Amatų kiemas

Šių metų „Mėnuo Juodaragis“ – tarsi mūsų kraštų sparnuotis: margas, gražus ir masinantis, bet vos pasirodęs... plast sparnais ir jau pradingo iš akių. Toks įspūdis kyla dabar, kai mėginu mintimis apžvelgti, kas įvyko per tas tris festivalio dienas (ir, žinoma, dvi naktis). Regis, prieš renginį skaitydamas būsimą programą buvau pasiryžęs ilgai ir kruopščiai dalyvauti daugumoje iš žadamų pačių įvairiausių veiklų, o festivalis ėmė ir praskriejo taip greitai, kad atrodo, vyko jis tik vieną vakarą, o ne visą savaitgalį. Iš dalies – pats ir esu kaltas. Galima buvo mėginti dar greičiau visur lakstyti, mažiau ilsėtis ir aukoti daugiau asmeninių reikalų. Kita vertus – ar iš tikrųjų festivalis turėtų būti tik lėkimas iškorus liežuvį ir bandymas kuo daugiau apžioti. Gal išties kartais labiau išmintinga tiesiog džiaugtis esama jaukia akimirka ten, kur tuo metu atnešė dievai, ir nesisieloti, kad praleidi galbūt (o gal ir ne) įspūdingesnių dalykų kitame pasaulio (šiuo atveju, salos) gale.

Bet apie viską nuo pradžių. O pradžia, reikia konstatuoti, – bėda įsisenėjusi. Didesnė dalis penktadienio vakaro programos, kaip jau ne kartą buvo, ir vėl lieka nepastebėta. Gerai tiems, kas tuo metu atostogauja (ar išvis nedirba, ar šiaip yra savo pačių šeimininkai), bet eilinei darbo liaudžiai festivalinės penktadienio įdomybės prasideda praktiškai neįkandamu laiku. Tiesa, šį kartą nusprendžiame trūks plyš spėti į Beno Šarkos pasirodymą. Nors teatriniai performansai „Juodaragyje“ – ne pirmiena, bet šiaip jau reiškinys ne itin dažnas, nors ir labai sveikintinas. Juo labiau kad Benas Šarka – tikrai nemenkas magnetas, todėl man, pastaruoju metu neužklydusiam į jo spektaklius, be galo knietėjo pamatyti, kuo vėl nustebins šis neišsenkančios vaizduotės menininkas.

Deja, nors į Zarasus atkakom bemaž planuotu laiku, vos pasukę iš pagrindinės aikštės salos link, iškart įsirėmėme į garnio kaklo pavidalu išsirangiusią mašinų eilę. Tai bent! Tokios eilutės į „Juodaragį“ tikrai dar nematėme! Atrodo, panašių į mus „vakarinių“ vis dėlto ganėtinai daug. Žinoma, džiugu, jog toks didelis susidomėjimas festivaliu, bet eilės judėjimo greitis nekėlė jokio optimizmo. Supratome, kad čia užsibūsime netrumpai. Palaidojome iš pradžių Šarkos pasirodymą, vėliau drybsodami retsykiais kelis metrus paslenkančioje mašinoje klausėmės iš salos atsklindančių estų „Svjata Vatra“ aidų, o į salą įvažiavome jau įpusėjus aidėti Aistei Smilgevičiūtei ir „Skylei“.

Čia mūsų namai

Viena dalyvė vėliau pasakojo, kad šioje pačioje saloje vykusiame „Roko naktų“ festivalyje vartai buvo įrengti dar prieš „tiltą“ į salą esančioje platesnėje vietoje – tokiu būdu mašinos buvo praleidžiamos dviem ar net trim eilėm ir laukiančiųjų srautas judėjo nepalyginamai greičiau. Gal išties būtų galima sugalvoti kažkaip patobulinti šį aspektą? Organizatoriams tikrai neturėtų būti paslaptis, kad dalyvių skaičius kiekviename festivalyje didėja (šiais metais iš pažiūros jų buvo bene rekordiškai daug), todėl žmones suleisti į „dangų“, matyt, bus iššūkis ir ateityje.

