Knygos „Pasaulis pagal Barą“ viršelis. Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas. Knygos dizainas – Tomo S.Butkaus. Leidykla Kitos knygos.

Po keleto dienų leidėjus iš spaustuvės turėtų pasiekti Gedimino Kajėno parengta knyga „Pasaulis pagal Barą“. Pratarmėje rašoma, kad šis leidinys yra „vienos ryškiausių XX a. antros pusės Vilniaus alternatyviosios kultūros asmenybių – avangardinio kino kūrėjo, režisieriaus, aktoriaus, melomano, antikvaro-knygų prekeivio, avangardinės grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalisto ir šoumeno Artūro Baryso „Baro“ (1954-2005) portretas.

Knygoje, remiantis A. Baryso-Baro kūryba, atskleidžiant jo gyvenimo būdą, per jo bičiulių, bendraminčių, sugėrovų ar tiesiog dalykinių pažįstamų pasakojimus mėginama kuo išsamiau papasakoti apie šią unikalią, nepakartojamą ir daugialypę asmenybę.

Pasakojimą papildo vaizdai – nuotraukos, iškarpos, faksimilės, dokumentai. Didžioji dalis knygoje „Pasaulis pagal Barą“ publikuojamos vaizdinės medžiagos yra iš A. Baryso-Baro archyvo.

Artėjant šio leidinio pristatymui Vilniaus knygų festivalyje, uždavėme keletą klausimų knygos sudarytojui Gediminui Kajėnui.

Knyga „Pasaulis pagal Barą“ reklamuojama kaip leidinys apie legendinę asmenybę. Kuo Tau pačiam parūpo būtent šis žmogus – Artūras Barysas-Baras? Kodėl ėmeisi būti šios knygos sudarytoju?

Pradėkime nuo to, kad asmeniškai Baro nepažinojau. Bet gerai žinojau jį iš jo filmų bei pasiutusiai galingo dainavimo ir šokimo scenoje su grupe „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Man tai visada atrodė labai gražu ir gera. Tiesa, kokiais 2004 ar net 2005 metais vienoje kavinėje su Baru sėdėjome prie vieno stalo, bet tai jau nebuvo nei gražu, nei gera. Baras atrodė liūdnai, ir tik žiūrėjo į mus akis išpūtęs, kai pasakėme, kad pažįstame jį iš jo filmų bei muzikos. Jis negalėjo patikėti, kad kažkam, ypač jaunimui, tai gali rūpėti.

Ne kartą su Baru esu prasilenkęs Vilniaus senamiestyje. Jis visada atrodė lyg iš kito pasaulio, iškritęs iš esamo laiko. Toks susivėlęs pankuojantis hipis. Pamačius jį, šypsena veide natūraliai atsirasdavo. Man buvo smagu, kad yra tokių žmonių, visiškai atsiribojusių nuo pasikeitusio laiko, erdvės, sukūrusių savo laiką ir savo erdvę. Ir dabar, susipažinęs su Baro kūryba ir gyvenimo išsamiau, suprantu, kad taip buvo ne tik Nepriklausomybės metais, bet ir sovietmečiu. Knygos apie Barą ėmiausi todėl, kad kažkuriuo metu man ėmė trūkti tų prasilenkiančių mūsų susitikimų Senamiestyje.

Baras 1977 m.

Nežinau, kaip su ta legendine asmenybe... Rengiant knygą, išties paaiškėjo nemažai kuriozų, kurie Barui visai natūraliai prilipdo tokią etiketę. Pavyzdžiui, legendinis nuotykis, kai Neries mokyklos kieme Baras išgėrė visą butelį aliejaus. Tai matė, berods, du žmonės, su kuriais Baras tą vakarą ir leido, tačiau apie aliejaus gėrimą teko girdėti dar iš kokių trijų žmonių, kurie šią istoriją pasakojo taip, tarsi būtų matę savo akimis. Kas žino, gal buvo išgertas ne vien aliejaus butelis...

