Šiuo tekstu baigiu ciklą, skirtą aptarti politines partijas, dalyvausiančias Seimo rinkimuose. Jau netrukus parengsiu tekstų ciklą apie tai, kokios politinės kovos vyks vienmandatėse apygardose.

Diagnozė ir gydymo strategijos

Pirmoje teksto apie „Drąsos kelio“ partiją dalyje pabrėžiau, jog esu įsitikinęs, kad tokios politinės jėgos atsiradimą turime vertinti rimtai. Pirmiausia dėl to, jog tiek V. Pociūno žūtis, tiek Garliavos tragedija nėra privačios dramos, bet atskleidžia rimtas sisteminio pobūdžio problemas. Negydoma liga paprastai tik sunkėja. Pavojinga iliuzija sakyti, kad užmerkime akis į tas tragedijas, kurios jau įvyko, ir stenkimės gyventi tarsi nieko neatsitiko. Patirtis negailestingai moko, jog kiekviena nauja politinė tragedija bus dar skaudesnė.

Pripažinti, jog kai kas negerai, yra pirmas žingsnis. Paskui reikalinga tiksli ir išsami diagnozė ir deramai pasirinkta gydymo strategija bei nuoseklus jos įgyvendinimas.

Turiu bičiulį, kuris priklauso Liberalų sąjūdžiui, ir yra įsitikinęs, jog vienas svarbiausių politinių ligų šaltinių – iš sovietmečio paveldėtas įsitikinimas, kad valstybė turi spręsti mano problemas. Tokiu būdu valstybinėms institucijoms perduodama pernelyg daug galių, o žmogus įsijaučia į išlaikytinio ir globotinio vaidmenį. Tai ne tik menkina pagarbą žmogaus orumui ir laisvai raiškai, tačiau dažniausiai veda prie valdžios piktnaudžiavimo jai suteiktomis galiomis. Apskritai sutinku su tokia diagnoze. Tačiau nesu tikras, ar pakanka vien gyventi, nieko gero nesitikint iš valstybės ir leidžiant valstybės institucijas uzurpuoti žmonėms, kuriems rūpi tik asmeninė gerovė.

Zenekos nuotrauka

Pažįstu ne vieną puikų žmogų, įsitikinusį, kad, nepaisant įvairių vidinių nesutarimų, kurių pasitaiko bet kurioje politinėje šeimoje, Tėvynės sąjunga yra ta politinė jėga, galinti kurti teisingą ir saugią nuo išorinių grėsmių valstybę. Esą šios partijos stiprybė – tvirtas ideologinis pamatas, kuris neleidžia jai nukrypti į šunkelius, net jei partijos vadovybei kyla pagunda „obuoliauti su velniu“. Šie žmonės sutinka, kad valstybėje nėra viskas gerai, bet mano, jog Tėvynės sąjunga turi pakankamą potencialą šias problemas įveikti ir šiandien pirmiausia turime sutvarkyti energetinius, ekonominius dalykus, o tada nuosekliai galima pereiti prie ligų gydymo kitur. Suprantu šių žmonių poziciją, nors jai negaliu pritarti. Netikiu, jog galima išspręsti ekonomines valstybės problemas, kol nėra išspręstas pamatinis teisingumo klausimas ir nėra atkurtas žmonių tikėjimas savo valstybe. Kitas dalykas, neįgyvendinus esminių socialinių pertvarkų, BVP augimas ir toliau reikš ne visos visuomenės, bet tik „grietinėlės“ turtėjimą, o energetinė nepriklausomybė tebus gražus šūkis, kuriam svorį gali suteikti tik žinojimas, kad šia nepriklausomybe rūpinasi tie, kuriems bendrasis gėris svarbiau nei asmeninis pasipinigavimas.

