris išvyko uždarbiauti į Londoną ir nusprendė atsisakyti Lietuvos pilietybės, nes negali turėti dvigubos. Abu atvejai yra savotiški, bet klijuoti išdavikų etiketę ar sakyti, kad dviguba pilietybė sužlugdys valstybę – yra kiek per griežta. Kartais tai net dvelkia fanatizmu ar paprastu pykčiu.

Taip, aš norėčiau turėti dvigubą pilietybę, juolab kad atsisakyti Lenkijos pilietybės yra procedūriškai sunku, brangu ir rizikinga. Bet tikiu, jog situacija pasikeis. Gal ne per artimiausius metus, bet per penkerius ar dešimt... Kaip ir sakiau, aš optimistas.

Kaip manai, kiek lietuviškumui, lietuviškai tapatybei yra svarbu kalba?

Nenoriu pernelyg sureikšminti kalbos. Taip, kalba labiausiai formuoja mūsų mąstymą ar pasaulėžiūrą. Kita vertus, laikytis jos aklai ir kontroliuoti kiekvieną žodelį, kaip dažnai daroma Lietuvoje, yra neišmintinga. Aš nenoriu šimtu procentų tapatinti tautybės ir kalbos. Manau, galima lygiai taip pat būti Lietuvos patriotu, kuris prisideda prie šalies gerovės kūrimo, nemokėdamas lietuvių kalbos visiškai. Aš tuo esu įsitikinęs, bet galima su manimi nesutikti.

Man lietuvių kalba yra svarbi ir brangi kaip motinos pienas, kita vertus, juk mes ir patys dažnai nesutariam dėl jos. Kodėl Jablonskio lietuvių kalba yra geresnė negu, tarkim, Pirčiupių kaimo? Šito nesuprantu.

Sutiktumei su teiginiu, jog pakanka, kad žmogus sakytų esąs lietuvis, nors tą ištartų kita kalba, gal net negyvenęs Lietuvoje, nemokėdamas šokti klumpakojo ir pan.? T.y. nemokėdamas visų mums tradiciškai lietuviškais atrodančių dalykų, ir gal net neturėdamas beveik jokių panašumų su lietuviu Lietuvoje.

Pridurčiau antrą sąlygą. Reikia ne tik laikyti save lietuviu, bet ir dirbti Lietuvos labui, naudai, mylėti savo šalį. Manau, kad šių dviejų sąlygų turėtų pakakti. Nesupraskit manęs neteisingai. Nors aš pats užaugau su tautiniais šokiais ir dainom, bet nemanau, kad tai – pats svarbiausias dalykas. Taip, mes mėgstame savo tradicijas ir manome, kad jos unikalios, bet kartu reikia ir sveiko pragmatinio požiūrio.

Pritraukti verslo į Lietuvą iš užsienio lietuvių būtų be galo naudinga Lietuvai, taip pat ir žmonių pritraukimas į šalį būtų labai naudingas dalykas, o jeigu jie nemokės dainuoti „Ant kalno mūrai“ – tai visiškai nesužlugdys mūsų kaip tautos. Visuomet bus žmonių, kurie rūpinsis ta tradicija, aš pats ja labai rūpinuosi, bet nenoriu visų akcentų sudėlioti tik ant tų dviejų dalykų – tradicijos ir kalbos. Nors kalba yra mūsų vertybė, ir tai yra labai svarbu, bet aš nenoriu išmesti žmonių už lietuvių tautos ribų, kurie nekalba lietuviškai.

Pakanka pasakyti, jog „esu lietuvis“ ir iš tikrųjų mylėti Lietuvą darbais, o ne vien žodžiais.

Dažnai viešojoj erdvėj girdime, kad lietuviai yra netolerantiški, bijo kitataučių, bijo užsieniečių. Kaip Tau atrodo? Ar mes iš tiesų esame įsibaiminę?

Mes esame normali, sveika tauta. Turime savų baimių ir turime savų kompleksų, kurie kyla dėl pastarųjų kelių šimtų metų, kaip mes gyvenome ir su kokiais iššūkiais teko susidurti lietuvių tautai istorijos bėgyje. Bet nemanau, kad mes esame kažkokie netolerantiški, nepatiklūs ir bailūs. Esame normali, gyvybinga tauta. Reikėtų labiau pasitikėti savo jėgomis ir savo tauta – savo broliais ir sesėm. O pasakymas, kad esame ksenofobai ar homofobai – juoko vertas. Daryti išvadą pagal kelių žmonių poelgius ir pagal tai spręsti apie visą tautą – yra taip pat logiška, kaip manyti, kad visas alus yra rūgštus ir neskanus, apsilankius vienam prastesniam Vilniaus bare. Tai tiesiog nelogiška.

Ką reiškia ir kaip šiandieniame pasaulyje, kuris nuolat kalba apie globalizaciją, multikultūriškumą, kosmopolitiškumą, išlikti lietuviu?