Statyti palapinę tamsoje – ne pats lengviausias darbas, todėl per tą laiką baigia aidėti ir „Skylė“, atimdama galimybę palyginti ją su praėjusių metų MJR pasirodymu. Pasiklausinėju tų, kurie girdėjo, ir ypatingo entuziazmo neišgirstu, išskyrus tai, kad grupės nariai gražiai atspindėjo šių metų festivalio nuotaiką, dėvėdami įspūdingas paukščių kaukes. Tuo tarpu mes galiausiai išgirstame nebe iš tolo ataidinčius, o čia pat prieš mus, scenoje, grojančius muzikantus – ukrainiečių grupę „Dakha Brakha“. Gera grupė. Graži muzika, įspūdinga išvaizda. Labai atitinkanti festivalio dvasią ir nuostabiai užpildanti ne kartą mano išgirtą Pušyno sceną. Jau vidurnaktis, bet galų gale galima atsipalaiduoti ir pasimėgauti maloniomis akimirkomis čia ir dabar.

Toliau mėgautis nusprendžiame priešingame salos gale esančioje Šiaurinėje scenoje, kurioje groja vokiečiai „Troum“. Mūsų būrelio nuomonės dėl šios grupės kardinaliai išsiskyrė – vieniems ji labai patiko, kitiems pasirodė visiška nuobodybė. Tuo tarpu mane jos ramus ambientas (matyt, dar sureagavęs su unikaliu kadaginiu festivalio alumi) taip užliūliavo, kad naujam gyvenimui nebesugebėjo prikelti net naujo ir įdomaus muzikinio projekto „Lapot“ garsiai šiugždantys lapai. Šiandienai jau užteks – keliauju ieškot palapinės prieglobsčio. Rytoj reikės daug jėgų ir aštraus dėmesio.

Didžioji MJR scena

Iš vakaro visas mūsų būrelis planavo šeštadienio rytą vykti į festivalio organizuotą kelionę autobusu Birvėtos tvenkiniuose stebėti paukščių. Deja, deja... pramigome visi iki vieno. Akivaizdu, kad po vakarykščio skubėjimo, daiktų tampymo ir įkurtuvių poilsio tikrai reikėjo. O gaila, tikrai labai gaila. Viena iš tų nuostabių „Juodaragio“ suteiktų galimybių, kuria buvo tiesiog nedovanotinai nepasinaudota. Ką gi, bandysime atsigriebti.

Neriame į šaltą (uf... kaip reikiant šaltą!) Zaraso ežero vandenį ir atsigaivinę čia pat sutinkame kelis pažįstamus, karštai diskutuojančius apie ką tik vykusią Vidmanto Povilionio paskaitą „Lietuvos šaknys“. Anot pašnekovų, sausakimša paskaitų palapinė išsižiojusi klausėsi V. Povilionio teiginių, jog genetiniai tyrimai rodo, kad gryniausi arijai yra kirgizai, vokiečiai į arijus panašūs mažiausiai (čia, žinoma, visi linksmai kikena), o lietuvių genai (čia jau visi iškart surimtėja) vyrauja didžiulėje teritorijoje nuo Rusijos per Baltarusiją, Ukrainą iki Čekijos ir toliau. Hmm... sunku man vertinti neįsigilinus, bet eilinį kartą pagalvoju, kaip visgi aistringai lietuviai mėgsta pasididžiuoti tuo, kad kadaise jų protėviai viešpatavo tokiose plačiose žemėse. Vėliau dar kyla mintis, kad jei išties tų kraštų žmonių genai, taip sakant, lietuviški, tai iš esmės galima teigti, kad jie... lietuviai. Tai kaip čia dabar atsitiko, kad įvyko tokio milžiniško masto nutautėjimas? Reikės kitą kartą paklausti apie tai V. Povilionio.

Kalbant apie paskaitas, pakartosiu jau kažkada išsakytą mintį. MJR paskaitos yra viena iš originaliausių ir labiausiai masinančių festivalio dalių, žmonės į jas renkasi labai noriai, bet jie tiesiog nebesutelpa į esamą palapinę. Kaskart eidamas pro palapinę stebėdavau dvi žmonių uodegas, nutįsusias palei abejus palapinės vartus; žmonės tose uodegose stiebdavosi ant pirštų galų, mėgindavo gaudyti lauke beveik nebegirdimus paskaitininkų žodžius ir dažniausiai, pamatę, kad vis tiek nebus jokios rodos, nueidavo. Suprantu, jog naujo būsto organizavimas yra nelengvas dalykas, bet, anot dr. V. Vaitkevičiaus, sekmadienį skaičiusio paskaitą apie senovės lietuvių būstus (kurią, beje, pats išklausiau lauke, pasistiebęs ant pirštų), lietuviams namai tuo pat metu būdavo ir šventovės; o tie namai, kuriuose susirinkdavo visa bendruomenė – svarbiausioji šventovė, įrenginėjama pagal kruopštų kosmologinį išplanavimą ir pritaikyta sutilpti visiems bendruomenės nariams.

