Teatrologas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras, politikos apžvalgininkas, politinės komunikacijos profesorius Gintaras Aleknonis yra žmogus, kuris „Bernardinai.lt“ auditorijai, tikime, gerai pažįstamas.  Nebent verta priminti, kad 1993–2003 metais jis darbavosi Laisvosios Europos radijuje, pradžioje Miunchene, o paskui Prahoje, turėjo progą gerai pažinti vokiečių bei čekų žurnalistiką bei politines realijas.

Pretekstu pokalbiui tapo šią vasarą pasirodžiusi Gintaro Aleknonio knyga „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Šioje knygoje nuosekliai ir išsamiai analizuojami įvairūs Lietuvos politinio gyvenimo procesai, pateikiami  originalūs vertinimai – puiki pradžia diskusijai apie tai, kas, G. Aleknonio, įsitikinimu čia ir dabar vyksta Lietuvos politiniame gyvenime.

Prieš kurį laiką pasirodė Jūsų knyga – „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Tai unikalus 2005–2010 metų laikotarpio politinis metraštis, parengtas komentarų, reguliariai skaitytų per Lietuvos radiją, pagrindu. Taigi, su LR bendradarbiavote beveik aštuonerius metus, iki pat 2012 metų vasaros pradžios, Jūsų balsas buvo tapęs sudėtine LR tapatybės dalimi, tačiau viskas baigėsi skyrybomis. Gal galėtumėte priminti, kodėl išsiskyrė Jūsų ir LR keliai?

Rašto žmogui knygos pasirodymas yra šventė, ir pirmiausia norisi padėkoti tiems, kurie tą šventę sukūrė. Ačiū „Bernardinai.lt“, kurie išleido šią knygą.

Skyrybos visada yra skyrybos... Aštuoneri bendradarbiavimo su Lietuvos radiju metai buvo tikrai įdomūs ir prasmingi. Lemtinga kibirkštėlė įsižiebė pernai gruodį, kai iš mano komentaro buvo išbraukta viena pastraipa. Tai buvo didelis netikėtumas, pirmas toks atvejis per ne tokį ir trumpą bendradarbiavimą su Lietuvos radiju, iki tol galvojau, kad apžvalgininkas turi teisę į savo nuomonę. Dėl incidento kreipiausi į nacionalinio transliuotojo tarybą, džiaugiuosi, kad ji „iškarpymą“ pripažino klaida, gaila, kad tai nebuvo pavadinta tikruoju vardu – cenzūra. Apmaudu, kad iš šios istorijos taip niekas ir nepasimokė.

Kaip po kovo mėnesio smurto Garliavoje grupė menininkų Klonio gatvėje pradėjo rengti koncertus, per Lietuvos radiją buvo aiškiai pasakyta, kad tokiems žmonėms eteryje ne vieta. Nemanau, kad visuomeninis transliuotojas galėtų taip elgtis, į savo laidas kviečiau ir „neteisingai mąstančiuosius“. Laidas vedžiau ir komentarus rašiau iki sezono pabaigos, kol baigėsi sutartis. Nors paskutiniųjų mano komentarų jau nebedėdavo į interneto svetainę, nebetransliavo įprastu laiku. Jeigu žiniasklaidos kanalas turi savo aiškią nuostatą, o tavo nuomonė kitokia, tik laiko klausimas, kada baigsis toks bendradarbiavimas. Ir visai nesvarbu, ar tai privati įstaiga, ar visuomeninis transliuotojas. Tokia gyvenimo tikrovė. Norėtųsi, kad būtų kitaip.

Tiesą sakant, Lietuvos radijo, su kuriuo bendradarbiavau, jau nebėra. Atsirado LRT radijas, kur dirba daug puikių ir sąžiningų žmonių. Vyresnieji su nostalgija prisimena Atgimimo laikus, o jaunesni tik klausosi pasakojimų apie tą nuostabų laisvės metą.

 

Dar kartą įdėmiai perskaičiau Jūsų knygą. Tai tapo gera paskata permąstyti dabartinės politinės situacijos ištakas. Knygos pradžioje regime situaciją, prabėgus kiek laiko po Rolando Pakso apkaltos ir į Daukanto aikštę sugrįžus Valdui Adamkui. Knygoje kelis kartus nuskamba žodžiai, kad buvote vienas iš tų, kurie tikėjosi, kad R. Pakso apkalta peraugs į platesnio masto politinį atsinaujinimą ir apsivalymą. Kokio apsivalymo tikėjotės? Nuo ko derėjo apsivalyti? Kaip vertinate R. Pakso tvirtinimus, kad būtent jis metė iššūkį ydingai sistemai ir dėl to nukentėjo?

