Birutė Jonuškaitė. Vlado Braziūno nuotrauka

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė (g. 1959 m. spalio 5 d. Seivų kaime, Seinų apskrities Punsko valsčiuje) – Lietuvos rašytoja, poetė, publicistė ir vertėja. 1978 metais baigė Punsko licėjų ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. 1983 metais, grįžusi į Lenkiją, dirbo Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei Lenkijos lietuvių leidinyje „Aušra“. 1985 m. atvyko gyventi į Lietuvą.  Kurį laiką gyveno Kanadoje. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorė, pirmininko pavaduotoja.  B. Jonuškaitė yra A. Jonyno (1989), Žemaitės (1997), P. Cvirkos (2002), Petkevičaitės-Bitės (2005) ir kitų literatūrinių  premijų laureatė. Birutės Jonuškaitės apsakymų ir eilėraščių yra išversta į anglų, baltarusių,  gruzinų, kroatų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių  kalbas. Pati autorė išvertė nemažai knygų iš lenkų kalbos, iš jų ir apie  Cz. Milošą. 2006 metais gavo Witoldo Hulewicziaus premiją (Varšuvoje) už lietuvių ir lenkų literatūrų suartinimą. Rašytoja yra išleidusi trylika savo kūrybos knygų (paskutinė – apsakymų rinkinys „Užsagstyk mane“ (2012 m.).

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Tikiu, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį su tam tikra paskirtimi, misija. Patys laimingiausi – nuo pat mažų dienų nujaučiantys ar net žinantys, kuo  privalo  užsiimti.

Aš nežinojau, ką noriu gyvenime daryti. Tačiau rašyti nuo mažens man patiko. Sekėsi. Ambicijų tapti rašytoja – neturėjau, bet rašiau. Gal kad nuolatos norėjosi turėti kitą, kitokią realybę šalia tos, kurioje gyvenau, įvykiams atrasti kitą pabaigą, o gal ir kelias, sutiktam žmogui sugalvoti kitokią jo biografiją, apgyvendinti jį skirtingose aplinkose, ar net žemynuose. Visada reikėjo alternatyvaus pasaulio, kuriame neegzistuoja laikas, kuriame nėra negrįžtamų dalykų, kurį nuolatos galima modeliuoti, tobulinti arba, jeigu jis nėra harmoningas, tiesiog jį išbraukti. Tai nardymas paslaptinguose „vandenynuose“, kuriuose povandeninis gyvenimas kiekvienam žmogui atsiveria vis kitaip. Yra rašytojų, kurie kuria siužetą, personažus, viską labai racionaliai apmąstydami, žinodami, kaip reikia pradėti „gerą“ romaną ar novelę, kaip jį užbaigti. O aš pasiduodu kūrybinei stichijai: „paneriu“ ir leidžiuosi paskui sąmonėje atsiveriančius vaizdinius, įvykius, savaime atsirandančius veikėjus. Džiaugiuosi, jeigu man būna leista „pamatyti“ išskirtinių dalykų, „išgirsti“ negirdėtų balsų, išminties šnabždesių ir stengiuosi visa tai kuo sąžiningiau, kuo vaizdingiau užrašyti. Man tas procesas – pilnatvės būsena. Gal tai ir yra pašaukimas?

