Tęsiame pokalbius su žmonėmis, kurie darbuojasi žiniasklaidos srityje ir kartu pasiryžę siekti Seimo nario mandato spalio 14 dienos rinkimuose. Šįsyk pašnekovė – aktyvi visuomenininkė, verslininkė, Kabelinių televizijų asociacijos vadovė, bent kelių regioninių žiniasklaidos priemonių savininkė Vaiva Žukienė, kuri per rinkimus atstovaus Nacionaliniam susivienijimui „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir taip pat kandidatuoja vienoje iš Kauno rinkimų apygardų.

Esate verslininkė, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje ir tarsi netikėtai apsisprendžiate dalyvauti politikoje, kandidatuoti į Seimą. Tokiais atvejais natūraliai kyla klausimas: kas tapo svarbiausia paskata?

Priklausau tai kategorijai žmonių, kurie situaciją bando keisti aktyviai veikdami, o ne skųsdamiesi, kaip yra blogai. Tiek versle, tiek visuomeninėje veikloje stengiuosi kurti įvykius, o ne komentuoti juos ar juolab kritikuoti. Pažįstu daug puikių žmonių, kurie, deja, į politiką žiūri kaip į visišką blogį, pasitelkdami sodrių palyginimų: purvas, mėšlas, pelkė... Galiu suprasti jų nusivylimą, kita vertus – jeigu nieko nedarysi, tai greit gali nebelikti ir ką kritikuoti.

Anksčiau „Piliečių santalka“ bandė įgyvendinti puikią idėją, kad valdant valstybę aktyviai dalyvautų visuomenė – per vietos bendruomenes, visuomenines organizacijas burtų valdžios stebėjimo grupes, kurios ne tik kritikuotų valdžią, bet ir dalyvautų kuriant teisės aktus, kitus visuomenei svarbius dokumentus. „Santalka“ pasirinko tokį pilietinio veikimo modelį, atsisakydama veikti kaip politinė jėga ir eiti į rinkimus. Idėja buvo šauni, tačiau Lietuvai turbūt per ankstyva. Aktyviausi „Santalkos“ žmonės išsisklaidė, daugelis nusivylė, kad „Santalka“ nesiėmė įgyvendinti savo tikslų politiniu keliu. Tad nesakyčiau, kad mano sprendimas buvo spontaniškas ir netikėtas – tiesiog nuosekliai vadovaujuosi nuostata – turi idėjų, nori ką nors pakeisti – bandyk keisti, bet darbais.

 Nesibaiminate žengti į sritį, kurioje, deja, kur kas mažiau taisyklių ir racionalumo nei versle? Veikiausiai sulauksite ir kaltinimų, kad norite patekti į Seimą ir ten spręsti savo verslo reikalus. Ar realu tikėtis, kad bent po kurio laiko politiko profesija Lietuvoje kels pagarbą?

Versle ir taisyklių, ir racionalumo labai daug, todėl chaosas, dominuojantis mūsų politikoje, kartais iš tiesų stulbina. Kaltinimų sulauksiu turbūt visokių, bet šitas – kad noriu patekti seimą ir ten spręsti savo verslo reikalus – būtų juokingiausias: dvidešimt metų dirbu kabelinės televizijos versle, taip kad susitvarkyti ar spręsti savo reikalus reikėjo gerokai anksčiau. Išties šiuo metu verslas yra pati veržliausia, kūrybiškiausia ir įdomiausia veiklos sritis  Lietuvoje. Mano manymu, kuo daugiau iniciatyvių, drąsių žmonių suks į verslą, tuo geriau bus gyventi Lietuvoje.

Ar politiko profesija kels pagarbą? Neabejotinai, kai tiktai politikai ims dirbti profesionaliai, o ne tik parodomuoju būdu. Kaip gydytojo profesionalumą parodo teisingai diagnozuota liga ir jos išgydymas, taip politiko darbo vertinimo kriterijus turėtų būti mūsų valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybė. Sprendžiant iš to, kaip dabar gyvename Lietuvoje, profesionalų Seime nėra labai daug – bet visada yra vilties, kad tai laikina.