Rolando Pakso iškilimą ir pabaigos pradžią mačiau iš tolo. Tuo metu gyvenau Prahoje. Čekijos žiniasklaidoje labai retai pasirodo žinios iš Lietuvos, ir buvo skaudu klausytis pranešimų apie su rusų mafija esą susidėjusį prezidentą. O būtent taip 2003 m. pabaigoje skelbta Čekijoje. Kai grįžau į Vilnių jau vyko paskutinis apkaltos veiksmas.

Galimybė stebėti įvykius iš tolo suteikia privalumų, bet turi ir trūkumų. Jeigu būčiau matęs Valdo Adamkaus pirmąją kadenciją iš arti, galbūt 2004 m. nebebūčiau puoselėjęs tokių politinio atsinaujinimo ir apsivalymo vilčių. Pamenu vieną anų laikų pokalbį. Tuoj po apkaltos stebėjausi – dabar niekas neprisipažįsta, kad balsavo už R. Paksą. Vienas fizikos profesorius netikėtai pasakė: „Aš balsavau, nes Lietuvai būtinai reikia pokyčių. Tik kodėl žiniasklaida mums neparodė, koks tai žmogus. Ir dabar balsuosiu prieš V. Adamkų, nes jis pokyčių neatneš.“

Lietuva yra nedidelė valstybė, mes sakome – svainių kraštas ir tuo bandome daug ką pateisinti – nesugebėjimą tvarkytis, kompromisus, neprincipingumą. Bet svainių šalis suteikia ir galimybių – visi vieni kitus daugmaž pažįstame ir žinome, ko iš ko galima tikėtis.

Kai kalbame apie Lietuvos prezidentą – didžiulę simbolinę prasmę turinčią instituciją, pirmiausia turėtume susimąstyti apie sveikas šios institucijos šaknis. Ir tik tada puoselėti viltis. Demokratinėse šalyse apsivalymo galimybę suteikia rinkimai. Nenuostabu, kad rūpinamės šių procedūrų skaidrumu. Lietuvos Konstitucijoje aiškiai sakoma, jog kandidatas į prezidentus turi būti Lietuvoje gyvenęs pastaruosius trejus metus. Teisinga ši nuostata ar ne, kitas klausimas. Nors manau, kad teisinga, dešimtmetį pragyvenęs svetur galiu drąsiai tvirtinti, kad pirmuosius kelerius metus bet kokioje šalyje jautiesi kaip svečias. Net tėvynėje.

Bet prisiminkime, Lietuvoje kone visuose prezidento rinkimuose kandidatuoja žmogus, kuris neatitinka šio kriterijaus. Vilties kandidatui Stasiui Lozoraičiui gyvenimas ambasadoje buvo pripažintas gyvenimu Lietuvoje, Valdui Adamkui gyvenimo Lietuvoje įrodymu tapo registracija... Deja, turiu prisipažinti, kad tuomet, kai teismai sprendė šiuos klausimus, džiaugiausi tokiu Konstitucijos nuostatos išplėtimu. Dabar manau, kad klydau, ir menka paguoda, kad tai dariau drauge su teismais. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje judraus ir veiklaus žmogaus gyvenimo vietos deklaravimas gali būti problemiškas. Jeigu man reiktų ieškoti kriterijaus, pasirinkčiau mokesčius – kokiai valstybei moki mokesčius, ten ir iš tikrųjų ir gyveni.

Atsinaujinimas turėtų vykti nuolat. Ir asmeniniame, ir tautos ar valstybės gyvenime. Bet atsinaujinimas dažniausiai griauna patogią tvarką, prie kurios esi jau pripratęs, kyla pavojai, rizika... Tačiau kiekviena karta stengiasi tarti savo žodį. Devynioliktame amžiuje laisvės siekiams Lietuvoje subręsti prireikdavo maždaug trisdešimties metų. Gal šiandien gyvenimas pagreitėjo ir jau po dvidešimties metų jaučiame atsinaujinimo alkį.

 Knygoje ne kartą labai kritiškai vertinate prezidentą Valdą Adamkų. Pavyzdžiui, klaida vadinate tai, kad jis pasirašė LEO LT projektą, kritikuojate jo reakciją į faktą, kad jo patarėjai įsivėlė į Turniškių skandalą, taip pat ir delsimą, apsisprendžiant, ar vykti švęsti Gegužės 9-osios Maskvoje, nesugebėjimą plačiau paaiškinti, kodėl Prezidentas apsisprendė nevykti į Pekino olimpinių varžybų atidarymą. Tačiau ar galėtumėte sakyti, jog D. Grybauskaitės kadencija – tai kokybiškai naujas politikos lygmuo ir pagaliau turime Prezidentę, dėl kurios sprendimų nereikia gėdintis?

