Nuotraukos šaltinis www.foma.ru

Rugsėjo 15 d. Vilniuje, klube „Pramogų bankas“, koncertuos legendinė grupė iš Peterburgo „Aukcyon“. Šia proga „Bernardinai.lt“ skelbia pokalbį su šios grupės lyderiu, talentingu muzikantu Leonidu Fiodorovu. Pokalbis publikuotas portale foma.ru.

Negi tu manai, kad iki trisdešimties metų galėsi užsiimti šia muzikėle?“ Taip jaunojo Leonido Fiodorovo klausė mama, kai jis metė darbą ir atsidėjo muzikai. Šiandien grupės „Aukcyon“ lyderiui beveik penkiasdešimt, o jo „muzikėlė“, kaip pats tai vadina, išeina toli už vieno žanro ribų. Etniniai, senojo giedojimo motyvai, rokas, džiazinės improvizacijos, poetų simbolistų eilėraščiai – tokia jo „muzikėlė“. Labai rimtai Leonidas nežiūri nei į savo kūrybą, nei į save patį. Kur kas svarbiau jam yra tikėjimas...

Pastaruoju metu apie savo tikėjimo paieškas vienas po kito ima kalbėti žinomi roko muzikantai. Susidaro įspūdis, kad tarp roko muzikantų puikiai suvokiama būtinybė ieškoti jei ne kelio į Stačiatikių Bažnyčią, tai bet kuriuo atveju tiesos. Ar taip ir yra?

Aš taip nemanau. Man rodos, kad toks įspūdis susidaro todėl, kad roko muzikantai yra labiau matomi, ir tiek. Viskas paprasčiau: tiesos paieška – bendras visų, ypač devintojo dešimtmečio sovietinio laikmečių žmonių siekis. Mes matėme, kad mūsų seneliai ir tėvai jau paragavo ateizmo, ir kas iš to – viską išgriovė. Matyt, todėl ir traukė pažinti kažką kita, priešingo, jei taip galima sakyti. Todėl nepasakyčiau, kad mane labai traukė stačiatikybė. Dalykai, susiję su tikėjimu, išties ima dominti tik tada, kai tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Taigi, tai ne roko muzikos nuopelnas ar jos „mistinio ryšio“ su stačiatikybe pasekmė. Sakyčiau taip: aš praregėjau.

Kokia Jūsų pasaulėžiūra buvo iki tol?

Na, kokia gi ji galėjo būti? Man rodos, vientisa pasaulėžiūra pas mus sunyko ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. O aštuntajame dešimtmetyje liko tik įspūdis, kad niekas niekuo jau seniai nebetiki. Netgi tie, kurių pareiga buvo tikėti. Mūsų institute TSKP istoriją dėstė toks nuostabus diedukas Chabibulinas. Kai mirė Brežnevas, įstaigose žmonės gedulą išreiškė stovėdami. Mums kaip tik vyko paskaita – reikėjo stotis ir mums. Ir štai dėstytojas Chabibulinas akivaizdžiai nenorom mums sako: „Ką gi, atsistokime ir mes“. O per egzaminą, kai sąžiningai prisipažinau, jog nieko neturiu ką pasakyti man iškeltu klausimu (berods apie Lenino pasisakymą VIII TSKP CK suvažiavime), jis pareiškė: „Taip? Na gerai, papasakokite man ką nors, ką žinote.“ Buvo akivaizdžiai matyti, jog jis pats netiki tuo, ką dėsto. Todėl, kad protingas žmogus, istorikas, viską supranta...

Į rinkimus eidavome su tėvu. Žinote, kodėl? Nes rinkimų apygardose, norint į balsavimą pritraukti kuo daugiau žmonių, buvo prekiaujama įvairiomis deficitinėmis prekėmis. Ir jei tėvas būtų ėjęs vienas, jis būtų galėjęs nupirkti tik vieną kilogramą apelsinų. O kai jau ateidavo su sūnumi, jam duodavo du.

Toks štai pseudogyvenimas. Balta vadinta juodu, o juoda – baltu. Net jei tu vidujai jauteisi laisvas, vis tiek gyvenai toje apverstų vertybių sistemoje, kaip kalėjime.

