Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, portretas tapytas XIX a. pirmoje pusėje.

Vyskupas Motiejus Valančius, 1864-aisiais, po sukilimo numalšinimo, gubernatoriaus įsakymu tremiamas į Kauną, kartu pasiėmė savo pirmtakų – Žemaičių vyskupų portretus. Kauno arkivyskupijos muziejaus bažnytinio meno skyrius, kuriam dabar priklauso visi 40 ganytojų portretai, kaip preliudą artėjančiam Žemaičių krikšto 600 m. jubiliejui parengė ekspoziciją „Žemaičių vyskupų galerija“. Lankytojai, ilgėliau stabtelėję prie kunigaikščių vyskupų Giedraičių portretų, pageidauja apie juos platesnių žinių. Visada malonu pristatyti vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį (1757–1802–1838), kuris kartu su savo įpėdiniu vyskupu M. Valančiumi(1801–1850–1875) pagrįstai laikomi pagrindiniais XIX a. žemaičių tautinio kultūrinio sąjūdžio vadovais.

Alsėdžiai: 1812-ieji

Dionizas Poška, prieš 200 metų, 1812-aisiais, įkūręs pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų „Baublį“, Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui padovanojo vieną ąžuolo rievę. To ąžuolo, kurio rieves, norėdami nustatyti „Baublio“ amžių, jie abu ne kartą skaičiavo. Į Alsėdžius, vyskupų rezidenciją, atvykusio bičiulio dovana ganytojui, be jokios abejonės, buvo kaip tautos dvasinio atsparumo simbolis, kaip dėkingumo išraiška už vyskupo Juozapo Arnulfo pastangas XIX a. pradžioje kuriant, auginant ir puoselėjant žemaičių tautinį ir kultūrinį sąjūdį. Vyskupas J. A. Giedraitis, domėdamasis lietuvių kalbos dalykais, literatūra, poezijos iš italų kalbos vertimais, savo aukšta hierarchine padėtimi ir autoritetu sąjūdžiui suteikė didelio moralinio svorio. Ir ne tik. Žemaičių bajorams imponavo kunigaikščio vyskupo laikysena, pagarba ir kolegialumas bendraminčių atžvilgiu.

Iš italų kalbos išvertęs Torguato Tasso pastoralinės dramos „Aminta“ ištrauką „Kupidinas piemenų rūbuose“, ją peržiūrėti ir pataisyti vyskupas pirmiausia padavė D. Poškai, kuris ta proga 1809 m. parašė eiliuotą literatūrinį laišką „Šviesiai skaistus Kunigaikšti geradėji“, o po metų proza pateikė verstos dramos pataisymus. Svečiuodamasis Alsėdžiuose rašytojas Dionizas su vyskupu Juozapu Arnulfu diskutuodavo pasirodžiusių lietuviškų leidinių ir kultūrinių įvykių klausimais, o grįždamas į Bijotus parsiveždavo vyskupo paskolintų knygų.

1810 m. Alsėdžiuose per Juozines kultūrinio sąjūdžio dalyvis Antanas Klementas vyskupui įteikė eiliuotą laišką „Donis priedero“, kuriame nusiskundžiama sunkumais, su kuriais susiduria autorius, rašydamas lietuviškai, iškeliami Giedraičių giminės ir ypač Juozapo Arnulfo Giedraičio nuopelnai lietuvių kultūrai. Vyskupas buvo didžiausias autoritetas ir poetui Antanui Strazdui, kuris XVIII a. priešpaskutiniame dešimtmetyje mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje suartėjo su lietuvių kultūros mecenatais Giedraičiais. Savo eilėraščių antrą rinkinį  „Giesmės svietiškos ir šventos“ yra dedikavęs vyskupui Juozapui Arnulfui, jis minimas (šaukiamasi pagalbos) ir A. Strazdo autobiografiniame eilėraštyje „Ei Dieve Dievulaitis“.

