Zenekos nuotrauka

Siūlome pokalbį su poetu, vertėju, vienu iš literatūrinio sambūrio „Literatūros refleksai“ steigėjų, Tomu Taškausku. Jaunasis kūrėjas papasakojo apie savo studijų pasirinkimų, tapsmo kelią.

---

Šiek tiek apie Tomą iš jo CV internete. Tomas Taškauskas (g. 1986 m.) mokėsi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Nuo 2005 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete, 2008 m. perstojo į lietuvių filologijos bakalauro studijas VU. Eilėraščius rašo nuo dešimtos klasės. 2007 m. pradėjo bendradarbiauti kultūrinėje spaudoje.

Dalyvavo, skaitė bei laimėjo ne vieną jaunųjų literatų konkursą. 2008 m. „Versus aureus“ leidykla išleido pirmąjį „Debiutų“ serijos poezijos rinkinį – T. Taškausko „Audrapaukščio monologas“. 2011 m. su bendraminčiais įsteigė literatų sambūrį „Literatūros refleksai“.

---

Šis interviu yra rašinių ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ dalis.

Kaip prasidėjo Tavasis kelias į lietuvių filologiją? Kuo Tave ji patraukė?

Viskas prasidėjo dar mokykloje: dešimta klasė, Vytautas Mačernis ir kūrybinė užduotis, – mums reikėjo parašyti sonetą. Paskui šio poeto kūrybą pradėjau skaityti, man patiko jo mąslumas, filosofiškumas. Pirmą sykį buvo toks stiprus skaitymo potyris: kai skaitai ir tapatiniesi. Ir tie pasauliai, – Vytauto Mačernio sukurtasis ir manasis – labai stipriai susipynė. Taip atsirado impulsas pačiam kažką rašinėti.

Žinoma, nemanyčiau, kad toje mokyklos rašliavoje buvo kas nors labai vertinga literatūriškai, bet būtent tai buvo pirmasis asmeniškas kontaktas su kalba, ir kartu – potraukis būtent lietuvių literatūrai. Mane visą laiką daugiau domino literatūra, o ne kalba. Nors dabar pamažu jų sąsajas pradedu įžvelgti ir nemanau, kad verta priešinti viena ir kita.

Tad pirmasis dėmuo yra mokykla, dešimta klasė, susidomėjimas Vytautu Mačerniu... Nežinau, dešimtoje klasėje turbūt būna žmonių, kurie žino, ką nori veikti, – aš nebuvau toks. Bet jau pradėjau mąstyti, kad galbūt viena iš mano studijų galimybių būtų lietuvių filologija. Vis dėlto elgiausi prieštaringai, kaip ne kartą yra nutikę mano gyvenime... Rinkausi tikslinių mokslų profilį, nors pats tuo metu jau žavėjausi literatūra ir pats rašiau.

Bet tikslieji mokslai Tau turbūt irgi kažką reiškė?

Tikslieji mokslai man sekėsi. Matematika, fizika... Paprastai tariant, mokykloje linkau prie to, kas man patinka, kas man sekasi. Tada dar į mano gyvenimą įsiveržė istorija, nes 11 klasėje turėjau puikų istorijos mokytoją, kuris mane sužavėjo ta sritim, ir būtent dėl to po 12 klasių vis dėlto rinkausi ne filologijos studijas, net ne ką nors iš tiksliųjų mokslų...

Tiesa, dar buvo toks lemtingas pokalbis, atrodo, važiuojant iš „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymų, kai tarpusavy aptarinėjome visi, kas ką studijuos, ir mokytoja perdavė savo buvusios mokinės, kuri studijavo Vilniaus universtete filologiją, nuomonę, – pasakė, kad studijuoti filologiją Vilniaus universitete yra neįdomu ir nekūrybiška – tai irgi turėjo įtakos. Pamaniau: „Na, gal ir nereikia tos filologijos...“

Taigi, pradėjai studijuoti istoriją...

Po pirmų istorijos studijų metų Vilniaus universitete pradėjau dvejoti dėl savo pasirinkimo. Nelabai norėjau iš karto ką nors keisti, nes visiems pirmaisiais metais kyla klausimų: „ar aš ten, kur turiu būti?“ Labai normalu. Bet kuo toliau, tuo daugiau buvo abejonių, ir galutinis postūmis mano tokiam pasirinkimui buvo išvykimas mokytis į Orleaną...

O kas gi nutiko?

Aš pamačiau, kaip istorija studijuojama Prancūzijoje, paskui palyginau su tuo, kaip mes studijuojame Vilniaus universitete. Pastarajame paskaitosskaitomos tiesiogine to žodžio prasme. Kai grįžau, viena dėstytoja skaitė viską, net ranka įrašytas pastabas. Pusantros valandos klausytis, kaip tau skaito, nėra pats įdomiausias dalykas. Prancūzijoje patyriau, kas yra probleminis žvilgsnis į istoriją. Pavyzdžiui, gauni knygą – pristatyk ją, kaip tema atskleista, kokiu metodu dirba tas žmogus, kuris ją parašė.

