Lietuvos viešojoje erdvėje plačiai vartojamas terminas „sekuliarizmas“ nebeatitinka savo aptariamojo objekto, nes jis yra per daug bendro pobūdžio. Kita vertus, randasi kol kas sunkiai nusakoma, bet ne visai sekuliaristinė pasaulėžiūra, kurią pavadinkime naujuoju ateizmu.

Kino režisierius Woody Allenas yra sakęs, kad daugumai žmonių jis atrodo ateistas, bet Dievui jis yra tiesiog konstruktyvus opozicionierius. Šie žymaus režisieriaus žodžiai tebūna atspara tolesniems svarstymams apie sekuliarėjančią žmogaus būtį. Juolab netradicinio sekuliarizmo apraiškos bene geriausiai pastebimos būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Patogus dievotumas“ ten itin kultivuojamas ir užima svarbią vietą bendruomenės gyvenime.

Autonominę žmogaus egzistenciją suponuojanti pasaulėžiūra pirmiausia būdinga tradiciniams ateistams. Čia veikia savi dėsniai, vertybės, kurios niekaip nekoreliuoja su Anapusybe. Darbas, šeima, mokslas ir išsimokslinimas ar koks kitas socialumo aspektas neturi jokių sąsajų su tikėjimu. Šis ryšys, jų požiūriu, nėra būtinas ir/ar galimas. Anapusybė traktuojama kaip kliuvinys šiapusybei ir kiekvienas sakralumo ženklas sutinkamas priešiškai.

Kita vertus, egzistuoja populiari teorija apie marksizmo ir krikščionybės bendrumą, apie kurią kalba ir marksizmo klasikai. Tarkim, Friedrichas Engelsas veikale „Apie religiją“ rašė, kad juos vienija išsivadavimo troškulys (eschatologinis aspektas), paplitimas tarp nuskriaustųjų ir požiūrio universalumas. Kitaip tariant, komunizmas yra sakrali Rojaus versija, o tai, kad George'as Hegelis buvo marksizmo klasikų „idėjinis tėvas“, tik dar labiau juos suartina.

Nors šio straipsnio tikslas nėra paneigti minimos populiarios teorijos nuostatos, tačiau dera pasakyti, kad marksizmą ir krikščionybę skiria gili praraja vien dėl to, kad pirmasis neturi jokio religinio turinio ir lyginimas korektiškas tik tada, kai žvelgiama iš marksistinio požiūrio taško, o ne priešingai (krikščionybė gali būti socialinio pertvarkymo pagrindu, tačiau marksizmas niekada nebus religiškas).

Bet grįžkime prie naujojo ateizmo reikalų. Nuo klasikinių ateistų jį skirianti riba itin aiški: naujasis ateizmas nėra antireliginis. Veikiau priešingai — tam tikrais atvejais jį galima pavadinti „religišku“. Religija naujojo ateizmo šviesoje suvokiama kaip svarbus ir bemaž neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenimo dėmuo, tačiau jai nepriskiriamos pasaulėžiūros savybės. Kitaip tariant, „naujojo ateisto“ sąmonės mąstymo vektoriai yra maždaug tokie: religija yra svarbu, ją neigti — nesusipratimas, tačiau realiame gyvenime (darbas, šeima, mokslas ir išsimokslinimas) religijos vertybės nėra pagrindas daryti sprendimus.

Šioje vietoje būtina paminėti dar vieną skirtį, kuri būdinga asmenybės egzistencijai:

a)„gyvenimo filosofija“ (realios ar įsivaizduojamos vertybės)

b)„gyvenimo būdas“ (tradicijų raiška sociume, bendrabūvio (ne)moralūs veikimo modeliai, asmens kūrybinė veikla ir t.t.)

Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad „naujiesiems ateistams“ religija yra integrali gyvenimo būdo dalis, tačiau turi labai ribotą įtaką jų gyvenimo filosofijai. Įsikūnijimas, Nukryžiavimas, Prisikėlimas, Išganymas ir kita krikščioniška dogmatika redukuojama į sėkmės, saugumo visuomenėje, prestižo, naudos, dvasinio tobulėjimo ar tiesiog gyvenimo filosofiją. Įdomiausia tai, kad „naujiesiems ateistams“ gyvenimo būdo ir gyvenimo filosofijos kolizijų veik nekyla. Jos tarpusavyje dailiai sugyvena ir net teikia tam tikrą teisuoliškumo pajautą. Tai, matyt, yra pagrindinis jų bruožas, tarsi neigiantis šv. Augustino apologetinio veikalo „Dievo miestas“ (De civitati Dei, 426 m.) nuostatas.