Nėra neklystančių žmonių. Politikoje, kai pradedama skaičiuoti septynis ėjimus į priekį, įsiveliama į užkulisinius žaidimus ir pamirštami dorovės kriterijai, lengva pasiklysti.

Pirmuosius dvejus D. Grybauskaitės kadencijos metus man daug kas buvo aiškiau. Dabar jau maždaug metai, kai daug ko nebesuprantu. Lietuvoje prezidentui svarbu pakilti virš vienadienių politikų peštynių, būti moraliniu autoritetu. FNTT skandalas, susitapatinimas su viena mažiausiai skaidrių politinių partijų, jau nekalbu apie Garliavos tragediją ar CŽV kalėjimų istoriją. Kai neaiškūs pasirinkimų motyvai, lengva smerkti.

D. Grybauskaitė prieš kelerius metus yra gražiai pasakiusi „Kadangi žinau, kur, kas, už ką ir kaip rašo, aš pasitikrinu, ar mano sprendimai teisingi. Jeigu užspaudžiu kažkokį interesą arba neleidžiu kažkam pasipelnyti, matau iš karto reakciją vienoj ar kitoj žiniasklaidoj. Taip galiu pasitikrinti savo žingsnių teisingumą.“ Šiandien galvoju, ar prezidentė vis dar laikosi šio išmintingo principo. Tie apžvalgininkai ir leidiniai, kurie prieš dvejus metus ją visokiais žodžiais dergė, dabar garbina. Kieno interesai taip staigiai pasikeitė?

Nuoširdžiai stebina Prezidentūros komandos pastangos kurti naują valstybės vadovės įvaizdį. Neseniai vienai senolei turėjau ilgai aiškinti, kad D. Grybauskaitė per televiziją tikrai nereklamuoja sūrio. Paskui supratau – velomaratono reklama iš tikrųjų primena sūrio reklamą, tik ten vaidina ne aktoriai, bet valstybės vadovė. Reiktų rimtai pagalvoti, ar tokia komercinė reklama iš tikrųjų padeda politikui. Kaip ir nuolatinis šildymasis prie olimpiečių ugnelės.

Pirmuosius dvejus kadencijos metus D. Grybauskaitė turėjo tai, ko trūksta daugumai Lietuvos politikų – ji buvo tikra, autentiška. Dabar autentiškumas aukojamas dėl matomumo. Nežinau, ar tai teisinga.

 

Itin kritiškai vertinate LEO LT projektą. Tačiau palyginkime jį su dar vis mįslingu „Hitachi“ projektu, kurį mums siūlo dabartinė Vyriausybė, likvidavusi LEO LT – kuo pastarasis projektas geresnis? Kita vertus, kaip nutiko, jog šiandien neturime nė vieno atsakingo už tai, kad praradome didžiules pinigų sumas, kurdami, o paskui likviduodami LEO LT? Ar apskritai Lietuvai reikalinga atominė elektrinė, o gal turime veikiau akcentuoti atsinaujinančius energijos resursus ar tartis dėl dalyvavimo kitų valstybių atominių elektrinių statyboje?

Atsakomybės stygius – viena didžiausių mūsų politinio ir ne tik politinio gyvenimo negalių. Sunku prisiminti politiką, kuris prisiimtų moralinę atsakomybę. O gal mano atmintis prasta?

Nesu nei energetikas, nei ekonomistas, todėl į atominės elektrinės projektus pirmiausia žvelgiu iš dorovinės pusės. Man nepriimtini raginimai viską aukoti dėl energetinių projektų. Kartą į laidą buvau pakvietęs vieną milijonierių (o gal milijardierių), ir visą laiką negalėjau nuleisti akių nuo jo rankų, kurios drebėjo. Nemanau, kad tai buvo eterio baimė, veikiau sąžinės balsas. Tada pagalvojau – nenorėčiau su juo keistis vietomis.

Šiandien Lietuvoje už energetikos projektų galima slėptis, jais viską galima pateisinti... Atominė elektrinė labai sudėtinga problema. Imdamiesi tokio projekto ne tik patys imamės sunkios naštos, bet ją užkrauname ir savo vaikams bei vaikaičiams.

Lietuvoje esama amžinos problemos, kurį atrodo užkoduota mūsų valstybės herbe – Vytyje. Raitelis ant balto žirgo – ar Viduramžių mūšyje galėjo būti blogesnis sprendimas? – būti visą laiką matomu, pačiam sau kurti pavojingiausią įmanomą situaciją. Mes, lietuviai, visada norime sėsti ant balto žirgo. Prieš ketvirtį amžiaus, Atgimimo laikais, to iš tikrųjų reikėjo. Bet šiandien? Ar atominė elektrinė nėra toks baltas žirgas, kuriuo esą norime nustebinti pasaulį?