Kai mano „užrašymus“ šviesaus atminimo Juozas Aputis išspausdino tuometiniame „Pergalės“ žurnale (tai buvo debiutas), o paskui paragino sudaryti pirmąją knygą, buvau gerokai nustebusi: ar ta, Viešpaties (?) man skirta dovana gali būti dar kam nors įdomi? Su dideliu virpuliu ir daugybe abejonių nešiau ir nešu savo „dovanas“ į leidyklas ir labai džiaugiuosi, jeigu kam nors jos teikia džiaugsmo ar bent skaitymo malonumo. Bet jeigu leidyklos nespausdintų to, ką parašau, rašyčiau sau. Į stalčių. Žinoma, jeigu prireiktų, galėčiau ir kitaip duoną užsidirbti, – užsiimti vien vertimais arba gėlininkyste, bet tada priešinčiausi savo prigimčiai, o gal tiksliau – Dievo valiai.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Niekam nepataikaujantys, žodingieji grynuoliai: Donelaitis, Žemaitė, Birutė Pukelevičiūtė, Vaižgantas, Bronius Radzevičius, Albinas Žukauskas, Donaldas Kajokas, Henrikas Algis Čigriejus... Daug jų galėčiau išvardinti, lietuvių ir užsienio rašytojų.Tų, kurių kūriniuose kalba yra kaip stichija, kaip nesutramdoma žodžio ir minties lavina, kupina tokios gyvasties, kuri šių laikų kai kuriems „sintetinių“ knygų kūrėjams jau nesuvokiama. Nes jie nebeskiria čiurlenimo nuo kliuksėjimo: jiems tas pat, ar vanduo teka iš šaltinio, ar iš Coca Colos butelio. „Perdirbta“ literatūra manęs nežavi ir, nors iš jos rėkte rėkia autoriaus apsiskaitymas, aš kur kas daugiau išmokstu iš kokio nors paprasto, nuoširdaus atsitiktinai sutikto žmogaus, nesvarbu, mieste ar kaime, troleibuse ar paaežėrėje.

Mane žavi mumyse glūdinti žmogiškumo šerdis, visi praeities klodai, balsai, mirusiųjų atmintis, iš nebūties sugrįžtanti tikrovė, nenutrūkstanti gyvasties gija, kuri yra kaip aistra gyventi, aistra pažinti visų pirma save, o kartais  – ir šalia esantį. Paslaptingoji per šimtmečius ir tūkstantmečius einanti vertikalė nuo žmogaus iki Absoliuto (?), Dievo (?), Visatos Centro (?) ir horizontalė jungianti žmogų su žmogumi – štai šiuos dalykus svarstanti literatūra man įdomi. Čia turbūt derėtų pacituoti Regimantą Tamošaitį, kuris sako, kad „(...) kūryba galima tik iš meilės gyvenimui, pasauliui, žmonėms. Be meilės žmonėms nėra rašytojo“ (Nemunas, 2009 12 10-16, Nr.44). 

Cz. Miłoszas perspėjo rašančiuosius: „ prieš išspausdindami eilėraštį, gerai apsvarstysite, ar tas eilėraštis nors vienam žmogui gali pagelbėti kovojant su savimi ir pasauliu.“(Przygody młodego umysłu. Kraków 2003, p. 241) Ir priduria, kad menas negali atlikti vien etinių nuorodų ar visuomenių funkcijų, bet taip pat negali tarnauti vien sau, nes tada, anot Maritaino, pats save naikina, vykdydamas „angelišką savižudybę“ (Ten pat p. 242).

Pritariu Cz. Miłoszo minčiai, kad tikėjimas, etika ir menas turėtų papildyti vienas kitą, o ne kautis vienas su kitu, ir kad pagrindinis kūrinio tikslas – tarnauti tiesai, o ne tenkinti kūrėjo savimeilę; kad kūrėjas nuolatos privalo siekti dvasinio tobulėjimo, asmenybės augimo, ieškoti „gyvojo vandens šaltinio“, o ne paviršutiniško grožio, nes „baisus yra pasaulio, išsižadančio Dievo malonės, nuobodis ir liūdesys“ (PMU, p.207, 272).

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Ak, su tais kveptelėjimais niekad nieko nežinai... Prieš keletą metų Zielonos Guros mieste vykusio literatūrinio festivalio metu organizatoriai nuvežė mus į vieną pasienio  miestelį, į susitikimą su vietos bendruomene. Gražiai pasišnekučiavome, paskaitėme kas eilių, kas prozos, o paskau išeimininkai nutarė parodyti netoliese miške stovintį aukštą mūrinį gaisrininkų apžvalgos bokštą. „Šimtas septyniasdešimt šeši laipteliai, kuriuos reikia įveikti norint patekti į viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Yra ir liftas, bet keistuolis mūsų budėtojas niekada juo nesinaudoja...“ – pasakojo mums ekskursiją vedantis miestelio seniūnas. Miestelio pavadinimą pamiršau, ir seniūno pavardę, ir tų kolegų, kurie su manimi kartu  laipteliais lipo. O bokštas išliko. Ir iš jo atsiveriantys vaizdai, ir ta skrydžio virš miškų iliuzija. Maloniai kankino gal kokius trejus metus, kol vieną naktį tapo novele „Gaisras“. Taip ji atsirado mano knygoje „Užsagstyk mane“.