Indėniškas gyvenimo būdas

Straipsnio pradžioje ne šiaip sau palyginau „Juodaragį“ su mūsų kraštų sparnuočiu – šių metų renginio tema buvo paukščiai, ką jie reiškė senovės lietuvių pasaulėžiūroje, koks buvo žmonių požiūris į skrydį ir kaip šis skrydis ištobulintas nūdien. Labai graži tema ir labai gražiai leitmotyvu atsikartodavo įvairiausiose festivalio vietose ir veiklose. Juk, anot dr. D. Razausko paskaitoje išsakytos minties, paukštis žmonių sąmonėje simbolizuoja dvasios skrydį, polėkį, įkvėpimą. Bevaikščiodami po salą tai vienur, tai kitur matėme popierinių, medinių, šiaudinių paukštukų ar ir išties didelių paukščių (vienas toks, kaip rimtos šešiavietės palapinės karkasas, buvo nutūpęs mūsų palapinių miestelyje). Labai gražūs paukščiai žvelgė ir iš festivalio programėlių bei kortelių (pasinaudojęs proga pasakysiu pagiriamąjį žodį tikrai skoningai MJR atributikos ir informacinių leidinių grafikai. Dailininkai dirba tikrai šauniai!) Salos viduryje keisti balti stiebai, kažkuo priminę stilizuotas apgriuvusios graikų šventyklos kolonas, pasirodė išties besanti šventykla, skirta ne kam kitam, o paukščiams, kuriems privilioti žmonės ant stiebų viršaus dėjo įvairias aukas (priviliotų paukščių nemačiau, matyt, juos išgąsdino pernelyg garsios mūsų maldos. Bet idėja graži.)

Vėliau prasidėjo ir žmonių kilimas į orą. Nors manęs, vilniečio, tikrai nenustebinsi oro balionais, vis tiek buvo žavu stebėti, kaip meistriškai krepšiuose įsitaisę oreiviai skrido virš pat žiūrovų galvų, vėliau, per plauką nekliudę medžių, peršoko per jų viršūnes ir vėl nusileidę ėmė balansuoti prie pat ežero paviršiaus. Skraidė virš salos ir lėktuvai, ir parasparniai. Smagu. (Tiesa, kai kas skundėsi, kad per variklių birbimą neįmanoma klausytis koncertų. Ką gi, visiems neįtiksi.)

Bet išties jau vakarėja – didžiųjų muzikos pasirodymų metas. Pasiklausę maloniai nuskambėjusio „Kamanių šilelio“, kuriam laikui įsitaisome prie Didžiosios scenos – pasižiūrėti „žvaigždžių“. „Žalvarinis“ šįkart akustiškai. Puiku, skambesys gražus ir muzika suręsta tikrai profesionaliai, tik štai programa... „Alaus alaus... žalio vario... meškos su lokiu...“ Kiek kartų tai jau kažkur girdėta? Tegul ir naujomis, akustinėmis aranžuotėmis....

A. Mamontovas... Niekada nesupratau, kodėl dėl jo tiek daug prieštaringų diskusijų. Esu net girdėjęs nuomonių, kad jo pakvietimas į MJR yra šio festivalio išdavystė ir pabaigos pradžia. Kažkokia apokalipsė vidur baltos dienos... Ir dėl ko? Žmogus tiesiog groja, ir tiek. Patinka arba nepatinka. Tame pačiame „Juodaragyje“ groja dešimtys tokių pat... (apokalipsės pranašautojų vartojamu terminu) „popsiškumo“ atlikėjų, kaip ir Mamontovas. Bet turbūt dėl to, kad pastarieji šimtą kartų mažiau žinomi, juos, vadinasi, galima kategorizuoti kaip „nekomerciją“ ir „alternatyvą“. Bičiuliai, kaip tada apibūdinsime „Olialia pupytes“? Uch... įsijaučiau. Būta ko... Man asmeniškai Mamontovas – nei prakeiksmas, nei išganymas. Tiesiog aš prieš raganų medžiokles. O, štai pasigirdo „visų pagonių himnas“ „Laužo šviesa“, (kurią dar palydi oro balionų ugnių paradas!). Tegul. Kažkada paauglystėje ir aš rankomis pagal ją mojavau. Reikia nusipirkti dar vieną kadaginio.

