Ramūnas Katilius (g. 1935 m. spalio 15 d. Kaune) – fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, visuomenės veikėjas. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1962–1966 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute, 1966–1972 m. – TSRS mokslų akademijos Puslaidininkių institute, 1972–1988 m. – TSRS MA A. Jofės fizikos ir technikos institute. 1992–2000 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1988 m. dirba Puslaidininkių fizikos institute. 1995 m. kartu su Vytautui Bareikiu ir Arvydu Matulioniu apdovanotas Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Fliuktuacijos ribotų matmenų puslaidininkių dariniuose (1984–1993 m.)“.

Ramūnas Katilius yra Lietuvos fizikų draugijos, Lietuvos netiesinių reiškinių analitikų asociacijos narys.  1990–1999 m. buvo aktyvus Atviros Lietuvos fondo valdybos narys, daug prisidėjo įamžinant Josifo Brodskio pėdsakus Lietuvoje. Visada besišypsantis, ištikimas kultūros bičiulis.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote? 

Baigiau mokyklą aukso medaliu, taigi, pagal tuometines taisykles (1954 m.), galėjau stoti bet kur. Humanitarinius mokslus atmečiau kaip man atrodžiusius marksizmo ir tiesiog valdžios tarnais. Laimėdavau matematikų olimpiadas, bet jaučiau, kad matematika man per abstrakti, kad ten reikia visiškai specifinio talento. Liko fizika – teorinė fizika. Kitomis sąlygomis, įmanoma, būčiau pasukęs kitur – tarkim, į jurisprudenciją. Bet dėl savo pasirinkimo nesigailiu – jis man gyvenime užtikrino pakankamai nepriklausomą padėtį.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetų nemažai. Tarp tų, su kuriais susiliečiau tiesiogiai – pirmiausia, tėvai (tėvas buvo gimnazijos mokytojas, vėliau Pedagoginio instituto dėstytojas, motina – Sorbonos licenciatė, vėliau irgi Pedagoginio instituto docentė), brolis (architektas konservatorius Audronis Katilius); kai kurie klasės draugai (pirmiausia – Tomas Venclova); Klasės vadovė Bronė Katinienė, puikus matematikas Balaišis, disidentiškas rusų literatūros mokytojas Šneideris, apie kurį sklido legendos, kad neapsigynė disertacijos apie Tolstojų, nes išdrįso paprieštarauti lenininiam požiūriui. Jis tais dar gana gūdokais  laikais mus supažindino su formalistiniu poezijos nagrinėjimu. Vėliau – mano mokslinis vadovas Leningrade Vadimas Gurievičius (dabar Rusijos Mokslų akademijos narys korespondentas); prof. Irena Veisaitė, Atviros Lietuvos fondo įkūrėja (10 metų buvau to Fondo valdybos nariu). Mokytojai ir autoritetai šiuo atveju sutapo.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvepia daug kas, bet ypač poezija ir praėjusių amžių Europos architektūra. Namuose buvo gera biblioteka, juk mano tėvai – dar Nepriklausomos Lietuvos gimnazijos mokytojai.  Pvz., būdamas penkiolikos metų skaičiau Miškinį, Kossu-Alekandriškį, Brazdžionį. Skaičiau Sruogą, Maironį. Mokėjau daug jų eilėraščių mintinai. Per mokytoją Šneiderį  atsirado klasikinė rusų poezija, ankstyvasis Majakovskis. Bet pagrindinis poezijos konsultantas buvo mano klasės draugas Tomas Venclova. Jo tėvo bibliotekoje buvo daug draudžiamų arba mažai kam žinomų knygų. Per  Tomą į mano rankas pateko Boriso Pasternako poezija.  1958 m. po  mokyklos baigimo net vydamas ekskursijon į Kaukazą Tomas buvo pasiėmęs Pasternako poezijos tomelį. Vėliau pamėgau  Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, Osipo Mandelštamo eiles. Josifas Brodskis mane buvo beveik  įtikinęs, kad minimos moterys rusų poezijoje svarbesnės nei vyrai.

Aišku, mėgstamiausių rusų poetų ketvertukas greitai tapo penketuku, jį papildė pats Josifas Brodskis.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Tą patį, ką apie žmones apskritai.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Keičia; socialiniais tinklais nesinaudoju.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Poreikis išlaikyti tautinę tapatybę yra absoliučiai natūralus. Ištikimybė Lietuvai gali būti išlaikoma šimtais būdų.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuoširdumas ir guvus protas.

Kokie Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Nors vaikystėje daug sirgau (pokario metai – vidurių šiltinė, poliomielitas, maliarija, gelta), regiu vaikystę kaip laimingą laikotarpį. Mokyklos metai – vidinės ir išorinės harmonijos metai. Klasėje jaučiausi puikiai. Po kelių dienų trise ar keturiese buvę bendraklasiai eisim sveikinti Tomą Venclovą su 75-mečiu...

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Aišku, pasirinkimo laisvė visada ne absoliuti, bet ji yra – net sunkiausiomis sąlygomis. Gamtoje atsitiktinumas ir harmonija koegzistuoja. Gal galima netgi kalbėti apie atsitiktinumų harmoniją?

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Esu krikštytas, priėmęs Pirmąją komuniją. Pripažįstu krikščioniškąją moralę, dievinu krikščioniškąjį meną. Gerbiu religinę pasaulėžiūrą. Paminint poetą Josifą Brodskį, jo eilėraštį tūkstantinei susirinkusiųjų Niujorko St. John the Divine katedroje miniai skaičiau iš sakyklos.

Bet praktikuojančiu kataliku savęs pavadinti negalėčiau, kreiptis pagalbos į Išganytoją neteko, bet ką gali žinoti – gal dar teks. Viešpaties keliai nežinomi.