Kalbant apie tokius, o ir gerokai mažesnius projektus svarbu kaštų ir naudos analizė. O mes ją pamirštame. Lietuvai reikia didelių projektų, reikia užmojų. Bet ne tokių kaip korupcijos simboliu tapusių Valdovų rūmų ar naujų nacionalinių stadionų.

Galvodamas apie atominę elektrinę, svarstau, ar gali tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva visas savo lėšas, visą ateitį sieti su vienu projektu? Ar protinga taip koncentruotis, juk saugiau ir išmintingiau būtų išskaidyti investicijas? Šis atominės elektrinės projektas man labiau primena lošimą, kai viskas statoma ant vienos kortos. Valstybės gyvenime tokia rizika vargu ar pateisinama. Jeigu turėdami Europos sąjungos paramą nesugebame tvarkingai uždaryti senos elektrinės, kaip pastatysime naują? Nežinau daugelio techninių ir finansinių projekto smulkmenų. O esmė dažniausiai ir slypi smulkmenose. Tačiau nerimą kelia planuojamos elektrinės galingumas. Noras sutelkti kaimynų paramą tokiai statybai atrodo kaip neskanus susikompromitavusios „regiono lyderio“ politikos atgarsis.

Energetiniai projektai neretai pristatomi kaip tokie svarbūs, kad vardan jų esą reikia aukoti savo principus. Toks reikalavimas aukotis ir yra neabejotina didžiausia žala mūsų valstybei, kurios neatsvers jokia ekonominė nauda.

 

Knygoje po 2008 metų rudens rinkimų jaučiamas nuosaikus optimizmas, kad atėjo tikrų pokyčių metas. Raginate neskubėti kritikuoti naujos Vyriausybės, bet jai padėti. Regis, net buvote pozicijos, kad dabartinės Vyriausybės didžiausia problema – prasta politinė komunikacija – šalininkas. Tačiau, kiek suprantu, šiandien valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę vertinate pakankamai kritiškai. Kas paskatino pakeisti poziciją?

Manau, kad valdžią reikia gerbti. Tai kultūros požymis ir politinės brandos rodiklis. Pirmiausia turime atskirti instituciją ir pareigas užimančius žmones. Žaviuosi amerikiečių tradicija – ten galima neapkęsti Busho, Clintono ar Obamos, bet nuoširdžiai gerbti Prezidentą.

O vyriausybei pirmiausia reikia leisti dirbti ir bandyti padėti. Kritika yra prasminga tik tuomet, kai ji konstruktyvi, o dar geriau jeigu geranoriška. Tie politikos apžvalgininkai, kurie kalbėjo apie Vyriausybę iki bulviasodžio, o paskui iki bulviakasio, regis taip ir nepastebėjo, kad pirmą kartą Lietuvos vyriausybė išbus visą kadenciją.

Dabar rašau straipsnį, kuriame lyginu, kaip žmonės pasitiki valdžia ir kaip žiniasklaida. Europoje pastebiu įdomų pasiskirstymą – pokomunistinėse šalyse žmonės labiau pasitiki žiniasklaida, o mažiau valdžia. Senosios demokratijose šalyse atvirkščiai... Ar nepamirštame, kad žiniasklaida yra toks pat visuomenės tarnas kaip ir valdžia? Kartais atrodo, kad viešojoje erdvėje stebime dviejų visuomenės tarnų (valdžios ir žiniasklaidos) tarpusavio intrigas – vienas tarnas tik skundžia, o kitas dirba. Žinoma, gal ne visada sėkmingai.

Nors ir buvo sunkus metas, dabartinė vyriausybė, manau, nuveikė nemažai gerų darbų. Šiaip ar taip nenukeliavome graikų keliu. Tačiau susitelkusi ties ekonomika, valdžia pamiršo dvasinę visuomenės sveikatą. Valstybė niekada nebus stipri, jeigu nebus pagarbos žmogaus teisėms, jeigu bus pamirštas orumas.

 

Vytauto Pociūno žūtis… Ar sutiktumėte, kad tai vienas reikšmingiausių įvykių, kuris tapo išbandymu visoms Lietuvoje veikiančioms politinėms jėgoms? Tėvynės sąjunga, dalyvaudama 2008 metų rinkimuose, tvirtai žadėjo, jog ne tik ištirs iki galo šios žūties aplinkybes, tačiau sieks, jog V. Pociūno tyrimai būtų paviešinti, o korupcinis politikos- verslo – žiniasklaidos voratinklis suardytas.  Pritrūko laiko ar noro?