Anot šv. Augustino, žmogaus egzistenciją lemia nuolat kamuojanti įtampa tarp „Dieviškojo“ ir „žmogiškojo“ miestų. Įprastos ir gal kiek nuvalkiotos priešybių poros (laisvė vs būtinybė, dvasia vs materija, aukojimasis vs savanaudiškumas ir t.t.) naujojo ateizmo šviesoje praranda bet kokią prasmę. Civitas Dei triumfas pasaulio pabaigoje atidedamas neribotam laikui, nes naujasis ateistas jau dabar jaučiasi it dokumentus „Dieviškojo miesto“ klerkams „pridavęs“ ir tik pilietybę patvirtinančio pažymėjimo laukiantis visateisis minimo miesto gyventojas.

Būtent tai — galimybė pačiam „priduoti dokumentus“ — naujiesiems ateistams yra prasmę atstojantis faktas. Savarankiškumas ir galimybė rinktis yra jų vėliavos šūkiai, dėl kurių jie pasiryžę (ne)aukotis. Naujieji ateistai patys gali nuspręsti, kas yra gera, o kas — nelabai, ir atitinkamai pasielgti. Tačiau ieškant tinkamo sprendimo nenutiks nieko blogo, jei pasimelsi „kažkam“, tūnančiam anapus. Nors galima to ir nedaryti. Tai vadinama laisve rinktis.

Religija šiuo atveju yra puikus, tačiau ne vienintelis vertybių aruodas, iš kurio galima pasirinkti sau tinkamą gyvenimo principą. Atrankos procesų greitis dar tik įsibėgėja ir, teisybės dėlei, būtina pabrėžti, kad rezultatai ne visuomet būna prasti. Tarkim, kad ir itin aktyviai propaguojamas savanorių judėjimas, kuriam negailima pinigų iš ES fondų. „Europietiška savanorystė“ neturi nė užuominos apie metafiziką, ten su žiburiu nerasite kokių nors „įpareigojimų iš Anapus“, tačiau negalima teigti, kad pagal tokį formatą nuveikti darbai yra ydingi ar netarnauja visuotiniam gėriui. Kita vertus, naujojo ateisto „galimybė rinktis“ jo egzistenciją įprasminančią veiklą kartais įgauna ir sunkiai sveiku protu suvokiamų pavidalų, kuriuos būtų galima iliustruoti besisteigiančiomis naminių gyvūnėlių advokatų kontoromis ar gydytojų teisę daryti abortus ginančiomis draugijomis.

Padorus elgesys religijos atžvilgiu yra senojo, darvinistinio ir naujai beužgimstančio ateizmo takoskyrą žymintis riboženklis. Moralė su visais iš to išplaukiančiais veikimo bendruomenėje įpareigojimais perkeičiama į padoraus elgesio kodeksą. Etiką keičia etiketas, o Dievas tampa džentelmenu, kuriam nebūdingi iš tikėjimo šaltinių ateinantys „nepatogūs“ apibūdinimai (rūstus, baudžiantis, keliantis baimę ir t.t.)

Naujojo ateisto „etiketo kodekse“ nėra privalomos nuostatos neigti tikėjimą Dievu. Jis puikiai sutaria su visais tikinčiaisiais ir gerbia jų nuomonę. Nes tikėjimas jam — tik nuomonė. Gi nuomonė, kaip žinome, nuolat kinta, todėl religinis turizmas ar sunkiai suvokiama sinkretika (o tiksliau, jovalas) taip pat ne svetimi naujajam ateistui. Paradoksalu, tačiau visai tikėtina, kad radikalus tradicinis ateistas, aktyviai neigiantis visas religijos apraiškas, matuojant „dieviškuoju matu“, yra vertas didesnės pagarbos nei drungnas naujasis ateistas.

„Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!

Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“.

(Apr 3,16.)

 VDU žurnalas „SESIJA“

VDU žurnalas