Autorė yra Lietuvos šeimos centro direktorė

Žmonės, gyvenę totalitarinėse šalyse, turi patirtį, kad klysti negalima. Klaida gali kainuoti labai daug – kartais net gyvybę. Galbūt todėl iš klientų, o dar liūdniau, iš darbuotojų tenka išgirsti, kad šeimoje jie problemų neturi. Tikinčiam žmogui kartais atrodo, kad visas problemas išspręs Dievas. Žmonės prašo užtarimo maldų, tačiau patys piršto nepajudina. Taip, tikrai, Dievas gali padaryti stebuklų, tačiau, manau, jis labiau mėgsta mus ugdyti „paprastuoju“ būdu. Jei prašome Dievo santuokinių ryšių sustiprinimo, galime būti tikri, kad mus ištiks krizė, nes nėra kito būdo sustiprinti sutuoktinių ryšį.

Pažiūrėkime, ar gali būti, kad sutuoktiniai neturi problemų, jų neturėjo ir mano, kad neturės? Ką sako apie tai mokslas? Dr. Judith Wallerstein knygoje „Gera santuoka“ rašo, kad, nepriklausomai nuo mūsų žinių, patirties ir geranoriškumo, mes susiduriame su eile nuo mūsų nepriklausančių iššūkių. Tai paprastai liečia ne tik mus, bet ir mūsų sutuoktinį, ir visą šeimą. Pirmasis šios mokslininkės suformuluotas iššūkis būtų įsipareigoti naujam santuokiniam ryšiui, emociškai atsiskiriant nuo savo tėvų šeimos. Pirmiausia mums tenka atsiskirti nuo savo šeimos, po to kurti naujus santykius su abiejų pusių šeimomis. Prisipažinkime, kad ne visų mūsų tėvai tokie tobuli, kad skatintų šį atsiskyrimą. Daugelis jų (kaip ir mes patys) valdingi ir egocentriški arba labai prieraišūs ir perdėtai altruistiški. Abiem šiais atvejais atsiskyrimas reikalaus daug vidinių pastangų. Mums visiems mūsų išmoktas elgesys atrodo geras ir priimtinas (gal net pats geriausias). Kitų išmoktas elgesys kelia kur kas daugiau abejonių. Jei būsime sąžiningi, matysime, kad naujas įsipareigojimas ir atsiskyrimas nuo tėvų tikrai reikalavo ar tebereikalauja iš mūsų ypač didelių pastangų, o naujų santykių kūrimas taip pat yra pakankamai problemiškas.

Antroji iššūkių grupė - kurti glaudžią tarpusavio bendrystę drauge išlaikant savo asmens tapatybę. Mokytis plėtoti savo tapatybę (pačiam nuolat augti) – tai jau savaime yra didžiulis iššūkis. Mums dažnai pritrūksta noro, energijos ir motyvacijos ugdytis. Tačiau ugdydamiesi turime išlaikyti harmoniją tarp savo ir artimo žmogaus poreikių. Taigi besiugdydami patys dar drauge turime priimti kitą kitokį žmogų, tuo iš naujo atrasdami save – tai jau tikrai begalinis iššūkis. Kuriant tarpusavio bendrystę mums visada yra pavojus prarasti tapatybę ar stengtis pakeisti kitą. Tačiau kuriant glaudžią ir visapusišką bendrystę turi likti erdvės autonomijai, antraip - nebus tikros lygybės. Mes visada liekame individualūs asmenys; niekada nebūsime su kitu vienas asmuo. Bendrystė kuriama ne tampant vienu asmeniu, bet priimant kitą kitokį. Jei būsime atviri savo ribotumams, matysime, kad nuolat pritrūkstame laiko ar motyvacijos saviugdai ir turime problemų priimdami kitą kitokį – arba idealizuojame savo „antrąją pusę“, arba matome sutuoktinio vien trūkumus.

Trečioji iššūkių grupė – tai atverti savo bendrystę vaikams, puoselėjant tėvystės santykį nuo pat kūdikystės per visus vaikų brendimo metus, kartu išlaikant balansą tarp vaikų auginimo ir sutuoktinių poros ryšio. Vaikai į mūsų gyvenimus dažniausiai ateina mums nepasiruošus, nes tai būna nauja ir iki tol nežinoma patirtis. Nesame ir vargu ar galime būti tobuli tėvai. Visų tėvystės įgūdžių mums tenka praktiškai mokytis nuo vaiko gimimo iki jo tapimo savarankišku žmogumi, todėl išlaikyti harmoningą ryšio balansą su sutuoktiniu taip pat visada yra iššūkis. Tai liudija ir begalinis skaičius skyrybų gimus pirmam vaikui.

Ketvirtoji mus brandinančių iššūkių grupė būtų išmokti priimti neišvengiamus iššūkius ir neprognozuojamas gyvenimo situacijas (tokias kaip liga, mirtis, įvairios gamtos nelaimės) siekiant, kad nepaisant kančios ir streso, jos praturtintų šeimos tarpusavio ryšius. Tikrai nė vienas iš mūsų negalime išvengti savo ir artimųjų ligų, nelaimių, nesėkmių. Be abejonės, jos turi įtakos mums ir mūsų artimiesiems. Savaime suprantama, kad esant šiems iššūkiams mes galime atsiriboti, nutolti arba dalytis ir artėti vienas prie kito. Tikrai nė vienas nelaukiame ir nenorime šių iššūkių, tačiau jie neišvengiamai mus aplanko. Nėra lengva juos priimti ir su jais susitaikyti. Dažnai tai sukelia mums didelį stresą ar verčia mus skaudžiai kentėti. Vargu, ar šie išbandymai be mūsų pastangų gali pagerinti tarpusavio santykius. Šių patirčių mes mokomės kaskart vis iš naujo ir mums reikia daug atvirumo, meilės, kantrybės ir pasiaukojimo, kad sunki patirtis praturtintų šeimos tarpusavio ryšius.