Tad apie kokią pasaulėžiūrą čia galima kalbėti? Po savo pirmosios kelionės į Vakarus, aš tris savaites negalėjau prisiversti išeiti iš namų Peterburge. Man buvo baisu, rodės, kad neištversiu. Buvo tokia siaubinga savijauta: ko aš čia grįžau? Ką čia darau? Kur mes gyvename?

Bet lipti ant barikadų niekada neturėjau noro. Norėjau tiesiog gyventi ir džiaugtis tuo. Man nebuvo įdomu kažkam kažką įrodinėti, ginčytis.

O kas domino? Neformali aplinka?

Niekada nebuvau neformalių linksmybių dalyvis, bet man buvo įdomus bendravimas su nestandartiškai mąstančiais žmonėmis. Tuometiniame Leningrado roko klube buvo ypatinga atmosfera. Tai buvo nuostabi vieta. Ir visi neformalai Peterburge virė viename katile: eidamas miestu atpažindavai savą, nors asmeniškai galėjai ir nepažinoti to žmogaus. Aplink viskas buvo pilka, visi mąstė standartiškai, o čia – visiškai kitaip. Mus su Garkuša (Olegas Garkuša – poetas, grupės „Aukcyon“ vokalistas ir šoumenas) milicija dažnai sulaikydavo dėl mūsų išvaizdos.

Jūs metėte darbą ir pradėjote aktyviai groti tikėdamasis iš to pragyventi. Kaip tam ryžotės?

Tiesiog intuityviai suvokiau, kad daugiau nebegaliu dirbti, o noriu muzikuoti. Beje, pagal tuometinius įstatymus neturėjau teisės taip pasielgti – už tai galėjai ir kalėjime atsidurti.

Dėl to, kad neturėjote oficialaus darbo?

Ne, todėl, jog grojome ir dainavome už pinigus, neturėdami muzikinio išsilavinimo. Kai tapau muzikantu, mano tėvai buvo pakraupę: „Ar tu idiotas? Kokia tai veikla – dainas rašyti?“ Mama sakė: „Negi tu manai, kad iki trisdešimties metų galėsi užsiimti štai šia muzikėle?“ O aš nuolankiai atsakydavau: „Nežinau.“ Ir tikrai nežinojau. Tiesiog visa tai, kas su manimi vyko, rodos, vyko be mano įsikišimo. Aš ne pats iš darbo išėjau, mane atleido už tai, kad dvi dienas nepasirodžiau darbe galvodamas, kad vėliau atidirbsiu. Bet taip nebuvo. Pradžioje labai susikrimtau, bet kai mane užstojo visas kolektyvas, mane atleido „savo noru“ (juokiasi).

Buvo baisu eiti į niekur?

Žinoma, pradžioje buvo šiaip sau. Galvoje sukosi vienintelė mintis: „Ką gi toliau daryti, kaip gyventi?“ Bet paskui mane nustojo jaudinti dalykai, kurie kažkada atrodė esantys gyvenimo esmė – ką valgyti, kur gyventi. Ir juokingiausia, kai tik nustojau tuo labai rūpintis, viskas staiga ir atsirado. Dabar tuo visiškai nebesirūpinu, žinau – Dievas neapleis.

Tada ir Dievu ėmėte pasitikėti?

Ne. Aš tuo metu net nebuvau krikštytas, ir su Bažnyčia neturėjau nieko bendra. 1988 metais supratau, kad su valstybe nenoriu turėti nieko bendra. Ir jokie institutai, jokia administracinė sistema, susijusi su valstybe, man neįdomūs. O Bažnyčia rodėsi esanti eilinis „departamentas“, kuriame nėra gyvenimo.