„Drąsos kelias“, kiek suprantu, įsitikinęs, kad dabartinės politinės problemos nebus sprendžiamos, kol politikoje trūks drąsos kovoti už bendrąjį gėrį ir teisingumą, „išoperuoti“ įsisenėjusius politinius pūlinius, kol nebus imtasi esminės teisinės sistemos pertvarkos, o iš politikų bei saugumiečių seifų pranyks kompromatai, kurie mūsų valstybę pavertė „šantažo Lietuva“. Naują politinę jėgą kurti esą buvo būtina, nes Garliavos tragedija parodė, jog jau egzistavusių politinių partijų vadovybės yra bailios ar net suinteresuotos tuo, kad dabartinės politinės sistemos ligos neišnyktų, o eiliniai partijų nariai yra priversti klusniai vykdyti savųjų „generolų“ nurodymus. Iš esmės sutinku su tokia diagnoze, tik nesu tikras, jog DK partija yra kokybiškai kitokia nei kitos. Taip pat – ar šiai partijai pakaktų išminties, nuoseklumo ir kantrybės įgyvendinti pokyčius, apie kuriuos kalba, nenuslystant į kovą su visais, kurie bent kiek kitaip vertina dabartinę situaciją.

 Politika ir autoritetai

„Su „Drąsos kelio“ žmonėmis šiandien esu ir būsiu ne todėl, kad esu drąsus. Atvirkščiai – bijau, kad man ir mano vaikams nereiktų gyventi patyčių, baimės ir melo Lietuvoje, kurioje žmogaus teisės tampa tik juodomis raidėmis pageltusiame popieriaus lape.“

Zenekos nuotrauka

Tai ištrauka iš viešo profesoriaus Gintaro Aleknonio laiško. Žmogaus, kurį labai gerbiu ir į jo nuomonę įsiklausau. Ne kartą su juo teko diskutuoti ir apie „Drąsos kelią“. Išsakiau nemažai abejonių ir klausimų. Puikiai žinau, kaip sunku jam buvo apsispręsti dalyvauti Seimo rinkimuose. Profesorius, katedros vedėjas, mėgstantis savo darbą, lengvai randantis kalbą su studentais, daugelio Lietuvos žmonių pažįstamas kaip ilgametis diskusijų laidų vedėjas Lietuvos radijuje G. Aleknonis, kiek žinau, buvo kviečiamas dalyvauti ne vienos politinės partijos veikloje, tačiau visada tvirtai atsisakydavo. Apsisprendė tik liepos pradžioje po ilgo pokalbio su Neringa Venckiene. Kiek suprantu, svarbiausiu motyvu tapo tikrai ne aukštos vietos rinkimų sąraše pažadas (G. Aleknonis viešai siūlė perkelti jį į patį rinkimų sąrašo pabaigą), kiek reakcija į nuolatinius bandymus sukarikatūrinti „Drąsos kelio“ siekius, paversti šią politinę jėgą „baubu“. „Supratau, kad privalau praktiškai panaudoti visą patirtį ir žinias, kurias įgijau, gilindamasis į politinės komunikacijos ypatumus. Šiandien visi turime pagelbėti tiems, kurie nuoširdžiai siekia tiesos, nes tai kartu kova už mūsų vaikų ateitį“, – savo apsisprendimą man aiškino G. Aleknonis, bičiulis, kurio motyvu žengti į politiką kilnumu tikiu.

Tiesa, nesu taip kaip G. Aleknonis įsitikinęs, kad „Drąsos kelio“ partija nėra užsikrėtusi tomis pačiomis politinėmis ligomis, su kuriomis kovoja. Paskelbtas „Drąsos kelio“ kandidatų sąrašas, paniekos kiek kitus įsitikinimus turintiems pliūpsniai DK simpatikų viešuose pasisakymuose taip pat verčia suklusti. Kovojant su politikos drakonais visuomet yra pavojus pačiam virsti nauju, dar aršesniu drakonu.

