Siūlome vaizdo pokalbį su aktore Dalia Michelevičiūte. Aktorė dalinasi mintimis apie tai, ką jai reiškia kalba, tapatybė.

Kai mes kalbame apie tapatumą, kalbame apie tai, kas yra žmogus? Kiekviena karta turi atsakyti į klausimą: kas mes esame? Kalba yra vienas iš esminių dėmenų, kas mus apibrėžia ir kas leidžia mus artikuliuoti.  

Asmens tapatumas pats sunkiausias klausimas ir liks slėpinys, kol iškeliausime pas Dangiškąjį tėvą.  Mus apibrėžia žemė, papročiai ir kalba.

Gyvename naujos teatro kalbos kūrimo laikais. Man teko dirbti su iškiliausiais režisieriais ir ta karta, kuri, kad ir ką kurtų, kalbėjo savo kalba. Pavyzdžiui, Nekrošius, Tuminas ar Vaitkus.. Jis visi įaugę į šią žemę. Naujoji karta jau šiek tiek kitokia...

Manau, kad mene yra visuotinumo dėmuo, tačiau labai svarbu ir konkretumas. Svarbu kalbėti apie esminius dalykus, tačiau į juos kiekvienas atsakome labai konkrečiai. Šiandienos problema – mes jau nebeatskome už žodį, nebėra tos pagarbos, kuri buvo tam, kas sakoma scenoje. Mes pernelyg galvojame, kaip įtikti kuriai nors amžiaus grupei, o ne tai, ką mes iš tiesų norime pasakyti. Menininkas turi tam tikrą misiją, jis turi galvoti, ką daro. Apie neregimą tikrovę turime kalbėti grožio kalba. Dabar mes tik paprastai atspindime tikrovę ir atspindime veikiau tamsias puses. Per mažai kalbame apie viltį, todėl pernelyg įsivyrauja mirties kultūra..

Turime liudyti viltį, kad ir kaip būtų sunku...

 

Bernardinai.TV