Ir tokių istorijų yra ne viena. Tuo noriu pasakyti, kad Baras traukė įvairius žmones, kurie jį matė kaip didį menininką ir grynakraujį neformalą, ir muzikos bei knygų žinovą, bičiulį, net guru ar tiesiog linksmą žmogų, mėgstantį pakvailioti. Jis gebėjo patraukti žmones, užkrėsti savo idėjomis ir sumanymais. Legendos, matyt, gimsta iš tam tikro idealizavimo, ypač praėjusio laiko. Juk ta karta, kuriai priklauso ir Baras, pamažu išmiršta. Natūralu, kad jaunystės dienos prisimenamos su dideliu ilgesiu ir džiaugsmu, o Baras, be jokios abejonės, yra simboliškas tų dienų vėliavnešys.

Todėl Baras pristatomas kaip legendinė asmenybė ne todėl, kad ši knyga patrauktų skaitytojų dėmesį, bet dėl to, kad dar gyvas būdamas jis jau buvo tapęs legenda.

Knygos išleidimo istorija jau irgi beveik tapo legenda. Kaip manai, kokios priežastys lėmė, kad ji taip ilgai skynėsi kelią pas skaitytoją?

Viena vertus, dveji su puse metų gal ir nėra toks jau didelis laikas nuo pradinio sumanymo iki knygos laikymo rankose. Ne taip paprasta surinkti visą medžiagą, kalbinti daugybę žmonių, raginti juos rašyti ar rengti spaudai jų pasisakymus, knistis Baro archyvuose, ieškoti nuotraukų, dokumentų, interviu, dėlioti gyvenimo ir kūrybos chronologiją ir t.t., ir pan. Šiuo atžvilgiu knygos parengimas man buvo lyg žurnalistinis tyrimas, mėginant rekonstruoti kuo išsamesnį vieno žmogaus portretą.

Kita vertus, knyga jau buvo parengta prieš metus, bet ją išleisti nebuvo pinigų. Tris kartus davus paraišką dėl knygos finansavimo sulaukdavome neigiamo atsakymo, nors knygos parengimui pusei metų iš Kultūros ministerijos buvau gavęs stipendiją. Susidaro įspūdis, kad dešinė ranka nežino ir net nenori žinoti, ką daro kairė. Bet čia, matyt, biurokratiniai labirintai, į kuriuos geriau ir nekišti galvos...

Artūras Barysas-Baras ir Albinas Slavinskas apie 1980 m.

Man tik gaila, kad ir miręs Baras yra kažkam nepatogus, nevertas, mėgėjiškas ir pan. O juk savo filminius ir kartu firminius eksperimentus pradėjo kurti veik tuo pat metu, kai Niujorke fluxus idėjas ėmė įgyvendinti Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Manau, jie tikrai būtų radę bendrą kalbą... Savo filmuose, kuriuos ne tik režisavo, vaidino, tačiau ir montavo bei įgarsino, panaudodamas tuo metu žymiausių Vakarų grupių įrašus, Baras šmaikščiai ir itin kinematografiškai parodė unikalų ir beprotišką vieno žmogaus gyvenimą sovietmečiu, o per jį ir savo laikmetį, „gėlių vaikų“ epochos blyksnius Lietuvoje, 8–9 dešimtmečio Vilniaus kiemus ir gatves bei ano meto kasdienybės absurdą. Tai, man rodos, visiškai unikalu ir nepakartojama.

Džiaugiuosi, kad kino kritikas Skirmantas Valiulis spėjo parašyti knygai tekstą, kuriame su jam būdingu preciziškumu aptaria ir įvertina Baro kūrybą pastatydamas jį į bendrą mūsų kultūros erdvę kaip būtiną, reikšmingą ir itin spalvingą asmenybę. Pamenu, kai kreipiausi į S. Valiulį, kad parašytų tekstą šiai knygai, jis trumpai pasakė: „Tai mano pareiga.“ Ir tai padarė. Tikiuosi, jie kartu su Baru dabar laimingi suka kokį trumpametražį filmą iš angelų kasdienybės...