Bijau, kad konservatoriai labai greitai susirgo valdžios liga. Galvoju, kiek laiko galima atsispirti šiai negaliai, kurios pirmasis simptomas – pasidavimas mistiniams „valstybės interesams“. Labiausiai jaudina ne tai, kad konservatoriai neištyrė V.Pociūno bylos ar nesuardė voratinklio. Apmaudu, kad nemačiau jokių tikrų pastangų tai daryti. Deja, CŽV kalėjimų istorija ar E. Kusaitės byla tik stiprina nusivylimą. Jau nekalbu apie FNTT istoriją.

Manau, kad Lietuvoje turime visai neblogą įstatymų bazę, bet ja nesinaudojame. Parlamentinė kontrolė gali ir turi būti veiksmingas įrankis, tačiau dabar matome, kad turintys kontroliuoti tampa tų, kuriuos esą kontroliuoja, interesų gynėjais. Įdomu, kaip tai atsitinka.

Iš šalies žvelgdamas į Lietuvos teisėsaugos veiksmus matau vieną didžiulę ydą. Dažnai daugybę smulkių bylų galima jungti į vieną didelę ir paskui tą didelę bylą nagrinėti jeigu ne iki begalybės, tai bent iki senaties termino. Arba atvirkščiai – vieną didelę ir rimtą bylą galima pradėti skaldyti į mažus epizodus, kurių kiekvienas atskirai tampa bereikšmiu. Tuomet tyrimas nutraukiamas. Priešingi keliai, kuriais galima ir padėti nusikaltėliams išvengti teisingumo, ir iki begalybės užtąsyti niekuo dėtą žmogų.

V. Pociūno byloje matau vieną epizodą, kurį buvo galima ištirti. Tai šmeižtas. Galbūt tai ir galėtų būti ta pradžia, nuo kurios pradėtų vyniotis kamuolys? Deja, nemačiau nė vieno žingsnio šia linkme. Tiesą sakant labai iškalbinga yra V.Pociūno tragediją tyrusios komisijos istorija. Jos pirmininku socialdemokratas premjeras paskyrė konservatoriams artimą žmogų, kuris paskui gavo ramų diplomatinį paskyrimą ir išvažiavo. Matyt, atliko savo misiją.

 

Jūsų knygoje, beje, matome, kad buvote vienas pirmųjų apžvalgininkų, kuris įvertino, jog D. Kedžio byla turės ypatingą reikšmę visai Lietuvos politinei sistemai. Šiandien daugiausia dėmesio skiriama 2012 metų gegužės 17 dieną Garliavoje vykusiai tragedijai, tačiau neturėtume pamiršti, nuo ko viskas prasidėjo. Drąsius Kedys siekia patraukti atsakomybėn žmones, kuriuos kaltina seksualiai išnaudojus dukrą, tačiau visur atsimuša į sieną. Paskui prasideda žudynės, kurios palieka labai daug klaustukų. Kodėl joms nebuvo užkirstas kelias? Kodėl taip paslaptingai išnyko svarbiausi liudininkai? Kodėl kaltinimų pedofilija byla iki šiol nepabaigta? Ką Jūs galite atsakyti šiandien tiems, kurie sako, kad „Drąsos kelias“ – tai žmonės, kurie didvyriu vadina žudiką?

Labai norėčiau žinoti atsakymus į šiuos klausimus. Ir tikiu, kad demokratinėje valstybėje taip ir bus – anksčiau ar vėliau sužinosime tiesą, nesvarbu kokia karti ji bebūtų, kam patiktų ar nepatiktų. Deja, iki šiol atrodo, kad daugiausiai pastangų dedama norint pabėgti nuo atsakymų...

„Drąsos kelią“ bandantiems sieti su žudiku turėčiau labai daug ką pasakyti. Pirmiausia, toks pravardžiavimas yra tipiška propaganda, kuria bandoma iš karto spręsti tris problemas. Pirmiausia mėginama įteigti klaidingą mintį esą jau išsiaiškinta, kas žudė. Antra, nukreipiamas dėmesys nuo D. Kedžio ir A. Ūso nužudymų, kurie taip pat neištirti. O trečia mėginama apjuodinti tuos, kurie buriasi, įgauna jėgų ir turi ryžto spręsti teisėsaugos problemas.

Panašūs propagandos būdai sovietmečiu buvo naudojami prieš disidentus. Juos pirmiausia buvo siekiama kriminalizuoti. Juk už politiką anuomet esą nepersekiojo; teisdavo, kaip Nobelio premijos laureatą Josifą Brodskį, už esą valkatavimą ir pan. Jeigu gerbiame teisinės sistemos likučius, turėtume susimąstyti, ar galima neturint jokių įrodymų tau nepatinkantį žmogų apšaukti žudiku. Kur riba tarp šmeižto ir siekio pažaboti tiesą?

