Maironis. Pavasario balsai: lyrika. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2012, 247 p.

Maironio „Pavasario balsai“ – lietuvių poezijos viršukalnė, nuo kurios atsiveria įspūdingos platumos. Jo poezijoje žmogus, išėjęs iš amžiais globojusios tėviškės erdvės, atsiveria gerokai išsiplėtusiam pasauliui ir nebijo nerti į stichijų sūkurį, pamaldžiai apmąsto savosios būties laikinumą ir kalbasi su pavargusia, nusivylimų iškankinta širdimi. Maironiškasis pavasaris – amžinai pasikartojantis, alsuojantis jaunatvišku maksimalizmu ir gyvenimiškos patirties branda, perskaitomas kaskart vis kitokiuose kontekstuose, sudarantis vieną tvirčiausių lietuvių literatūros atramų ir kartu stebinantis išraiškos lengvumu, įspūdžio spontaniškumu, emocijos ir intelekto derme.

Minėdamas Maironio 150-ąsias gimimo metines, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleidžia 28-ąjį „Pavasario balsų“ leidimą. Šį „Gyvosios poezijos“ serijos leidinį papildo kompaktinė plokštelė, kurioje pateikta Maironio eilėraščių, skaitomų Andriaus Bialobžeskio, taip pat fragmentų iš Maironio skaitymų, vykusių 2012 m. gegužės 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Taigi galime ne tik įsiskaityti į „Pavasario balsus“, bet ir juos tiesiogine prasme išgirsti.