Kita vertus, „Drąsos kelią“ tikrai nesąžininga vadinti eiliniu populistiniu projektu. Vien jau dėl to, kad šiame sąraše yra asmenybių, kurios galbūt neturi darbo politinėse institucijose patirties, tačiau sovietmečio persekiojimų žaizdre įrodė sugebantys išlikti oriais, solidariais ir ištikimais vertybėms žmonėmis. Esu įsitikinęs, kad dorovinės kompetencijos, ypač dabartinėje situacijoje, net svarbesnės už vadybinius įgūdžius ar ekspertinį kurios nors srities išmanymą.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Pavyzdžiui, sovietmečio disidentas, signataras Algirdas Patackas. Tikrai ne visuomet sutinku su jo krikščionybės samprata, neretai man jis atrodo perdėtai radikalus, tačiau tai žmogus, kuris niekada nenusižengs savo sąžinei ir principams. Jei jis šiandien yra ten, kur yra, tai tik dėl to, kad tiki tuo, ką daro. Tai žmogus, kurio nenupirksi, kuris turi tokį garbės ir orumo jausmą, kurio itin šiandien trūksta daugumai Lietuvos politikų. Tai žmogus, kuris niekada nesivaikė postų, garbės ir niekas manęs neįtikins, kad jis tiek naivus, kad pasiduotų kieno nors manipuliacijomis. Pasipriešinimo sovietinei melo imperijai patirtis išugdo ypatingą sugebėjimą intuityviai atpažinti ribą, už kurios kompromisai jau taptų išdavyste ir savigriova.

Mindaugo Čičiūno nuotrauka

Visiškai pasitikiu ir Tomo Vilucko padorumu ir išmintimi. Nors nesutinku tiek su juo, tiek su kunigystę pametusiu Jonu Varkalu, kad šiandien gerų politikų trūksta labiau nei gerų kunigų, tačiau tikrai žinau, kad nei T. Viluckas, nei J. Varkala neišduos savo idealų. Šie žmonės gali klysti, bet ne išduoti ar parduoti.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kiek nustebau „Drąsos kelio“ sąraše pamatęs dar vieno bičiulio – Kauno apskrities archyvo direktoriaus, žymaus partizanų metraštininko sūnaus Gintaro Dručkaus pavardę. Kiek žinau, jis ne vienus metus priklausė Tėvynės sąjungai, yra žmogus, kuris dega meile savo Tėvynei ir yra jautrus kitų tautų skausmui. G. Dručkus buvo ir anksčiau kviečiamas kandidatuoti į Seimą, tačiau vis kukliai atsisakydavo. Jo pozicija pasikeitė gegužės 17 dieną, kai vyko Garliavos šturmas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad į politiką jis eina ne valdyti, bet tarnauti.

Pasitikiu ir tokiais žmonėmis kaip sovietmečio disidentas ir pogrindžio leidinio redaktorius Donatas Stakišaitis, kuris šiuo metu darbuojasi, rinkdamas medžiagą knygai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską, taip pat ir Kąstyčiu Stalioraičiu, parašiusiu knygą apie disidentą Vladą Šakalį „Antarktikos imperatorius“. K. Stalioraitis yra vienas įžvalgiausių politinių procesų Lietuvoje analitikų – deja, pernelyg retai ryžtasi viešai paskleisti savo įžvalgas.

EPA nuotrauka

„Drąsos kelio“ sąraše kandidatuoja ir dar viena politikė, kurią gerai pažįstu ir visiškai pasitikiu. Tai iš Tėvynės sąjungos pasitraukusi Aurelija Stancikienė. Ji į Tėvynės sąjungą stojo po šiai partijai nesėkme pasibaigusių Seimo rinkimų ir netrukus tapo viena iš nuosekliausių kovotojų prieš nomenklatūros savivalę Kuršių nerijoje. Aurelijos energijos ir užsispyrimo pakaktų bent keliems politikams. Veikiausiai tai ne tik jos stiprybė, bet ir Achilo kulnas, nes suteikia progą oponentams ją vaizduoti kaip rėksmingą moterį, nepripažįstančią jokių kompromisų. Ji buvo labai nepatogi Tėvynės sąjungos vadovybei, nes vis akcentavo vertybes, o ne interesus. Tai, kad šioje partijoje neliko vietos tokiai politikei kaip Aurelijai, rimtas signalas, kad TS per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. Nebūtinai į gerą pusę.