1812 m. Alsėdžiuose vyskupas J. A. Giedraitis, gavęs žinią apie Lietuvoje žygiuojančią Napoleono armiją, parašo ganytojišką laišką, ragindamas visu žmones dėkoti Dievui už krašto išvadavimą iš caro priespaudos: „Jau šalis mūsų liuosa nuo parsekėjų“. Tačiau entuziazmas greitai išgaravo, įsitikinus, jog prancūzai krašte tik plėšikauja, supratus, kad Napoleono Lietuvai skirtas švietimo bei kulto ministras J. Sniadeckis pasiryžęs nusavinti bažnytinius turtus, skirstyti kunigus, kontroliuoti vienuolynus, tvarkyti bažnytinius teismus, griežtai atsisakė Sniadeckiui suteikti reikalingų žinių. Vyskupo J. A. Giedraičio biografas, jo amžininkas B. Smigelskis rašė, kad Napoleonui pasitraukus ir grįžus rusams, Rygos generalinis gubernatorius Paulucis (Paulucci) priekaištavo vyskupui, kad jis pamiršęs savo pareigas tėvynei ir tikėjimui. „Nei mano tėvynė, nei mano tikėjimas“, – atkirto vyskupas, aiškiai pareikšdamas, kad Rusijos nelaiko savo tėvyne, o pravoslavijos – savo religija. Teigiama, kad vyskupo tiesumas bei drąsa gubernatoriui patiko. Karštas italas greit atlyžo ir su juo susitaikė. Buvo visuotinė amnestija, ir dėl simpatijų prancūzams mažai kas nukentėjo.

Visa Rusijos imperija caro Aleksandro I buvo padalinta į šešias švietimo apygardas. Vilniaus apygardos viršininku-kuratoriumi buvo paskirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas Adomas Čartoriskis, kuris kartu su Jonu Sniadeckiu, Vilniaus universiteto rektoriumi, buvo pradėjęs per universitetą ir jam pavaldžias aukštesniąsias mokyklas varyti lenkinimo politiką. Vysk. J. A. Giedraitis, norėdamas bent kiek atsverti šią žalingą įtaką, kiek galėdamas stengėsi propaguoti lietuvių kalbą, ja sudominti įtakingiausius caro rūmų dvariškius ir patį carą Aleksandrą I. Jis išvertė Milkės lietuvių kalbos gramatiką, skubėjo į lietuvių kalbą išversti Naująjį Testamentą.

Biografas B. Smigelskis tvirtino, kad vyskupas pats vertęs, prie darbo sėdėdamas valandų valandas. M. Valančius rašė, kad vertė pora kunigų, o vyskupas tik prižiūrėjęs darbą. Monografijos „Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis“ (2000 m.) autorė Aldona Prašmantaitė Rusijos valstybiniame archyve rado Rusijos Biblijos draugijos fondą su atskira byla apie Šv. Rašto leidimą lietuvių kalba, kurioje vyrauja kunigaikščio vyskupo J. A. Giedraičio ir Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų valdytojo kunigaikščio Aleksandro Golycino susirašinėjimas. 1812 m. Britų biblijos draugijos pavyzdžiu buvo įsteigta caro globojama Rusijos, A. Golycino vadovaujama Biblijos draugija, kurios tikslas buvo aprūpinti krikščionis Šv. Raštu jų gimtąja kalba. A. Golycinas priėmė vysk. Giedraitį draugijos nariu. Šių aplinkybių dėka 1816 m. Vilniaus kunigų misionierių spaustuvėje išspausdintas vysk. J. A. Giedraičio verstas ir finansuotas išėjo Šv. Raštas „Naujasis įstatymas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų lietuvišku išguldytas“.