Taigi kartais bokštas „įstringa“, kartais kokia nors melodija „pjauna šidį“, kartais Kim-Ki-Duko filmas priverčia parašyti novelę „Vandens postilė“.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Nuo 2004 metų esu „Vasaros akademijos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamų kūrybinių dirbtuvių rašančiam jaunimui) sumanytoja ir vadovė. Nuo 2007 metų rengiam dar ir „Rudens akademijas“. Per visus tuos metus man teko malonumas dirbti tik su labai geru jaunimu. Galbūt jis yra išskirtinis. Galbūt tokių moksleivių nėra dauguma, bet aš tikiu, kad jie yra Lietuvos ateitis, Lietuvos viltis, būsimasis Lietuvos elitas.

Kad pašėlę, kad visokių „zbitkų“ prisigalvoja, kad velniava jų galvose verda, o daugelis balansuoja ant aštrių dangaus ir pragaro pakraštėlių? Taip ir turi būti. Ir ačiū Dievui, kad taip. Kad dar visai nesuzombėję prie kompiuterių, kad dar aistros ir gyvasties turi. Kad ieško, ragauja, klysta, klumpa ir keliasi. Visai kaip ir mes. Kaip ir mūsų tėvai, kaip ir seneliai, grįždami iš vakaruškų ant šiaudinio kaimyno stogo akėčias užkėlę...

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Naudojuosi, bet tik konkretiems tikslams. Dažniausiai – kai reikia informacijos. Džiaugiuosi, kad „google“ visada po ranka, kad galiu parsisiųsti ir pažiūrėti daug gerų filmų, kad yra toks dalykas kaip „skype‘as“. Tačiau nesiliauju stebėtis „Veidaknygėje“ gyvenančių žmonių azartu kiekvieną dieną kalbėtis apie filmus, knygas, nuotraukas... Taip, ten sklando daug gražių pastebėjimų, gal net ir įdomios informacijos, bet tai vienadieniai dalykai. Man nesuprantama, kodėl talentingi, išsilavinę žmonės taip paikai švaisto savo kūrybinę energiją.

Dar labiau nesuprantama, kodėl viešoje erdvėje plepama apie tai, ką kur valgė, ką nusipirko, kiek priaugo jų negimęs kūdikis, kada buvo pas dantistą... Kažkokia kraupi tų žmonių vienatvė šaukte šaukia iš žydrojo ekrano, man net kartais norisi jiems paskambinti ir pakviesti į kavinę ar tiesiog pasivaikščioti prie Vilnelės...Nes daugelį jų gerai pažįstu. Aš ne iš tokių disciplinuotų žmonių, kaip kad Cz. Miłoszas, turėjęs labai griežtą dienotvarkę,  tačiau švaistyti laiką internetiniams pliurpalams, „baksnoti”, „komentuoti” kažkokius niekus – man atrodo nuodėmė.

Turbūt nuo penkiolikos metų labai aiškiai suvokiu, koks ribotas žmogaus laikas šioje žemėje, gyvenu su nuostata, kad rytoj galiu nenubusti, kad neturėsiu galimybės nusileisti prie ežero ir pasižiūrėti į plunksnas kedenančius narų vaikus, paimti Donaldo Kajoko knygos į rankas, pasakyti savo išsėtine skleroze sergančiai bičiulei, kad ji stipriausias žmogus iš visų mano pažįstamų moterų.  Pasakyti šiandien, pasakyti žiūrėdama į jos akis, o ne į kompiuterio ekraną.

Socialiniai tinklai nuasmenina žmones, todėl jie juose daug drąsesni, kandesni, piktesni, „protingesni” negu kalbėdamiesi vienas su kitu akis į akį. „Veidaknygėje” galima iškolioti kitą, išsityčioti iš jo iki valios, apšaukti bjauriausiais žodžiais ir net nenurausi. Ir į snukį atgalios negausi.