 Teko ne kartą diskutuoti su dabartiniais Seimo nariais, dalyvauti Seimo komitetų posėdžiuose. Ar galėtumėte pateikti savo diagnozę, kas negerai Seimo darbe šiandien, jog jis yra viena prasčiausiai vertinamų institucijų Lietuvoje? Prieš artėjančius rinkimus jau pasigirdo šūkių, kad situaciją pakeistų parlamentarų skaičiaus mažinimas, rinkimų sistemos keitimas. Gal turite savą situacijos gerinimo receptą, kurį siūlytumėte, jei patektumėte į Seimą?

Bėda vis ta pati: mes puikiai žinome, kas yra geras gydytojas, o politikui taikomus kriterijus sunku suvokti bent man. Išties dirbdama įvairiose darbo grupėse ne kartą nusivyliau kai kurių politikų nekompetencija. Yra žmonių, kurie, dvi kadencijas būdami Seime, neskiria LRT tarybos nuo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos! Seime labai juntamos keisčiausios povandeninės srovės, kurios netikėtai į atsakingus postus išplukdo nekompetentingus, bet užtat savus žmones, pateikia svarstyti tokias įstatymų pataisas, kad užgniaužia kvapą. Nemažai politikų yra tiek atitrūkę nuo gyvenimo, jog turbūt nežino, kiek kainuoja duonos kepalas parduotuvėje, tai liūdina, nes tada jau nebesupranti, ką tie žmonės veikia Seime, nes darbu sunku tai pavadinti.

Šūkių apie tai, kaip pakeisti situaciją, girdime prieš kiekvienus rinkimus – deja, patekę į Seimą dauguma rėkiančiųjų labai greit pakeičia nuomonę bent ketveriems metams. Aš pritarčiau rinkimų sistemos keitimui, kai Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose su galimybe juos atšaukti.

 Priklausote atsikūrusiai Tautininkų sąjungai, kuri rinkimuose dalyvauja Nacionaliniame susivienijime „Už Lietuvą Lietuvoje“. Kokie svarbiausi šios politinės jėgos tikslai rinkimuose?

Susivienijimo tikslas – suvienyti kuo daugiau politinių jėgų, demokratiniu keliu įveikti dabar dominuojančios politinės partinės sistemos nomenklatūrą, kaip nepateisinusią tautos lūkesčių ir valstybės interesų. Sisteminės partijos politinėmis priemonėmis labai apribojo mažesnių, naujai įsikūrusių politinių jėgų galimybes, nes, kaip žinoma, šiuose rinkimuose remti partijas gali tik fiziniai asmenys ir tai su išlygomis, o valstybės parama skiriama tik Seime esančioms partijoms. Jeigu taip būtų versle, tai būtų akivaizdus konkurencijos sąlygų pažeidimas, deja, politikoje tai kažkodėl yra normalu.

Nors susivienijimas kvietė jungtis visas nesistemines jėgas, kai kurios partijos pasirinko kitą kelią siekti savo tikslų, nors dauguma tikslų yra labai panašūs – atkurti teisingumą Lietuvoje, pagarbą žmogui ir valstybei.

 Pavadinimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ turi panašumų su daug triukšmo sukėlusiu šūkiu „Lietuva lietuviams“. Kaip Jūs suprantate siekį puoselėti Lietuvą Lietuvoje? Ar tokioje Lietuvoje dar būtų vietos kitataučiams, jų paveldui, kultūrai?

Visas šūkis skamba taip: Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai, bet daug kam yra patogiau dalį ,,nukirpti“, nes tokiu „apkramsnotu“ šūkiu lengviau manipuliuoti ir gąsdinti žmones. Manau, kad lietuviai, kaip titulinė tauta, privalo prisiimti didžiausią atsakomybę už Lietuvos gerovę, nes kitos Tėvynės tiesiog neturime. Man svetima pasaulio piliečio koncepcija – gyventi, kurti, dirbti noriu čia, Lietuvoje. Matau daug blogybių dabartiniame mūsų gyvenime, skaudu ir apmaudu būna lyginti Lietuvą su Vakarų Europos šalimis, kur gyvenimas seniai nusistovėjęs ir saugus, kartais pykstu ant savo tautiečių, bet nerandu geresnio požiūrio į Lietuvą ir lietuvius už J. Tumo-Vaižganto žodžius, pasakytus dar 1932 m. „Naujosios Romuvos“ žurnale: ,,Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai!“