Man didžiausia paslaptis šioje painioje byloje yra 2009 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria pripažinta, kad kaltinimai L. Stankūnaitei buvo nepareikšti nepagrįstai. D. Kedžiui tai turėjo būti svarbi teisinė pergalė, jis tikrai laukė teismo sprendimo, nors vargu ar žinojo, koks tas sprendimas bus. Todėl neįmanoma patikėti, kad D. Kedys ginklo būtų griebęsis savo teisinės pergalės išvakarėse. Sunku paneigti įtarimus, kad žudė tie, kurie žinojo, ką nuspręs teismas. Jiems tai turėjo būti lemtinga akimirka. Įdomu ir tai, kad visose oficialiai skelbiamose „bylos chronologijose“ šis svarbus teismo sprendimas neminimas.

Reiktų atkreipti dėmesį ir į Garliavos istorijos propagandinę bei finansinę pusę. Prieš pusmetį bandžiau lyginti L. Stankūnaitės ir D. Kedžio šalininkų interneto svetaines. Pragyvenimui lėšų neturinčios, tačiau brangiausius advokatus samdančios moters puslapiai parengti profesionaliai, jos laiškus rašo puikiai darbą išmanantys viešųjų ryšių specialistai, kuriems turėčiau tik vieną priekaištą – paanalizavus matosi, kad dirba vyrai, kuriems sunku įsijausti į moters psichologiją. Tokia propagandos kampanija brangiai kainuoja, o iš kur pinigai – neaišku. Kita vertus, D. Kedžio puslapiai sukurti mėgėjiškai, bet nuoširdžiai. Ten skelbiami tekstai – taip pat. Finansinis jėgų santykis visai ne toks, kaip bandoma vaizduoti viešumoje. Tik L. Stankūnaitės lėšų kilmė yra paslaptis. Nejaugi valstybės paslaptis?

 

Beje, kas nutiko, jog politikos apžvalgininkas, politinės komunikacijos profesorius sutinka žengti į politikos sferą, kurią daugelis prakeikė kaip nenusausinamą pelkę, ir apsisprendė dalyvauti Seimo rinkimuose? Juk gali net ir išrinkti, o kas tada?

Visada lengviausia žiūrėti iš šalies ir kritikuoti. Ir aš tiek metų tai dariau. Labai patogi pozicija. Visada kažkas būna ne taip. Ar ne smagu vaizduoti protingesnį?

Garliavos įvykiai, visų pirma gegužės septynioliktosios tragedija, daug ką pakeitė. Kai tokioje situacijoje kviečia į talką, likti nuošalyje būtų nepadoru. Su „Drąsos kelio“ žmonėmis šiandien esu ne todėl, kad esu drąsus. Atvirkščiai – bijau, kad man ir mano vaikams nereiktų gyventi patyčių, baimės ir melo Lietuvoje.

Žinau, kad eidamas, net bandydamas eiti į politiką, daug ką prarandu. Ramybė, susikaupimas, galimybė dirbti mokslinį darbą ir drauge su studentais mokytis yra didelės vertybės. Jeigu ir išeisiu į politiką – o tai dabar priklauso jau ne nuo manęs, o nuo rinkėjų – norėčiau dar sugrįžti į akademinį gyvenimą su nauja patirtimi.

 

Gerai išmanote politinės komunikacijos subtilybes, ar Jums neatrodo, kad šiandien, kai pagrindiniai žiniasklaidos kanalai glaudžiai susiję su politiniu „elitu“, prasibrauti žmonių link su alternatyvia žinia praktiškai neįmanoma. Galima naudoti tiesioginių susitikimų metodą, tačiau didžioji dauguma žmonių, tikėtina, bus paveikti televizijos ar radijo klišių. Pavyzdžiui, N. Venckienė vaizduojama kaip isteriška moteriškė, kuriai terūpi jos asmeninė tragedija. Tie, kurie dalyvauja „Drąsos kelio“ sąraše vaizduojami kaip marginalai, besiveržiantys prie valdžios lovio. Ar tokioje situacijoje Jūsų kandidatavimas nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais?

Tikiu, kad žmonės yra protingesni, negu juos norima vaizduoti. Manau, kad sovietmetis Lietuvoje išugdė atsparumą propagandai, kurios būdai yra universalūs. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Amerikoje įsikūręs Propagandos institutas analizavo nacių propagandos mašiną ir pateikė puikias išvadas. Jos nepasenusios iki šiol.

O gyventojų apklausų duomenys džiugina, tiesa, tų duomenų interpretacijos dažnai kelia juoką. Sociologai rimtai dirba, tačiau kai jų duomenys apverčiami ir naudojami propagandai, sociologija kaip mokslas paprasčiausiai kompromituojama.