Fantastikos mėgėjai kuria požeminio pasaulio versijas, pranašauja mums „kurmių” gyvenimą, bet kad mes jau „kurmiai”, savanoriškai sulindę į internetinės erdvės „urvus”, vis labiau vengiantys dienos šviesos, kito žmogaus akių, jo rankos prisilietimo.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė – tai visų pirma mus siejanti kalba, kultūrinis paveldas. Tėvų valia gimtąja kalba vadinu lietuvių, o ne kurią nors kitą kalbą. Taigi lyg ir „primesta“ duotybė. Nes juk gimiau Lenkijoje, o jaučiuosi esanti lietuvė. Ta priklausomybė lietuvių, o ne lenkų tautai mano vaikystės laikais buvo gana sudėtinga. Teko patirti nemažai užgauliojimų, bet jie tik sustiprino mano tautinį orumą ir išmokė vieno pagrindinių dalykų: privalome ne niekinti, o kuo geriau pažinti šalia esantį kitą, kitokį, kalbantį kita nei tu kalba. Tik žmogus, gerbiantis savo tautą, savo kalbą, su pagarba žiūrės ir į kitas tautas. Sudėtinga mūsų tautos istorija, bet ją apmąstydama jaučiu pasididžiavimą ir dėkingumą visiems, kurie  išsaugojo unikalią mūsų kalbą, dainas, papročius, visą mūsų kultūrinį paveldą. Tai neįkainojami turtai. Ir galbūt šis daugiasluoksnis dvasinis palikimas ir yra mūsų stiprybės šaltinis, ir jo dėka 1989–1990 metų Dainuojamoji revoliucija sugriovė  sovietinės imperijos pamatus.

Ištikimybė Lietuvai... Nematau šiame žodyje jokio patoso ar heroizmo. Jie pasibaigia sulig priesaika padėjus ranką ant Biblijos. Iš tikrųjų tai sunkus atsakingas darbas, vadovaujantis savo vidine „biblija“ – moralės kodeksu. Jeigu jį, žinoma, turi. Žmonės išvogę, išsidalinę Lietuvą, savo tautiečių sąskaita susikrovę milijonus labai iškilmingai prisiekdinėjo ištikimybę atgimusiai Lietuvai. Bet ištikimai siekė vienintelio tikslo – pasipelnyti. Tokių žmonių vis daugiau mūsų visuomenėje ir todėl man dažnai būna dėl jų nejauku, gėda ir pikta. Šimtai tūkstančių emigravusių mūsų tautiečių kur kas mažesni „išdavikai“ negu kad tie, kurie leido ir leidžia savo šalį griaunančius, savo žmones žeminančius, savo žmones apvagiančius įstatymus, kurie tyčiojasi iš padorių piliečių priimdami nieko bendra su teisingumu neturinčius nuosprendžius teismuose.

Ištikimybė Lietuvai kur kas akivaizdesnė ir didesnė tų žmonių, kurie tyliai sąžiningai aria per tris darbus tiek čia, tiek užjūriuose tam, kad jų vaikai galėtų Lietuvoje baigti studijas, negu kad daugybės TV ekranuose vapančių galvų apie meilę tėvynei...

Ne geografinės, o dvasinės ištikimybės Lietuvai dėka mes turime Bostono enciklopediją ir visą Egzodo literatūrą. Jų autoriai galėjo dirbti viršvalandžius fabrikuose, gamyklose ir susikurti sau prabangesnį gyvenimą, bet jie tuos viršvalandžius ir visą savo laisvalaikį skyrė lietuvybei puosėlėti, kitaip tariant – mums – ateinančioms kartoms, mūsų dvasinei prabangai. Ar daug dar liko tarp mūsų šitaip suvokiančių savo pareigą Tėvynei?