Ar renkant medžiagą apie Baro gyvenimą buvo dalykų, kurie itin nustebino?

Jo drąsa ir kūrybinis šėlsmas. Pavyzdžiui, kuriant kiną giliu sovietmečiu. 1979 m. pasirodė filmas „Jos meilė“ apie jaunuolio meilę vyresnio amžiaus moteriai. Gražūs kadrai, kur jaunuolį vaidinantis Baras laksto su Rūta Brašiškyte Nidos kopomis nuogi. Net ir žinant, kad kino mėgėjams buvo leidžiama daugiau nei „kino profesionalams“ ar kad Baro patėvis dirbo referentu Ministrų taryboje, tai nepaneigia paties Baro drąsos kalbėti apie tai, apie ką net pagalvoti kiti bijojo. Arba 1980 metais pasirodęs filmas „Jo ieško“, kuriame Baras vaikšto po miestą persirengęs moterimi su suplotu metaliniu kibiru vietoj rankinuko. Prieš trisdešimt metų jis turėjo tokių crazy idėjų, kurios šiandien tampa vos ne norma, tačiau anuomet buvo neregėtas išsišokimas.

Su Rūta Brašiškyte Nidoje filmuojant filmą „Jos meilė“, 1979 m.

Dar sovietmečiu Baras ėmė prekiauti plokštelėmis. Ir ne šiaip kokiu popsu ar gerai žinomu roku. Jis siųsdavosi pačią įvairiausią muziką, kuo kreivesnė, tuo labiau jam tinkama. Apie tai, kaip jis tai pradėjo, taip pat sklandė legendos jau anuomet. Bet jis tai padarė ir ne tik sugebėjo iš to gyventi, bet, tapo muziknešiu-švietėju, iš už geležinės uždangos gabenančiu muziką, kurios čia niekas nebuvo girdėję. Šimtus kartų atėjęs į paštą rasdavo savo plokšteles sudaužytas, bet užsispyrusiai tai tęsė. Vėliau nuo plokštelių perėjo prie kompaktinių diskų. 2004 m. Vilniuje lankėsi noizo atlikėjas Merzbow, kurio muziką Baras labai mėgo. Paklaustas, kiek albumų jis yra išleidęs, Merzbow atsakė nežinantis, bet patikino, kad visi jie yra pas Barą. Jis buvo linkęs į kreivus, vienetinius dalykus, ir šiuo atžvilgiu man yra labai autentiškas.

Arba tai, kad Baras niekada gyvenime nedainavęs, nes „neturėjo klausos“, staiga ėmė ir uždainavo. Ir dar kaip. Ohoho. Su kokia energija ir draivu. Pritrenkiamai gražu. Tai buvo pertvarkos laikotarpiu – keitėsi filmų kūrimo technologijos, nuo kino juostos buvo pereinama prie video, o Baras, pripratęs prie 16 mm, negalėjo dirbti su video. Taip mirė Baras kaip filmininkas, bet gimė Baras dainininkas. Kūrybinga asmenybė niekada nepražūva...

Gal galėtum plačiau papasakoti apie knygos struktūrą. Kiek žmonių dalyvavo ją kuriant, kiek jų dalinosi atsiminimais apie Barą?

Baras filme „Jo ieško“. 1980 m.

Knygą suskirstyta į keturias dalis, kuriose apie trisdešimties įvairių žmonių atsiminimai apie Barą. Skyriuje „Baras yra Baras“ – pasakojimai apie Barą kaip žmogų. Čia jo mamos, bendraklasių, bičiulių atsiminimai. Skyriuje „Baras yra kinas“ pasakojimai apie Barą filmininką. Be jau minėto Skirmanto Valiulio straipsnio, savo prisiminimais dalijasi Kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas, aktorius Rimgaudas Karvelis, operatorius Algimantas Mikutėnas, režisieriai Jonas Čergelis, Audrius Stonys ir kt. Trečioji dalis „Baras yra muzika“. Svarbiausia čia kalba apie grupę „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, tačiau ir ne tik apie ją, bet ir apie vinilus ir kompaktinius diskus, noizą ir tylą. Šiame skyriuje grupės narių, taip pat muzikanto Aleksandro Jegorovo, muzikologo Dariaus Užkuraičio, žurnalisto Raimundo Lapo, garsų menininko Ginto Kraptavičiaus pasakojimai apie pažintį su Baru.