Įvardijau tik tuos DK keliamus kandidatus, kuriuos geriausiai pažįstu. Esu įsitikinęs, jog sąraše yra dar daug padorių ir patikimų politikų. Tiesa, šiame sąraše yra ir tokių žmonių, kurie verčia suabejoti, ar tie, kas tvirtino tokį sąrašą, iš tiesų sugeba atsijoti žmones, kuriuos nuo valdžios reiktų laikyti per patrankos šūvį. Kiekybine prasme, vertų pagarbos kandidatų DK sąraše daugiau nei abejotinų. Tačiau negaliu drąsiai tvirtinti, kad būtent pastarieji po truputį neperims „kovos su sudrakonėjusia politine sistema“ į savo rankas.

Man kelia nerimą ir vis didėjantis DK politinis aršumas bei mesianizmas, t. y. įsitikinimas, kad tik ši politinė jėga gali pretenduoti į tikrąjį žinojimą bei teisingumo įgyvendinimo monopolį. Tai parodo tiek nesuprantamas piktumas Dariaus Kuolio ir „Lietuvos sąrašo“ ar Nacionalinio susivienijimo atžvilgiu, taip pat ir kandidatų kėlimas vienmandatėse apygardose. Regis, žadėto susitarimo su panašius politinius tikslus skelbiančiais politikais dėl nekonkuravimo vienmandatėse apygardose taip ir nepavyko pasiekti.

Sutinku su nemaža dalimi kritikos, kurią DK išsako dabar valdžioje esančios Tėvynės sąjungos atžvilgiu, tačiau, realistiškai vertinant situaciją, būtent ši partija (šiuo atveju verta skirti partiją ir dabartinę jos vadovybę) yra potencialiai artimiausias DK politinis partneris. Šiandien DK ir TS aršiai puola viena kitą ir labai nesinori, kad po kurio laiko abiem pusėms tektų gėdytis to, kas buvo išrėkta, o asmeniškumai trukdytų politinei talkai bent jau tose srityse, kur tokia talka įmanoma.

 Drąsiai keliu, tačiau į kur?

Prieš praėjusius Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga parengė plačią, nuoseklią ir viltingą Lietuvos valstybės pertvarkos programą. Anuomet teigta, kad po socialdemokratų valdymo laikotarpio Lietuvoje prasidėjo daugumos sričių stagnacija, ir todėl būtini esminiai politiniai pokyčiai. Deja, didžioji dauguma šios programos punktų taip ir liko tik popieriuje, o ne vienas Tėvynės sąjungos pirmininko vadovaujamos Vyriausybės sprendimas radikaliai prieštaravo prieš rinkimus dalintiems pažadams. Galime prisiminti ir velionio Algirdo Brazausko frazę po to, kai 2004 metais LSDP laimėjo rinkimus, jog neverta rimtai žiūrėti į tai, kas plepama prieš rinkimus. Taigi, jei politinė jėga turi gražią rinkimų programą, tai visai nereiškia, kad ji ketina, net ir turėdama tam galimybių, ją įgyvendinti.

Zenekos nuotrauka

Žinoma, dauguma partijų į rinkimus eina su aiškiai suformuluotomis programomis, sveikintina, nors, mano įsitikinimu, į Seimo rinkimų įstatymą turėtų būti įrašytas reikalavimas, kad visi rinkimų dalyviai pateiktų programą pagal nurodytą struktūrą, idant būtų įmanoma nesunkiai palyginti politines alternatyvas. Tada būtų lengviau vertinti ir DK programinius siekius, nes dabar man pavyko atrasti kiek poetišką Algirdo Patacko siūlymą DK programai, taip pat vieno iš DK kandidato Stasio Brundzos viešus siūlymus rinkimų programai, tarsi neoficialūs programos fragmentai buvo pateikti socialiniuose tinkluose, bet oficialios DK rinkimų programos neteko matyti.