Penktoji iššūkių grupė verčia mus siekti, kad tarpusavio santykiai būtų saugi vieta, leidžianti išreikšti skirtumus, pyktį ir konfliktus: visa tai neišvengiamai lydi santuoką. Visose santuokose būna meilės ir pykčio, artumo ir nutolimo. Iššūkis yra rasti būdus, kaip dorotis su skirtingumais neišnaudojant vienas kito, nesmurtaujant ir neatsisakant savo širdies troškimų. Šie būdai dažnai yra kompleksiniai ir labai įvairūs. Mes galime dalytis patirtimi ar atsiriboti ir tylėti; atsiverti ar užsidaryti ir ignoruoti įvykius; pasakoti ar slėpti savo jausmus; kaltinti kitus ar suvokti savo ribotumus; prašyti pagalbos ar kaltinti; priimti pagalbą ar apsimesti, kad mums jos nereikia; mokytis gyventi bendrystėje arba gyventi šalia kiekvienas savo gyvenimą. Galime visko atsisakyti leisdami kitai pusei smurtauti, išnaudoti. Tai nebus bendrystė. Apsimetinėtume, jei sakytume, kad mums visada lengvai sekasi išklausyti kito nepasitenkinimus ir priimti skirtingumus. Norint kurti tikrą bendrystę, tai reikalauja iš mūsų didelių pastangų. Ne visada jos būna sėkmingos.

Kūrybingai puoselėti  intymų lytinį bendravimą, džiaugiantis jo teikiamu malonumu, taip pat yra iššūkis. Abiejų sutuoktinių poreikius atitinkančio lytinio santykio kūrimas reikalauja laiko, meilės ir jautrumo, ypač, jei norime šį santykį puoselėti visą gyvenimą. Stresas darbe ar šeimyniniame gyvenime, dėl laiko ar fiziologijos vykstanti seksualinio potraukio kaita rodo, kad šis santuokinio gyvenimo aspektas reikalauja ypatingo dėmesio. Niekada negalime pasakyti, kad jau pažįstame vienas kitą, nes šiandien esame jau kitokie, nei buvome vakar. Ši santykių sritis reikalauja ypatingo atidumo, jei norime ja džiaugtis visą gyvenimą.

Tačiau bendrystė nėra varginantis darbas. Gera santuoka yra gyva ir kintanti: žaisminga ir rimta. Reikia išmokti džiaugtis, dalintis gera nuotaika ir humoru, kaip ir bėdomis bei nepasisekimais. Turime patys turėti kuo daugiau įvairiapusių interesų ir mokytis dalytis planais. Svarbu, kad mūsų įvairiapusiai interesai gaivintų santuokinį ryšį. Visą gyvenimą mokomės dalytis savo gyvenimais – tai yra iššūkis.

Žmogui visą gyvenimą reikia emocinio sustiprinimo, padrąsinimo, meilės, savivertės ugdymo  –  to visi laukiame iš savo sutuoktinių, tačiau patiems tai daryti tikrai nėra lengva. Šiandieninės skubančios visuomenės kontekste labai aktualūs padrąsinimo, meilės bei savivertės ugdymo žodžiai.  Jų niekada nebūna per daug ir tai labai svarbu mūsų santykiuose. Jei būtume sąžiningi, prisipažintume, kad sunku kitą mylėti, padrąsinti, sustiprinti bei ugdyti savivertę. Labai svarbi mūsų šeiminė patirtis vaikystėje, nes galime dalytis tik tuo, ką patys esame gavę. Lengviau mylėti, kai patys patyrėme meilę, padrąsinimą, palaikymą. Dažnai nebuvome to mokomi ir nesame įpratę tai daryti.

Kasdien esame vis kiti (senesni, išmintingesni ar labiau pasimetę), todėl nėra paprasta bėgant metams ir senstant išlaikyti jaunatvišką idealizmą, branginant sužadėtuvių, ankstyvųjų santuokos metų ar kitus malonius prisiminimus. Tai taip pat visada yra iššūkis. Pripažinkime, kad būna dienų, kai mūsų santuokinė bendrystė atrodo kybanti ant plauko, kaip ir dienų, kai jaučiame sutuoktinio petį ir atvirą bei mylinčią jo širdį, kai tikime, kad mūsų meilė didžiausia, gražiausia, nepakartojama ir tikrai niekada nesibaigianti. Prisiminkime šias tikros meilės akimirkas, kad jos mums padėtų žengiant per sunkumus ir neišvengiamus išbandymus. Tik tuomet džiaugsmas gaivins visą mūsų gyvenimą!

Mes, žmonės, labiausiai už viską nemėgstame pasikeitimų, problemų, krizių. Tačiau matome, kad negalime gyventi be problemų. Jei gyventume be problemų, neturėtume galimybės ugdytis. Reikia mokytis problemas spręsti, o ne jų neturėti. Visą gyvenimą mokomės analizuoti, kas mus ištinka, ką matome, ką girdime, jaučiame ar išgyvename; kas mums padeda atsiverti, išklausyti, suprasti, veikti, mylėti. Savianalizė ir savo ribotumų priėmimas padeda mums išlikti tiesoje ir ugdyti santuokinę bendrystę.