1794 m. ir 1831 m. sukilimų akivaizdoje

Stotu, įdėmiu žvilgsniu, insignijų spalvingumu patraukia XIX a. pirmoje pusėje tapytas kunigaikščio Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio portretas. Šv. Stanislovo kryžiaus ordinas – karaliaus Stanislovo Augusto apdovanojimas. Už kokius nuopelnus susilaukta tokios karaliaus malonės, M. Valančius aiškina „Žemaičių vyskupystėje“: „Metuose 1789 karalius Stanislovas Augustas, neturėdamas kuo kareiviams algos mokėti, liepė diduomenei, kad surinkusi kiek kas duos pinigų, atsiųstų į Varšuvą. Didžiūnai paskyrė į rinkikus jauną pralotą kunigą Jūzupą, kurs, gan sočiai pinigų sulasęs, nusiuntė į Varšuvą.“

Po 1781 m. sausio 14 d. kunigystės šventimų Laižuvos klebonas kun. Juozapas Arnulfas, vysk. Steponui Jonui patarus, buvo išvykęs į Romą teologijos žinių pagilinti, neoficialiai atstovauti Žemaičių vyskupijai prie Šv. Sosto. Pakeliavęs po Vakarų Europą ir grįžęs į Varšuvą, Lietuvos vyriausiosios mokyklos (universiteto) komisijoje išlaikė egzaminą teologijos mokslų daktaro laipsniui ir gavo diplomą su rektoriaus Martyno Počuboto parašu. Sugrįžus iš užsienio,1786 m. kun. J. A. Giedraitis buvo paskirtas prelatu scholastiku, atsakingu už parapines vyskupijos mokyklas, o po dvejų metų – prelatas archidiakonas. 1791 m., pasak M. Valančiaus „atėjus raštui Pijaus VI, popiežiaus, išsišventė į vyskupus Ortozijos ir tūlyd išsižadėjo Laižuvos klebonijos.“ Jis tapo savo globėjo senatoriaus vyskupo Stepono Jono Giedraičio, dažniau būnančio Varšuvoje nei Alsėdžiuose, padėjėju.

Kauno arkivyskupijos muziejuje eksponuojamos „Žemaičių vyskupų galerijos“ fragmentas. Pirmoje eilėje (viršuje) iš kairės: vyskupai – Petras Parčevskis (1649–1659), Povilas Sapiega (1715), Juozapas Arnulfas Giedraitis (1802–1838), Motiejus Valančius (1849–1875); antroje eilėje (apačioje) iš kairės – Jonas Zgierskis (1710–1713), Aleksandras Mikalojus Gorainis (1716–1735), Simonas Mykolas Giedraitis (1838–1844),Mečislovas Paliulionis (1883–1908).

Tie metai Lietuvai buvo gana sunkūs – Abiejų Tautų Respublikos decentralizacijos laikas: paskelbta nauja Lenkijos konstitucija, kurioje Lietuva laikoma Lenkijos provincija. Lietuvos senatoriai – tarp jų vyskupai Ignas Masalskis ir Juozapas Kasauskis – jai nepritarė. Senatorius vysk. Steponas Jonas Giedraitis dėl ligos tame Seime nedalyvavo.1794 m. prasidėjo generolo Tado Kosčiuškos vadovaujamas sukilimas, neaplenkęs nė Giedraičių kilmingos giminės: Lietuvos būriui vadovavo generolas Romualdas Giedraitis, vysk. Juozapo Arnulfo giminaitis. Sukilimą pralaimėjus, žemaičiams teko nemažai nukentėti: daugelį suėmė ir ištrėmė. B. Smigelskis biografijoje rašė, kad jų užtarti į Peterburgą išvyko žemaičių delegacija. Po trečiojo Respublikos padalinimo Lietuva beveik visa atiteko Rusijai. Apie tai M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ rašyta: „Tuo tarpu nebteko Lenkijos karalystės. Vyskupas Jūzufas 1795 metuose išrinktas nuo Žemaičių diduomenės, važiavo į Peterburgą išpažinti savo paklusnumo ciesorienei Kotrynai II. Ta, žmoniškai jį priėmusi, pakabino ant sprando didžiai brangų kryžių.“

Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos pasikeitė Katalikų Bažnyčios statusas, nes imperijos valstybine religija buvo stačiatikybė. 1801 m. caro įsaku sudarius atskiras Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, norėta turėti dvi vyskupijas, kurių ribos atitiktų gubernijų ribas. Tai, kad pavyko išsaugoti atskirą Žemaičių vyskupiją, įsirėžusią Lietuvos Vilniaus gubernijos ribose, yra didelis vyskupo J. A. Giedraičio nuopelnas. A. Prašmantaitės knygoje atskleisti jo diplomatiniai sugebėjimai, suartėjant su caro rūmų didikais ir ieškant jų protekcijų.

1802 m. vysk. Steponas Jonas Giedraitis dėl amžiaus ir menkos sveikatos atsisakė savo pareigų. Žemaičių vyskupijos ordinaru Roma patvirtino vysk. Juozapą Arnulfą Giedraitį, o 1803 m. mirus vysk. Steponui Jonui, jis pasipuošė Žemaičių ganytojo mitra. Buvo Vilniaus tribunolo narys, kapitulos atstovas Varšuvos Seime.

Tarp tų vyskupo Juozapo Arnulfo atliktų darbų, kuriais džiaugėsi M. Valančius, reikėtų paminėti konsitorijos perkėlimą iš Alsėdžių į Varnius, prie parapijų ir bažnyčių įsteigtas „mokslinčylės sodo vaikams“. „Liepė klebonams dailiai vesti knygas pakrikštytųjų, moteris vedusiųjų ir mirusiųjų. Klebonus, nenorinčius tame dalyke kaip vien reikiant klausyti, privertė, kad užmokėtų po 15 rublių sidabru į špitoles rokitų. Ciesoriui Aleksandrui I liepiant, patalpino konsitorijoj gerus rašytojus.“ Varnių katedros vikariato ir seminarijos remontui išleido daugiau kaip 15 tūkst. sidabrinių rublių, padidino kunigų seminarijos lėšas. Jo paraginti kunigai bei dvarininkai steigė stipendijų fondus neturtingiems klierikams, Kaltinėnuose ir Viduklėje pastatė naujas medines bažnyčias.

Žinant, kokie dideli rūpesčiai tuometinį žemaičių ganytoją slėgė dėl caro valdžios nuolatinio vyskupo administracinių teisių varžymų, nekanoninių dvasininkų skyrimų ir iš to kylančių problemų, suprantama, kokia atgaiva vyskupui J. A. Giedraičiui buvo tautinis kultūrinis sąjūdis, literatūrinė veikla. Ir labai aiškus ganytojo patriotinis pritarimas kilusiam sukilimui.

„1830 m. maištams prasidėjus, žmonės nenorėjo eiti į kariuomenę, – pasakodamas apie 1861m. sukilimą rašė M. Valančius. – Tai regėdami dvasininkai vyskupui kunigaikščiui Juozapui Giedraičiui įkalbėjo, kad įsakytų kunigams sukilimą skelbti iš sakyklos. Vyskupo sekretoriai sutiko, pakišo vyskupui raštus ir išsiuntinėjo po vyskupiją.(Tą įsakymą pats skaičiau in libro processum Ecclesias Varnensis). Kunigija ėmė skelbti iš sakyklų sukilimą ir jis taip padidėjo, pasiekė net 200 tūkst. žmonių, sukilėlių. Maskolių kareiviams pradėjus imti viršų, ciesorius Mikalojus I, norėdamas nuraminti šalį, savo manifestu įsakė – kas nusileis rusų vyriausybei ir padės ginklus, tam bus dovanota.“