Dar kas mane domino Prancūzijoje – seminarinis darbas, darbas su istorijos šaltiniais. Tiesiog ten viskasaktyviau, o aktyvios studijos ir probleminis požiūris į istoriją yra neatsiejami. Nes istorija nėra mokslas apie faktus, tai mokslas apie faktų interpretavimo galimybes. Fakto savaime nėra. Visą laiką jis yra kontekstualus, vertinamas. Tad aš iš Prancūzijos išsivežiau tokį asmenišką supratimą, sąmoningai suvokiau, kad istorija yra lygu interpretacijai. Ir kai grįžau, vėl panirau į nuobodžias ir gana pasyvias studijas... Nors niekas tau netrukdo būti aktyviam, vis dėlto tam reikia turėti vidinės motyvacijos.

Bet vėl grįžti į ne tokį aktyvų gyvenimą, ir supranti, kad neturi jokio noro... Ir tada mintimis nusikėliau į 12 klasę, t. y. grįžau į tuos laikus, kai mąsčiau, ką rinktis studijuoti.

Nusprendžiau, kad vis dėlto esu labiausiai motyvuotas lietuvių filologijos studijoms. Ir visiškai neapsirikau, nes pataikiau į tokią terpę, kuri man buvo tinkamesnė, nes ten daugiau seminarinio darbo ir t. t..

Ir nuo pat pirmo kurso iki pat ketvirto labai džiaugiausi, kad nepasidaviau spaudimui iš aplinkos, nes su kuo tik kalbėjau apiesavo planą keisti studijas ir stoti į lietuvių filologijos pirmą kursą, sakydavo: „Tu ką, kvailas? Taigi pabaik, turėsi diplomą.“

Po ketverių metų galiu pasakyti, kad labai labai gerai, jog nepristigo drąsos. Išdrįsti perstoti nėra sunku. Bet žmonėms, kiek žinau, pristinga ryžto, – arba jie blaškosi, perstoja daug kartų... Manau, tai susiję su „lietuviška tradicija“– jei žmogus baigia mokyklą, jis būtinai turi stoti ir studijuoti. Dabar ateina ir kitos mados – nori studijuoti, tai būtinai į užsienį.

Na, o Tu pats, pabuvęs užsienyje, ką patartum kitam – važiuoti ar ne?

Aš rekomenduoju visiems išvažiuoti. Ir sugrįžti. Niekam negaliu primesti pasirinkimo, galiu tik pasidalinti savo patirtimi. Studijos užsienyje labai gerai praplečia akiratį. Tiesa, aš visad jaučiau ir tebejaučiu vidinį įsipareigojimą... nesvarbu, kad kas nors gali pavadinti ir yra pavadinę tai nesąmone, – jei gimiau čia, tai esu įsipareigojęs savo šaliai. Kol kas nebuvo tokios akimirkos mano gyvenime, kad sudvejočiau pamatiniu pasirinkimu „būti čia“.

Tas supratimas ar bent jo branduolys turbūt ne 10 klasėje atsirado? Gal dar tėvai, artima aplinka turėjo įtakos? Gal knygos? O ar buvo kas nors iki istorijos studijų?

Sunku būtų pasakyti. Nežinau, kiek čia buvo vaikystės, kiek liko kas pasąmonėje iš jos įsispaudę, kiek iš šeimos, nes mano tėvai neauklėjo manęs išskirtinai tautiškai, mokykloje irgi nebuvo labai stipraus pilietinio formavimo arba tautinio ugdymo.

Vis dėlto tas supratimas pradėjo ryškėti dar gimnazijoje. Paskui universitete įsivardijau tokią sveiko proto nuostatą – aš esu iš čia, aš priklausau čia. Įtakos turėjo Ateitininkų organizacija, kurioje keletą metų aktyviau veikiau.

Taip pat labai svarbų vaidmenį suvaidino lietuvių liaudies kultūra. Dar mokyklojelankiau folkloristikos ansamblėlį, paskui teko įvairiuose renginiuose būti, šokti šiek tiek, dainuoti. Man, pavyzdžiui, nėra gražesnių dainų už lietuvių liaudies. Nes galiu pats jas dainuoti, ir kai jas dainuoju, visu savimi juntu, kad esu lietuvis. Gal tai skamba ir banalokai, bet kažkada, kai pirmą sykį taip sąmoningai šitai suvokiau, tai man buvo pritrenkianti patirtis, kažkas, kas kiaurai smelkia, nes supranti, kaip tai yra artima. Kad esi to dalis.

Norėčiau pereiti prie kūrybos. Esi minėjęs Mačernį kaip vieną iš savo įkvėpėjų... O ar buvo daugiau sekimo kuo nors?

