Viena iš Druskininkų Ž. Lipšico parko skulptūrų. Nuotrauka: www.turizmogidas.lt

Atgavę Nepriklausomybę, atgavome ir savo šalies tikrąją istoriją. Ne tik lietuviai, bet ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos atrado ir dar atranda savo istoriją, sužino apie Lietuvoje gyvenusius ir pasaulyje išgarsėjusius savo tautiečius.

Žemaitijoje gyvenusių žydų istorinio paveldo išsaugojimu ir iš jos kilusių pasaulyje garsių žydų - litvakų - atminimo įamžinimu rūpinasi Plungėje įsikūręs Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondas, 2010 metais prisidėjęs prie 5 metrų aukščio rūpintojėlio-žynio pastatymo Kvecių miškelio pakraštyje, 1941 metais fašistų čia sušaudytų žydų ir lietuvių atminimui įamžinti.

Neseniai minėtas fondas kai kurioms Žemaitijos savivaldybėms pasiūlė atminimo lentomis ar akmeniniais stulpais įamžinti čia gyvenusių devynių pasaulyje garsių žydų atminimą. Tarp jų yra ir mūsų žemiečiai – darbėniškis Davidas Volfsonas (1855-1914) ir kretingiškis Berekas Joselevičius (1764-1809). Davidas Volfsonas buvo pasaulio sionistų judėjimo prezidentas, sukūręs Izraelio vėliavą, sugalvojęs pinigų pavadinimą, įkūręs žydų universiteto biblioteką.

Kretingiškis Berekas Joselevičius pasižymėjo 1794 metais Lenkijoje kilusiame ir Tado Kostiuškos vadovautame sukilime prieš carinės Rusijos priespaudą. Už savo nuopelnus apdovanotas aukščiausiais Lenkijos ir Prancūzijos valstybiniais ordinais.

Belieka tik apgailestauti, kad Darbėnų miestelio bendruomenės atstovams J. Bunkos labdaros ir paramos fondo pasiūlymas akmeniniu stulpu įamžinti pasaulyje garsaus savo žemiečio darbėniškio D. Volfsono atminimą pasirodė nepriimtinas.

Apie 1,5 metro aukščio puikus juodo šlifuoto akmens stulpas, kurio priekinėje dalyje būtų iškaltas D. Volfsono portretas ir tekstas lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis, šonuose – Vytis ir Dovydo žvaigždė ir įvardinti atminimo ženklą stačiusieji - Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Izraelio ambasada Lietuvoje, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas bei Darbėnų bendruomenė - būtų padovanotas Darbėnams. Man kai kurių Darbėnų bendruomenės atstovų viešai išsakyti samprotavimai apie tai, kad paminklas jų miesteliui gali tapti netgi Trojos arkliu bei apie jo galimas grėsmes pasirodė nerimti ir netgi neetiški.

Labai gaila, kad vis dar nesuprantama, jog paminklas reikalingas ne žydams ar J. Bunkos labdaros ir paramos fondui, bet mums visiems kartu – ir lietuviams, ir žydams. Juk ne be reikalo projektą remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Izraelio ambasada Lietuvoje.

Džiugu, kad yra ir kitaip galvojančių žemaičių. Vienas iš jų – mūsų kraštietis, 1934 metais Vilimiškės kaime gimęs Adomas Raudys-Samogitas, žinomas skulptorius, dabar gyvenantis Paryžiuje. Tai – žmogus, visur pabrėžiantis savo žemaitišką kilmę, iki šiol kalbantis gerai žemaitiškai, nors moka dar bent kelias pasaulio kalbas. Jis žymiam žydų skulptoriui Žakui Lipšicui (1891-1973), kilusiam iš Druskininkų, pats sukūrė ir pastatė paminklą prie Ž. Lipšico memorialinio muziejaus Druskininkuose. Kitą bronzinę Ž. Lipšico galvos skulptūrą jis padovanojo Vilniaus dailės akademijai. Skulptorius lietuvių kalba išleido ir knygą „Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu“.

Skirtingai negu darbėniškiai, Druskininkų savivaldybė ir miestelėnai džiaugėsi, kad jų gražiame mieste atsirado dar vienas paminklas.

Deja, tolerancijos stoka mūsų visuomenėje kitokiam, kitos tautybės, rasės, kitaip galvojančiam ar vargingiau gyvenančiam jau seniai bado akis ir ne tik užsieniečiams.

Prie to priskirčiau ir vis dar pasitaikančią žydų baimę – judofobiją. Mano galva, ją lengvai galima nugalėti kartu su žydu išgėrus alaus ar arbatos.

Siūlyčiau Darbėnų bendruomenės atstovams pasikviesti J. Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorių Eugenijų Bunką ir be išankstinio nusistatymo neformalioje aplinkoje aptarti akmeninio stulpo pastatymo reikalus. Vis dar tikiu, kad žemaičiai tarp savęs gali susitarti.

„Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip mes gyvenome“, – kažkada ištarė vienas iš Vilniaus geto, iš pačios mirties nagų išsigelbėjęs žydas. Negi mes, žemaičiai, nepadėsime jiems to padaryti visų mūsų labui, kad skaudžios istorijos pamokos niekada daugiau nebepasikartotų.

Kretingos laikraštis „Pajūrio naujienos“