Theodor Bastard

Ar čia taip kadaginis veikia, ar išties pagaliau išgirstu kažką labai puikaus? Ak taip, žinoma, Didžiojoje scenoje groja rusai „Theodor Bastard“. Man jie į akį (ir į ausį) krito jau 2008 metų „Juodaragyje“. Apsižvalgau aplinkui, visi linksi galvomis – tikrai gera grupė. Nuotaika tokia, tarsi klausytume senovinių archajiškų sakmių, dvelkiančių šamanizmu, apipavidalintų labai skoningu šiuolaikiniu muzikos skambesiu. Užburiantis reikalas! Valandėlė jų pasirodymo pralekia akimirksniu. Be jokios abejonės, ši grupė man – geriausias muzikinis šio festivalio akordas! Priešingai negu Alina Orlova, kurios išpūsto populiarumo burbulo niekaip negaliu suprasti. Bet, žinoma, skonio reikalas. Italai „Ataraxia“ taip pat niekuo nebesužavi, kur kas geriau „sueina“ etatinis MJR atlikėjas Donis, (atsivedęs į sceną pagroti savo sūnelį?), kurio pasirodymas man pasirodė labai nuoširdus.

Sekmadienį nebėra ramybės, bendrakeleiviai nuo pat ryto kaip širšės įgelti: „Ruoškis, kraukis daiktus, paskubėkim, jau važiuosim.“ Išsiderėjęs kelias valandas smunku išsimaudyti ir pasivaikščioti po salą. Bevaikštant pro pliekiančius ripką pusnuogius vaikinus, pro besispiečiančius prie paskaitų palapinės įėjimo žmones, pro jau nurinkinėjamą Didžiąją sceną, pro tykiai „taisančius sveikatą“ dalyvius prie staliukų, kyla mintis, kad nuostabioji Zaraso sala per visus šiuos metus tapo nepaprastai pažįstama. Tie patys maršrutai veda į tas pačias vietas, tas pačias scenas, tas pačias palapines; keliukais vaikštai nebesusimąstydamas, tiesiog norėdamas greičiau nukakti į norimo renginio vietą. Jausmas toks, tarsi „Mėnuo juodaragis“ būtų įplaukęs į savotišką ramų užutekį, kuriame nebėra stiprių srovių, viskas po truputį nusistovi į įprastas vėžes, o pati Zaraso sala darosi panaši į senelių sodybą kaime, į kurią atvažiuoji vasarą ir kurioje viskas taip be galo miela ir taip be galo pažįstama.

Liaudies dainiai

Klausydamasis festivalio muzikinę programą uždarančios labai puikios latvių grupės „Vejam Kabata“ galvoju, kad nors kol kas toks ramus pasibuvimas sena ir gera mūsų drauguže tapusioje Zaraso saloje leidžia maloniai atsipalaiduoti, bet ateityje gali tekti pagalvoti ir apie prasiblaškymą kitose erdvėse, kuris, kaip parodė prieš dvejus metus vykęs renginys prie Aukštadvario Velnio duobės, festivalį nepaprastai atgaivina ir suteikia gaivališką naujos energijos užtaisą.

Bet kol kas „Juodaragiui“ užsnūsti neleidžia kasmet keičiama festivalio tema (be galo nuostabi mintis, o temos lig šiol buvo išties puikios), naujų veiklų vystymas (dar nepaminėjau šiemet atsiradusio poezijos kampelio. Pagirtina!) ir įdomios muzikos grupės iš užsienio. Kalbėdamas apie lietuvių grupes apskritai, norėčiau išsakyti mintį, kad save (ir klausytojus) gerbianti grupė, tame pačiame festivalyje dalyvaujanti kelerius metus iš eilės, turėtų kaskart atvažiuoti su nauja programa. Savaime suprantama, nesiginčiju dėl kelių senų „bisų“, bet atleiskit... įsivaizduokite, kas būtų, jeigu analogiškai festivalis kelerius metus iš eilės būtų visiškai vienodas?

O tuo tarpu tenka atsisveikinti su šių metų „Juodaragiu“. Lauksime, kada jis, kaip ir tie sparnuočiai, dvasiškai lydėję visą šių metų renginį, sugrįš kitais metais ir susuks jaukų lizdą visiems, kam svarbus ir įdomus jo polėkis bei įkvėpimas.

Juodaragiška arbata
Paukščiai lydi mus visur
Susitiko žvilgsniai
„Troum“
Vikingų futbolas
Ir šie paukščiai išskrenda žiemoti