Viskas pasikeitė po pažinties su poetu, avangardistu, dainininku ir dailininku Aleksejumi Chvostenka-Chvostu. Tokių žmonių aš niekada nebuvau sutikęs: mane pakerėjo jo gerumas ir neįtikėtinas džiaugsmas, kuriuo jis tiesiog spinduliavo. Per pirmąjį mūsų susitikimą aš pajutau, kad tai man artimas žmogus. Iškart. Negaliu suvokti to. Man tai buvo visiškas nonsensas – juk taip nebūna. Iš pradžių galvojau, kad Chvostas tiesiog „užsikonservavo“ toje būsenoje, kokios būnant jį išvijo iš Rusijos. O paskui supratau, kad jis tiesiog toks žmogus. Ir ėmiau galvoti: o kodėl jis toks? Kodėl jis taip gali, o aš – ne? Atsakymas buvo paprastas, bet gilus – Aleksejus buvo krikščionis. Daug ką apie jį supratau tik tada, kai pats pasikrikštijau.

Ką Jums davė tikėjimas?

Gyvenimą. Aš jau seniai būčiau miręs, jei ne tikėjimas. Tikrąja to žodžio prasme. Ir žinote, man jau beveik penkiasdešimt, gyvenime mačiau visko. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad tikrą džiaugsmą žmogui gali suteikti tik tikėjimas. Jokie pasiekimai, kelionės, nauji įspūdžiai ar pažintys nesuteikia tokio džiaugsmo, prasmės ir gyvenimo pilnatvės kaip tikėjimas.

Yra daug dalykų, kurie kažkada man atrodė ypač svarbūs, tačiau dabar jų net neprisimenu. O kažkokie, rodos, nereikšmingi epizodai, liko atmintyje visam laikui. Ir suprantu, kad jie ir buvo svarbiausi gyvenime.

Kokie šie įvykiai?

Iš esmės susiję su šventyklomis, su šventomis vietomis. Pavyzdžiui, Kijevo Pečiorskaja Lavra vienuolyne. Lankiausi ten, kai vienuolyne esantys urvai buvo ką tik atidaryti, ir užeiti net į pačias tolimiausias galerijas galėjo visi, kas tik norėjo. Prie įėjimo stovėjo tylus vienuolis ir kabojo lentelė: „Jei tu tiki – įeik“. Su bičiuliu susižvalgėme – „Mes juk tikime“, ir užėjome. O ten gulėjo kūnai net ne sarkofaguose, tiesiog apgaubti skraistėmis, kai kurių veidai atidengti, kai kurių rankų kaulai matyti. Pamenu, koks jaudulys buvo mus apėmęs, šiurpuliukai kūnu bėgiojo...

Arba susitikimai. Mano gyvenimas sklidinas pažinčių, sutikau daugybę įdomių žmonių, bet susitikimas su Chvostu – ypatingas. Arba štai, pažintis su tėvu Kosma. Mes gyvenome šalia vienuolyno. Vieną gražią dieną atsibudau, ir man taip sunku, po vakarykščio koncerto viską skauda. Žmonai sakau: „Klausyk, nuvežk mane ten, kur mane užmigdys, neturiu jėgų gyventi.“ O ji: „Aišku. Kelkis, einam bėgioti.“ Ir mes ėmėme bėgioti aplink vienuolyną. Gegužė, šilta. Ankstyvas rytas, o vienuolynas atviras. Aš pasiūliau užeiti. Ir štai prieš mane pasirodo vyras juodais drabužiais ir sako: „Jūs – Leonidas Fiodorovas? Sveiki, aš jūsų gerbėjas.“ Aš pagalvojau: „Na, štai, atvažiavome...“ Taip ir susipažinome. Vėliau tėvas Kosma mums labai padėjo, visada palaikė.

Dvasinis gyvenimas nebūna vien tik rožėmis klotas. Matyt, teko susidurti ir su sunkumais?

Nežinau. Man taip nebuvo. Iškart – pasitikėjimas, o abejonės net ir į galvą neatėjo. Tuo metu apskritai gyvenimas nebuvo lengvas, tad jei aš dar ir tikėjimu būčiau abejojęs... Galų gale mano gyvenime prasidėjo stebuklai.

Kokie, jei ne paslaptis?