Negaliu būti kitokia, nes lietuvybės tradicija per giliai manyje įaugusi – dar 1887 m. mano prosenelis įsteigė pirmąją slaptą lietuvišką mokyklą Seredžiuje, o senelis, 1939 m. palikęs Kaune pradėtą statyti namą, išvyko į atgautą Vilnių, nes trūko mokytojų, mokančių ir lenkų, ir lietuvių kalbas.

Neskirstau Lietuvos piliečių į ,,mūsiškius“ ir kitataučius – visi Lietuvai lojalūs piliečiai yra mano tėvynainiai, o kitų tautybių kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos kultūros, istorijos dalis. Bet negaliu sutikti su tuo, kai svetimos valstybės bando kiršinti Lietuvos žmones, kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, elgtis taip, tarsi Lietuva būtų nuo jų priklausoma vasalinė valstybėlė.

 

Esate paskelbusi ne vieną publikaciją apie Visuomenės informavimo įstatymo tobulinimą, esate įkūrusi net ne vieną regioninę žiniasklaidos priemonę, stengiatės aktyviai dalyvauti Lietuvos žurnalistų draugijos veikloje. Ko šiandien labiausiai reikia, skatinant atsakingesnę, brandesnę žiniasklaidą?

Iš tiesų neteisinga būtų vien kritikuoti žiniasklaidą – ji yra mūsų pačių atspindys. Negali būti vienos tobulos ir visiems skoniams įtinkančios televizijos ar laikraščio – svarbu, kad kiekvienas galėtų rasti tai, ko jis pageidauja. Kitas dalykas, jog kol kas pas mus nėra pusiausvyros tarp vadinamosios rimtosios ir pramoginės žiniasklaidos – viskas suversta į vieną katilą, kultūrinei žiniasklaidai bandoma taikyti komercinius principus, o iš pramoginės reikalaujama įžvalgų, kurių ji pagal savo prigimtį negali duoti. Tai skaitytoją ar žiūrovą ir stebina, ir glumina, tad dažniausiai imama kritikuoti ir smerkti viską iš eilės.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad žiniasklaidoje labai pagausėjo neprofesionalų: kiekvienas dabar gali įsisteigti laikraštį, jeigu tik turi pakankamai pinigų, ir rašyti kas tik ant seilės užeina, kuo aštriau, tuo smagiau. Nepriklausoma žiniasklaida baigia sunykti, daugeliu atveju už laikraščių ar kitų visuomenės informavimo priemonių stovi didelės verslo grupės ar politikai, kurie žiniasklaidą traktuoja kaip įrankį ginti savo interesus. Apgailėtinai atrodo ir kultūrinės žiniasklaidos padėtis: nors ji ir gauna valstybės paramą, ši yra graudžiai menka, net jeigu ir nelyginsime su komerciniais leidiniais. Nuolat kalbama apie informacinius karus, neigiamą kitų šalių žiniasklaidos poveikį Lietuvos gyventojams, bet savo ruožtu veik visai nededama pastangų skleisti tinkamą informaciją apie Lietuvą, jos pasiekimus, paneigti šmeižtą apie skriaudžiamus nelietuvių tautybės piliečius – bent jau kaimyninėse šalyse, kurių televizija puikiai matoma pas mus.

Tikėtis brandesnės žiniasklaidos būtų galima tada, kai joje dirbs profesionalai, kai patys žurnalistai bus solidaresni ir nepakantūs neprofesionalumui, manipuliacijoms, norams suskaldyti žurnalistų bendruomenę, o valstybės parama bus teikiama ne pagal politinę konjunktūrą, o pagal projektų vertę ir svarbą Lietuvos visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui. 

 Kalbino Andrius Navickas