Mačernis man buvo vienas iš pirmųjų impulsų kurti. Paskui buvo dar keletas atradimų. Bet tai jau gana eklektiška ir pusiau sąmoninga. Po Mačernio buvo Aidas Marčėnas, Gintaras Grajauskas, Tomas Venclova irgi labai stipriai paveikė. Nežinau, kas stipriausiai iš jų, nes tuo metu išgyvenau epigonizmo ir truputį grafomaniškos rašysenos laikotarpį.

Sunku dabar įvardyti, nes neturiu kažkokio ryškaus, išskyrus vieną, kuris labai stipriai ir ryškiai veikė ir vis dar taip veikia, o kiti jau yra tarsi atsitraukę. Bronius Krivickas pažadino manenaujamsantykiui su literatūra. Gal trečiame kurse mane pradėjo dominti literatūrinės tradicijos klausimas ir klasikinės literatūros paradigma. Mąstant apie tai, buvo ir tebėra aktualiausias Bronius Krivickas.

Čia ir jo gyvenimišką laikyseną turi omeny?

Būtent. Krivicko kūryboje susipinastebėtina asmens laikysena kančios akivaizdoje ir gerapoezija. Yra ten visa paletė emocinių būsenų. B. Krivickas mane sužavėjo autentišku, paprastu, bet kartu ir pakylėtu kalbėjimu.

Šį poetą priskirčiau klasikinės literatūros paradigmai, nors jis yra gana modernus autorius, kažkuo panašus į Henriką Radauską. Bet kai paskaitai pastarąjį, kai galvoji apie jo pasaulio logiką, matai teatrą, kur daug suvaidintos egzistencinės niekio patirties. Krivickoviskas daug tikriau, ir skausmas, ir džiaugsmas, ryškūs ryšiai tarp jo gyvenimo ir kūrybos. Tai ir žavi.

Tu rašai lietuviškai, Tavo mėgstami autoriai irgi. O įmanoma skaityti poeziją ne gimtąja kalba, verstinį tekstą?

Taip. Yra tekę skaityti ir verstinės poezijos. Neseniai – „Poezijos pavasario“ metu – teko kalbėtis su italų kilmės prancūzu, kuris buvo čia atkeliavęs. Vienoje diskusijoje jis pakartojo tik tai, kas, manau, visiems verčiantiems nėra paslaptis – poezijos versti neįmanoma, vis dėlto tai reikia daryti. Verčiant visada šiek tiek nukenčia arba turinys, arba forma. Vis dėlto neišverstas kūrinys lieka svetimas lietuvių kultūrai.

Bet vis dėlto verta versti?

Taip. Verta versti dėl skaitytojo, nes jeigu tai geras eilėraštis, jis vis tiek įveiks kalbos atstumą. Net ir netobulai išverstas eilėraštis yra geriau, negu to teksto nebuvimas kita kalba, man atrodo.

Nes jeigu to teksto visai nėra, tai jis nepaskatins skaitytojo akistatos su savimi su autoriaus pasaulio matymu.

Dar klausimas apie jaunųjų literatų sambūrį. Kodėl jis buvo sugalvotas, kiek asmeninio apsisprendimo būta?

Tai susiję su keletu dalykų – pirmas yra asmeninis noras, kad kažkas būtų. Jau su poetu Vainium Baku pirmame kurse buvome įsteigę tokį susibūrimą, pavadintą „Menų sanatorija“. Jis gana greitai nusibaigė, nes buvo spontaniškas, neturėjo aiškaus tikslo... Palaispniui susitikimai, literatūros skaitymai išsikvėpė ir „išsigimė“ į tik filmų žiūrėjimą.

Apie rašytojų sambūrį buvo labai daug diskutuota. Ypač su Saulium Vasiliausku, vienu pagrindinių jo steigėju. Man atrodo, kai kurie žmonės tiesiog turi dalinimosi erdvės poreikį, erdvės, kur galėtų diskutuoti, per tai tobulėti.Tiems žmonėms ir yra skirta jaunųjų rašytojų sekcija.

Mūsų dabartinėje erdvėje gana daug individualizmo. Be abejo, teisūs tie, kurie kritikuodami sakė: bet kuriančio žmogaus kelias yra individualus.

Taip, bet kuriantis žmogus taip pat yra žmogus tarp žmonių! Nematau čia prieštaros. Juk kuriantys žmonės irgi bendrauja, dalinasi, reflektuoja, apmąsto. Sąskambio logika vadovaudamiesi mes ir pasivadinome„Literatūros refleksais“.

O jei pereitume prie vienaskaitos pirmo asmens? Tau pačiam tas sambūris reikalingas?

Nuo pat pirmo kurso kažko panašaus norėjau. Bet tame „mes“, apie kurį ką tik kalbėjau, yra ir tvirtas „aš“. „Aš“, kuriam reikia. Aš noriu, man reikia, dar keletui reikia, – tad ir darom. Juk akcija „Darom!“ reikalinga ne tik aplinkai tvarkyti, bet ir kultūrai.

Kalbino ir parengė Antanas Šimkus

Šis pokalbis yra ciklo Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.