Prisiminkime liepos pradžioje skelbtus duomenis. Vertindami Garliavos tragediją, tuomet maždaug trečdalis apklaustųjų sakė: „Nesuvokiu, kad mūsų valstybėje galėtų būti taip naudojama prievarta“, antra tiek manė: „Negaliu patikėti, kad nebuvo labiau humaniško būdo“, ketvirtadalis teigė: „Man ši istorija nerūpi”. Ir tik vienas iš dešimties džiaugėsi: „Pagaliau įvykdytas teismo sprendimas. Gaila, kad tik iš antro karto”.

Žmonės puikiai supranta, kas yra kas, jie jautrūs neteisybei. Apmaudu, kad Lietuvoje per du dešimtmečius vadinamasis elitas ir tauta tiek atitolo. Nepasimokėme iš istorinės patirties.

 

Knygoje tvirtinate, kad per rinkimus Jus domina ne tiek tai, ką politikai žada, bet tai, kur jie pasiryžę atrasti lėšų savo pažadų įgyvendinimui. Taigi, klausimas – kaip politinė jėga, kuriai atstovaujate, yra pasiryžusi atrasti lėšų radikalioms teisėtvarkos pertvarkoms ir skaudžioms socialinėms problemoms spręsti? Esate pasiryžę didinti mokesčius?

Sunku lyginti ekonominę ir dvasinę krizę. Manau, kad Lietuva garbingai išgyveno ekonomikos sunkumus, moralinė krizė pasirodė esanti gerokai sunkesnė. Kvaila būtų siūlyti ekonomikos problemas spręsti dorovinėmis priemonėmis, tačiau pamiršdami dorovinę ekonomikos pusę liksime ten, kur dabar ir esame.

Mokesčiai yra ne tik ekonomikos, bet ir dorovės klausimas. Ar mokėti mokesčius yra garbinga ar kvaila? Tai klausimas kiekvienam iš mūsų. Ar kruvinu prakaitu į valstybės iždą suneštas lėšas galima neatsakingai švaistyti? Tai pirmiausiai politikams adresuotas klausimas. Ar galima galvoti, kad Europos sąjungos fondai – tai iš dangaus nukrentantys pinigai, kuriuos svarbu bet kokiais būdais pasiimti? Tai klausimas visiems, pamirštantiems, kad patys esame Europos sąjunga. Ar ne didesnė problema yra geras mokesčių surinkimas, teisingas ir skaidrus jų paskirstymas bei išmintingas lėšų panaudojimas?

Atvirai pasakius į daugelį „Drąsos keliui“ keliamų klausimų, pirmiausia apie ekonomiką, socialinę politiką, mokesčius šiandien niekas nedrįstų atsakyti. Žinoma, partijos programa rašoma, taisoma, dėl jos ginčijamasi. Programos parengimas nėra vieno ar dviejų mėnesių darbas. Manau, kad šis procesas užtruks iki to laiko, kol ta partijos programa turės peraugti į Vyriausybės programą. Taigi, dar daug kas keisis.

„Drąsos kelias“ yra naujo pobūdžio partija, kuri daugmaž atitinka šiuo metu Europoje kylančias naujas tendencijas ir gerokai skiriasi nuo iki šiol Lietuvoje periodiškai kylančių populistinių partijų bangų. Prisiminkime 2000, 2004, 2008 metų Lietuvos Seimo rinkimus. Naujosios politikos banga, Darbo partija, Tautos prisikėlimas... Į rinkimus buvo einama su abstrakčiais atsinaujinimo šūkiais. Ir jeigu rinkėjo kas būtų klausęs, ko naujosios partijos siekia, atsakymas būtų labai neaiškus – atsinaujinimo, šviežio vėjo...

„Drąsos kelias“ beveik nekalba apie ūkį, socialinius reikalus. Bet kiekvienas palankiai ar nepalankiai nusiteikęs rinkėjas žino, kad einama spręsti įsisenėjusių ir labai konkrečių žmogaus teisių, teisėsaugos, korupcijos problemų. Jeigu sumažės korupcija, bus ir daugiau investicijų, ir ūkis galės kitaip veikti. Galima tai vadinti vienos problemos sprendimu, bet galima sprendžiant tą problemą daryti poveikį visam valstybės gyvenimui.