Labai noriu tikėti, kad S. Brundzos vieši pasvarstymai teliks jo asmeninė nuomonė ir oficialioje DK rinkimų programoje nebus absurdiško siekio depolitizuoti vykdomąją valdžią ir savivaldą. Spėju, kad verslininkas S. Brundza nepasivargino įsigilinti į sąvoką „politika“, todėl paprasčiausiai kartoja bene ekskomunistų pokomunistinėje Lietuvoje išpopuliarintą „specialistų“ ir „politiko“ priešpriešą. Ekskomunistai, kritikuodami Sąjūdį, sakė, jog reikia ne kalbėti apie vertybes, rūpintis politinės bendruomenės stiprinimu, bet elgtis ūkiškai. Paskui apie tokį patį ūkiškumą kalbėjo ir Viktoras Uspakichas, teigdamas, kad Darbo partijos nariai nėra politikai, bet paprasčiausiai ūkiški žmonės. Mano įsitikinimu, politikas, skirtingai nuo paprasčiausiai ūkiško žmogaus, yra tas, kuris sugeba matyti ne tik trumpalaikius interesus, ne tik savo naudą, bet ir ilgalaikę perspektyvą ir rūpintis bendruoju politinės bendruomenės gėriu. Šiandien Lietuvos problema yra ne ta, kad neva gyvename perdėm politizuotoje erdvėje, bet veikiau ta, jog turime labai mažai politikų. Būtent todėl, kai man tenka rinktis tarp A. Patacko ir prestižines vadybos studijas baigusio jaunuolio, aš renkuosi sovietmečio disidentą, kuris supranta, kas yra aukojimasis vardan kitų, kas yra tikroji politika.

Kai palygini S. Brundzos ir A. Patacko vizijas, pateiktas jų pasiūlymuose DK rinkimų programoms, sunku patikėti, kad jas pateikė to paties sąrašo atstovai. Abu jie įrašyti pirmajame dešimtuke, t.y. turi DK vadovybės pasitikėjimą. Ar nenutiks taip, kad, kaip per dažną revoliuciją, jos šaukliai ir tie, kurie kaunasi pirmose barikadų eilėse, ilgainiui išstumiami pragmatikų ir ūkiškų žmonių, kurie paradoksaliai panašūs į tuos, kuriuos per vargus pavyko išstumti iš valdžios sosto?

P.S. Psichologas Erichas Frommas rašė, kad nepakanka teisės būti laisvam, dar būtina drąsa ta laisve naudotis. Akivaizdu, kad šiandien Lietuvos politiniame gyvenime drąsos ginti bendrąjį gėrį ypač trūksta. Sunkiausia, atpažinti tikrai drąsų žmogų nuo to, kuris garsiai rėkia.  

Minia, prieš du tūkstančius metų klykusi „ant kryžiaus jį“, buvo triukšminga, bet tikrai ne drąsi. Trūko drąsos ir Pontijui Pilotui. Jei jis būtų buvęs drąsesnis, galbūt būtų tapęs kankiniu, dabar teliko drungno žmogaus simboliu.

 Bailūs atrodė ir Jėzaus mokiniai. Tačiau drąsus yra ne tas, kuris niekada nebijo, bet tas, kuris sugeba įveikti savo baimę. Jau netrukus šie mokiniai drąsiai aukojo savo gyvybę už vienintelę Tiesą, kuri išlaisvina. Tikruosius apaštalus atpažindavo ne iš žodžių – gražiai kalbėti ir tais laikais mokėjo daug kas, bet iš darbų. Jie dare meilės darbus ir nebijojo kaltinimų, jog esa griauna viešąją tvarką, yra bepročiai.

 Bernardinai.lt