1838-ieji: „…bet aš jiems reikalingas“

„Šelpė kaip įmanydamas gentis savo ir vien to geidė, kad po jo pėdų vėl Giedraičiai būtų Žemaičių vyskupai. Taip buvo žmoniškas, jog namai jo Alsėdžiuose buvo atidaryti dėl kožno vieno“, – rašė M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“. Už 1830–1831 m. pritarimą sukilimui caro Nikolajaus I nuo pagrindinių pareigų nušalintas, tik reprezentacijai paliktas Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis, 77 metų amžiaus garbingos Giedraičių giminės atstovas, Alsėdžiuose, vyskupų rezidencijoje, galėjo apžvelgti savo gyvenimo ir tarnystės vaisius. 1829 m. mirus buvusiam pagalbininkui kunigaikščiui Ignui Giedraičiui, kuris, deja, dėl neatitikimo savo pareigoms buvo „ priviręs daug košės“, padėjėju tapo pavyskupis kunigaikštis Simonas Mykolas Giedraitis, kuris, pasak M. Valančiaus: „Metuose 1831 Žemaičių šaly sumišimui kilus, šviesiausiam ciesoriui norint, kunigaikštis Simonas, Peterburge būdamas, išleido į Žemaičius raštą, slukodamas žmones, kad pametę ginklus, klausytų maskolių vyresnybės. O kad juoba dar galėtų žmones nustabdyt, draugystėj Gabonskio, urėdnninko, parvažiavo iš Peterburgo į Žemaičius.“ Ir kaip istoriniai šaltiniai teigia, daug žmonių nuo caro represijų išgelbėjo.

O seneliu vyskupu vadinamas Juozapas Arnulfas, kartais nurydamas iškilusį kartėlį, „vienok, kaipo vyras protingas, klausė vyresnybės nemurmėdamas“, Alsėdžiuose plačiai išskleidė kunigaikščiams Giedraičiams būdingą kilniaširdiškumą. Vyskupo Juozapo Arnulfo durys buvo atviros visiems. Jis sukūrė svetingumo stilių, anksčiau žinomą tik tarp didikų. Aristokratiškas, dailaus elgesio vyskupas Juozapas Arnulfas pasižymėjo dideliu socialinio teisingumo jausmu, užuojauta beturčiams ir vargšams, 1811 m. jis buvo išleidęs ganytojišką raštą („O žebrakach“), kuriuo įpareigojo klebonus pasirūpinti pavargėlių maitinimu. Buvo sumanęs steigti didelę centrinę ligoninę visai vyskupijai, bet trūko energingų žmonių, padedančių šį sumanymą įgyvendinti.

Apžvelgdamas paskutinius vyskupo J. A. Giedraičio gyvenimo metus, M. Valančius rašė: „Kiekvienas pažįstamas ar nepažįstamas vyskupui, kiekevienas kunigas, nelaukdamas pakvietimo, valgio laikui atėjus, galėjo sėsti už stalo, valgyti, o pasisotinus niekam galvos nelinkterėti. Tai matydamas ištikimas tarnas vyskupo jam vieną sykį tarė: „Šviesus kunigaikšti, per daug žmonių nereikalingų Alsėdžiuose peni.“ Atsakė jam vyskupas: „Teisybė, jog anie man nereikalingi, bet aš jiems reikalingas.“ Tarnas nebdrįso daugiau ant svečių besiskųsti.“ Už kilnius darbus caras Nikolajus I vyskupą apdovanojo Šv. Onos pirmo laipsnio kryžiaus ordinu.

1838 m. liepos 3 d. Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Goedraitis mirė. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ aprašė ilgą pagal to meto papročius mėnesį trukusį atsisveikinimą su ganytoju: „Ant galo ratai su su kūnu vyskupo nuslinko Varnių link. Ryto metą didžiąsias Mišias laikė pavyskupis Simonas Giedraitis, įsakąs pralotas Jūzupas Kšižanauskas labai gražiai atsižegnojo. Katedros bažnyčioje kūrinos apie 3000 žvakių ir žvakgalių. Viską pabengę, paguldė kūną katedros sklepe ties didžiuoju altorium, kame ir dabar tebguli.“

Nuotraukos Agnietės Janušaitės-Vitkūnienės