Toks knygos struktūravimas yra labiau būtinas pačiai knygai, tuo tarpu Baro gyvenime visa tai – kinas, muzika, knygos, senamiestis, šėlionės, draugai buvo vientisa jo gyvenimo dalis.

Ketvirtoji dalis pavadinta „Baras apie Barą“ – tai šeši įvairiais metais publikuoti Baro interviu. Tik vienas jų niekada neskelbtas. Beje, šie interviu, drauge su pačioje knygos pradžioje publikuojama paties Baro autobiografija, yra autentiškas jo balsas. Tai, man rodos, labai svarbu.

Šalia teksto knygoje ypatingą vietą užima vaizdas – Baro portretai, jo šaržai, dokumentai, laiškai, tekstų faksimilės, net jo paties grafika. Baro archyvas, prie kurio patekau Baro sūnaus Vyčio Baryso dėka, stulbinamas grynai vizualine prasme. Žinoma, didžiąją dalį jo sudaro nuotraukos. Ypatingos 8–9 dešimtmečio nespalvotos nuotraukos. Atrinkdamas fotografijas, tinkamas knygai, pastebėjau, kad tobulėjant fototechnikai, atsirandant spalvotai fotografijai, ima prastėti nuotraukų kokybė. Todėl knygoje didžiąją dalį sudaro senos, nedaug kam matytos fotografijos iš Baro gyvenimo, kurias sumaniai atrinko ir sudėliojo knygos dizaineris Tomas S. Butkus.

Koks kinas be merginų...

Kas, Tavo manymu, šioje knygoje stipriausia?

Negalėčiau išskirti vieno kurio atsiminimo, interviu ar kokios fotografijos. Svarbiausia yra knygos visuma, tas Baro portretas, kurį nutapo kiekvienas, apie jį pasakojantis. Džiaugiuosi, kad šis portretas – ne šventojo, o žmogaus. Kaip ir viršelio nuotraukoje – susivėlęs Baras su pusiau nuvalgytais ledais.

Kokiai auditorijai labiausiai turėtų patikti ši knyga?

Visų pirma ji tiems, kurie myli Barą, jo bičiuliams ir bendražygiams. Net neabejoju, kad ir tokiems kaip aš, pažinojusiems Barą iš jo filmų ar muzikos, čia bus daug gražių atradimų, linksmų istorijų ir Baro nuotykių.

Manau, kad visiems, kam įdomios neeilinės, nestandartiškai mąstančios ir gyvenančios asmenybės, ši knyga tiks. Juolab kad apie tokius žmones knygos pasirodo retai.

Viliuosi, kad „Pasaulis apie Barą“ patrauks ir jaunimą, kuriems kadaise Baras ir kūrė savo kiną, kuriuos džiugino savo pokštais ir provokacijomis. Kam nors gal tai bus naujas atradimas, kad galima gyventi ir kitaip.

Kaip manai, ką Baras veiktų dabar, jei būtų gyvas?

Eitų sau su juodu plastikiniu maišeliu per Vilniaus senamiestį rūkydamas „Prima“, ir tiek. Nors gal ir kokiam mitinge dalyvautų atsinešęs plakatą su užrašu „ne į temą“. Taip, beje, jau buvo iškrėtęs kažkokiame pensininkų susibūrime, berods, Rotušės aikštėje, kur stovėjo su plakatu, reikalaudamas „Nemokamo sekso telefonu“.

Kalbino Antanas Šimkus

Knygos „Pasaulis pagal Barą“ pristatymas vyks Vilniaus knygų festivalyje (Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre „Titanikas“, Maironio g. 3) rugsėjo 14 d. 18 val. Nuo 19 val. kiemelyje gros grupė „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“.