Pažvelkite į naująsias Vakarų Europoje atsirandančias partijas. Galima šaipytis, pavyzdžiui, iš Piratų partijų, bet nepamirškime, kad jos atsirado, kai reikėjo ginti laisvę internete. Berlyno miesto parlamente Piratų partija turi savo frakciją, yra Europos piratų partijų sąjunga, neabejoju, kad jie turės atstovų ir Europos parlamente. Su piratais diskutuoti apie ekonomiką tikriausiai sunku, bet apie žmogaus teises ir laisvę internete jie gali pasakyti labai daug. Tokį „vieno klausimo“ partijų steigimąsi tikriausiai reiktų sieti su žaliųjų sąjūdžių tradicija. Žaliųjų partijos kai kuriose šalyse išaugo į rimtas politines jėgas. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje „Drąsos kelias“ užima tokią politinę nišą, neužleisdamas jos kraštutiniesiems, kaip kad kai kuriose brandžiose Europos demokratijose.

 

Knygoje minite įdomų testą – esą balsuoti turėtume už tuos, kuriems nebijotume patikėti pasaugoti savo piniginę. Taigi, klausimas: ar N. Venckienei drąsiau nei, pavyzdžiui, A. Kubiliui, A. Butkevičiui ar V. Uspakichui duotumėte saugoti savo piniginę?

Taip, Neringai Venckienei drąsiai patikėčiau savo piniginę.

Tas palyginimas apie piniginę turi šiokią tokią istoriją. Prieš kokius trisdešimt ar daugiau metų vokiečių sociologai galvojo, kaip iš tikrųjų sužinoti, kiek žmonės pasitiki kancleriu Helmutu Kohliu. Juk atsakymai į klausimus, ar politikas atspindi Jūsų interesus, ar juo pasitikite nedaug ką paaiškina. Todėl nuspręsta klausti, ar iš Kohlio pirktumėte naudotą automobilį? Toks klausimas puikiai atspindi vokiečių mentalitetą – jiems svarbu, kad automobilis būtų tinkamai prižiūrimas, jiems smagu greitai važinėti greitkeliais. Ir kai daugiau nei pusė vokiečių pasakė, kad pirktų iš Kohlio naudotą automobilį, kancleris galėjo būti ramus – tauta juo pasitiki.

Taigi, klausimą apie naudotą automobilį kažkada pritaikiau finansų ministrei – ar jūs patikėtumėt jai savo piniginę. Beje, pati Ingrida Šimonytė iš tokio klausimo gardžiai juokėsi ir siūlė jį pritaikyti ir kitiems ministrams. Pavyzdžiui, ar pirktumėte pieno iš Kazimiero Starkevičiaus ar Kazimiros Prunskienės? Geras pasitikėjimo žemės ūkio ministrais rodiklis.

O pasitikėjimą N. Venckiene gal geriausiai būtų matuoti užduodant kitą klausimą – ar norėtumėt, kad Jūsų bylą teisme nagrinėtų N. Venckienė ar G. Kryževičius?

 

Nuo 2005 metų reguliariai rašėte politinius komentarus. Po to, kai išsiskyrė keliai su LR, tarsi išėjote, kaip politikos komentatorius, į neterminuotas atostogas. Ar numanote, kada jos gali baigtis? Pavyzdžiui, „Bernardinai.lt“ tikrai mielai skelbtų Jūsų politines pastabas. O gal politinio apžvalgininko vaidmuo jau praeityje ir dabar visa dėmesį sutelkėte į politinį veikimą?

Labai patinka pasakymas – papasakok Dievui apie savo planus, o jis gardžiai iš tavęs pasijuoks. Ne kartą gyvenime įsitikinau šio teiginio teisingumu. Jeigu man kas prieš du mėnesius būtų pasakęs, kad kandidatuosiu Seimo rinkimuose, būčiau tik nusišypsojęs. Atėjus į naują veiklos sritį pirmiausia pravartu įdėmiai apsidairyti. Galima pastebėti labai įdomių dalykų.

Dabar, prieš rinkimus, visi politikai tik rašo ir rašo. Politikų tribūnos interneto svetainėse išsiplėtė tiek, jog neabejoju, kad tuoj po rinkimų sprogs ir tikriausiai išnyks. Staiga visi politikai užsinorėjo pasakyti tai, apie ką visus ketverius metus tylėjo. Tad man, visą tą laiką rašiusiam, dabar net nepatogu. Truputį palauksiu ir vėl rašysiu. Ar tai bus komentarai? Nežinau. Kiekvienas metas turi savo žanrą, kurį reikia laiku surasti.

Bendravo Andrius Navickas

Gintaro Aleknonio knygą glaite įsigyti tiek Bernardinai.lt elektroniniame knygyne (www.bernardinai.lt/knygynas), tiek Pegaso knygynų tinkle. Taip pat vilnieičiai knygą gali įsigyti Katalikų pasaulio knygyne, Katedros knygyne bei Akademinėje knygoje.

 

 

Bernardinai.lt