Užduodat klausimą, kurio didžiausi Europos mąstytojai nesugebėjo atsakyt. Manau, jog čia labai individualus reikalas. Jeigu kiekvienas apie tai susimąstys ir kiekvienas kažką darys, kad išliktų lietuvis, būsime turbūt geresnėje padėtyje nei beatodairiškai priimdami visas naujoves ar madas iš užsienio.

Nors dalis jų tikrai yra geros ir mums praverstų žinojimas, kaip gyvena kitos tautos. Aš nemanau, kad viskas, kas yra sukuriama užsienyje, yra gėris. Reikia reflektuoti ir kritiškai žiūrėti. Manau, jog šitaip galėsime priimti tuos dalykus, kurie mums geri ir naudingi, o atmesti kitus, kurie yra tik laikinas žaidimas norint pasijusti visavertiškesniems Europoje. Ar tas „multikulti“ projektas pasiteisino, ar ne, – ne man spręsti. Kiekvienas mano draugas ir pažįstamas turi bent po kelis draugus užsienyje – manau, tai yra gražu, ir tai mus praturtina.

Kaip manai, kokia ateitis laukia tokių mažų tautų, kalbų, kultūrų?

Ar tauta yra maža, ar didi – tai nėra statistikos klausimas, o veikiau darbų ir pasitikėjimo savimi klausimas. Kokia mūsų ateitis – aš tikiu, kad kuo šviesesnė. Pasiklausius įvairių apokalipsės skelbėjų, kurie teigia, jog mūsų laukia liūdna ateitis ir žlugsime kaip tauta – nuotaika laikinai pablogėja, bet vėliau aš atsigaunu ir suprantu, kad nesame jau tokioj blogoj padėtyje.

Sakykit, ar daug pasaulio valstybių gali pasidžiaugti tokiu išsivystymo lygiu? Ar daugelyje pasaulio vietų aš gausiu stiklinę vandens nuėjęs į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, ar išgyvensiu iš to maisto, kurį paliks kiti? Manau, kad esame tarp laimingiausio milijardo šioje žemėje. Ir tai jau yra priežastis džiaugtis. O ar mes tokie išliksime per artimiausią šimtmetį – sunku pasakyti. Tikiuosi.

Viename tekste rašei, jog jautiesi esąs niekieno žemės piliečiu, tarsi pilkojoj zonoj tarp lietuvių ir nelietuvių, lyg per mažai lietuvis ir kartu nepakankamai svetimšalis. Ką mes turėtume padaryti, kaip reikėtų elgtis, ką permąstyti, kad kuo mažiau žmonių taip jaustųsi?

Aš nesu tikras, ar įmanoma kažką pakeisti, kad žmonės taip nesijaustų. Nes tas jausmas nėra blogas. Aš jaučiuosi šiek tiek turtingesnis. Man tam tikros durys lieka atviros, kai tuo tarpu kiti net nežino apie tų durų egzistavimą. Žinau, jog gyventi daugiakalbėj aplinkoj – nėra ypatingas fenomenas. Tai gana dažna. Aš nemanau, kad pakeisti visuomenės nuomonę šiuo klausimu yra paprasta ir lengva. Ir ar mums to reikia? Aš esu visiškai patenkintas, koks aš esu, kur aš esu. Taip, kartais man ir mano draugams kyla kuriozinių situacijų, nes mes esame lietuviai, ir vis dėl to mums tenka dėl kai kurių dalykų pakovot lyg nebūtume lietuviai, ir keistai į mus žiūrima, bandoma atsekti, atspėti, iš kur aš (kai išgirsta mano akcentą). Bet ilgainiui prie to priprantama ir tai visiškai netrukdo.

Gal atsakant į šį klausimą, reikėtų pamąstyti ir apie užsienio lietuvių mastus, kiek lietuvių apskritai yra visoje žemėje? Ar tik tie 3,7 ar 4,2 milijono, kurie kalba lietuviškai (dažnai su klaidom kaip aš), ar galbūt 10 ar net 20 milijonų žmonių, kurie laiko save lietuviais ir Lietuvą myli. Ir jeigu mes tai labiau įsisąmonintume ir Lietuvos visuomenė labiau apie tai pagalvotų, manau, tokiems kaip aš gerokai palengvėtų.

Kita vertus, dingtų tų kuriozinių situacijų grožis, jos nenutiktų taip dažnai. Aš labai mėgstu mažus epizodus gyvenime, kai žmonėms kyla klausimas: „kas jis per vienas ir kodėl?“

Na taip, tai kartais erzina, nesakau, kad tai vienareikšmiškai smagu ar gera, bet kita vertus, kaip jau sakiau, daugeliui durys lieka uždaros, su visa pagarba gyvenantiems Lietuvoje, nes jie tiesiog nesupranta, ką reiškia nuolatos gyventi užsienyje ar būti tautine mažuma. Tai yra be galo praturtinanti patirtis.

Kalbėjosi Agnė Markauskaitė

Ciklas Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje iš dalies yra remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.