Pavyzdžiui, išgydymas. Tu juk negali pats savęs išgydyti, jei liga sunki. Arba kažkokios dovanos gavimas. Yra tokių dalykų, kurių negali išmokti, kad ir kiek stengtumeisi, o tos dovanos tiesiog liejasi ant tavęs.

Kalbate apie dainas?

Dainos, kūryba – tai atskira istorija. Štai tada supratau, kad iš esmės visa tai ne aš darau. Tu juk negali kontroliuoti viso proceso – kūryba juk ne technika. Yra dalykų, apie kuriuos galima pasakyti, kad tu tai sugalvojai, bet daugumos dalykų, pačių geriausių, žmogus sugalvoti tiesiog nepajėgus. Apie tai pasakojau įvairiems žmonėms, jie sako: „Na, kliedi.“ O aš juk tikrai žinau, kad tai tiesa, tiesiog žodžiais tai sunku apsakyti.

Kaip Jūs pats vertinate kūrybą. Kas čia Jums svarbiausia – rezultatas, procesas, vertinimas?

Man patinka procesas, tai kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, gilintis į tai, ką darau. Galų gale man atrodo, kad muzika – ne svarbiausias dalykas. Ji padeda, sukuria atmosferą, bet aš pažįstu daug žmonių, kuriems visiškai nusipjauti ant šių dainų.

Visiškai nesvarbu, ar albumas bus vykęs, ar ne?

Man atrodo, kad nėra prasmės tuo rimtai rūpintis. Kiek žmonių priims mūsų muziką, kiek jie supras, kiek diskų bus nupirkta – juk tai ne taip jau ir svarbu. Kartais tokį nieką sukuri, o visiems patinka, tuo tarpu patys geriausi, tau asmeniškai brangiausi dalykai, nepatinka niekam. Į kūrybą žvelgiu, kaip ir į talentą: man jį davė, gali ir atimti.


Ką Jūs manote apie Europą? Esate ten surengęs kelis šimtus koncertų. Ar Europa išgyvena pakilimą, ar vis dėlto dvasinį nuosmukį?

Vienas bičiulis pasakojo, kad Londone viena mokytoja buvo išmesta iš darbo už tai, kad peržegnojo mokinį, kai tas ėjo iš klasės. Arba medicinos seserį už tai, kad jai lenkiantis prie paciento arabo, pasimatė ant grandinėlės pakabintas kryželis. Ji įžeidė musulmono religinius jausmus. Suprantu, jog tokios yra Vakarų tendencijos. Bet tai mane mažai jaudina – neketinu gyventi Europoje. Vakaruose mane domina kiti dalykai.

Kokie?

Mane stebina konkretus laikotarpis – XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Florencijoje, tuo metu nedideliame miestelyje, žmonės pasiekė neįtikėtinų dalykų įvairiose sferose – architektūroje, politikoje, tapyboje, muzikoje. Ten kūrė ir dirbo Dantė, Makiavelis, Galilėjus, Leonardas da Vinči, Mikelandželas, Fra Andželikas, Džotas. Būtent čia gimė šiuolaikinė europietiškoji civilizacija kaip kultūrinis reiškinys. Prieš 500 metų. Aš tiesiog tuo žaviuosi ir mėginu suprasti, kas gi įvyko. Toks įspūdis, kad kažkuriuo momentu florentiečiai buvo apšviesti.

Pasakykite, kodėl verta skaityti Evangeliją?

Kad suprastum esmę, kaip gyvenimas suręstas. Štai jau dešimtmetį neskaitau jokių romanų. Bet Evangelija – kas kita. Tai kita istorija, ją verta skaityti.

Todėl, kad ji įdomi?

Ne. Todėl, kad ji būtina. Niekada savęs nelaikiau žinovu ar tikėjimo aktyvistu. Neofitas buvau, neofitas ir likau. Stengiausi nelįsti ten, kur nieko nesuprantu. Bet be Evangelijos neįsivaizduoju savo gyvenimo – ji pastato viską į savo vietas. Ir aš žinau, kad man tai būtina.

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Kajėnas

Daugiau apie grupės „Aukcyon“ ir Leonido Fiodorovo koncertą Vilniuje skaitykite ČIA.