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Bendravimas dažniausiai prasideda nuo rankos paspaudimo. Ir tas paspaudimas jau daug ką pasako, nes kai žmogus nežiūrėdamas į akis kyšteli tau tik pirštų galiukus (lyg vengdamas susitepti) arba paduoda ranką kaip kokį skudurą (lyg atsainiai sakytų – man nėra ką su tavimi veikti), kažin ar ta pažintis gali tapti nuoširdžiu bendravimu. Juk svarbiausia – nuoširdumas ir pasitikėjimas. Ne kišam, ne čiumpam, o spaudžiam ranką, kaip lygus lygiam – ritualas, sakoma, išlikęs iš pirmykštės bendruomenės laikų, kai reikėjo  parodyti, kad neslepi delne akmens. Jeigu neslepi delne, paprastai neslepi ir užantyje. Būna, kad su vienu žmogumi gera pratylėti visą dieną, o su kitu, kuris itin malonus, negali ištverti net kelių minučių. Ne veltui sakoma: parodyk man savo draugus ir aš pasakysiu, kas tu.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vaizdiniai. Pojūčiai. Kvapai. Detalės. Pasakojimų nuotrupos. Daug erdvės, daug laisvės ir daug meilės. Ypač motinos meilės. Žinoma, yra ir nuoskaudų. Bet jos – tik retkarčiais atsirandantis šešėliukas. Beveik viską esu išrašiusi. Tų prisiminimų atšvaitų nemažai pakliuvo į romaną „Didžioji sala“, jų pilnos mano apsakymų knygos.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

O kaip ja netikėsi? Renkamės kiekvieną akimirką: malonumas ar pareiga? Prisimti atsakomybę, ar ne?  Stengtis dėl kitų, ar patenkinti tik savo poreikius?

Kiekvieną šią dilemą kontroliuoja mūsų sąžinė. Budinti sąžinė, nuolatos pakišanti mums po nosim Dekalogą. Galim rinktis: stabtelėsim ties juo, ar numosim ranka. Iš pradžių numojam dėl smulkmenų, paskui – dėl svarbesnių dalykų, kol galų gale patys save apskelbiame visagaliais viešpačiais, kuriančiais sau patogias elgesio normas.

Tik ar tada esame laimingi? Ar tokia „laisvė“ teikia mums džiaugsmo?

Apie gamtos harmoniją ir grožį: „Gamta man palaipsniui atsivėrė kaip didžiulis žudynių laukas, natura devorans et natura devorata [ryjanti gamta ir ryjamoji gamta]“[1] – rašė Cz. Miłoszas. Jį nuo vaikystės „lydėjo dvigubas jausmas: pašėlęs džiaugsmas pamačius paukščio sparnų arba stirnos akių blykstelėjimą susidurdavo su žinojimu apie nesugriaunamą žudymo teisę, kuria grindžiama Gamtos Karalystė. Žinojimas, kas be ko, jau reikalauja klausti, kas sukūrė tokią tvarką – Dievas ar galbūt velnias.“[2] „Ši – žūtbūtinė – kova dėl žmogaus sielos yra Miłoszo metafizikos šaknis, – tvirtina profesorė Viktorija Daujotytė. – Ji kiaurai peraugusi žmonijos istoriją, ji eina nuo pradžios, kurios nėra. Nuo pagonybės, senosios tikybos iki krikščionybės – ir neišnyksta. Vis iškyla kaip klausimas: „Unde malum?“ Blogio pergalės galimybė amžina, tokia pat tikėtina kaip ir gėrio. Jei siela priešinasi blogiui, gali laimėti trumpus atokvėpius“[3].

Kokia laimė patirti tuos trumpus atokvėpius. Laimėti.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Esu laimingas žmogus, nes nuo pat vaikystės jaučiu Angelo Sargo globą ir nuolatinį Vedančiojo buvimą. Man tereikia stengtis suvokti, kur link turiu keliauti, ką ir kaip privalau pakeliui nuveikti. Dažnai pasiklystu, blaškausi po tamsą, dažnai prašau ženklo, užuominos, kurie leistų išnirti į šviesesnį taką. Žinau, malda daro stebuklus – anksčiau ar vėliau mūsų klaidžiojimų tamsybėse ji užriša ryškų vilties kaspinėlį ir tada pajunti, kad laimėjai dar vieną mūšį su savimi. Kad Vedantysis tavęs nepamiršo, kad kinta tik tavo santykis su Juo, Jo su tavimi – niekada.

 

[1] Andrzej Franaszek, Miłosz. Biografia, Kraków, 2011, p.66.

[2] Andrzej Franaszek, Miłosz. Biografia, Kraków, 2011, p.67.

[3] Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas. Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. Monografija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2011, p.126