Socialiniame tinkle Facebook šią savaitę iš profilio į profilį keliauja štai toks tekstas „Ši savaitė – tarptautinė knygos savaitė. Griebk šalia esančią (ar šiuo metu skaitomą) knygą, atsiversk 52 puslapį, susirask 5 sakinį ir užrašyk jį kaip savo statusą.“ Kadangi tai padaryti gana nesunku, o be to, dar ir įdomu – daugybė vartotojų uoliai tuo užsiėmė. Ir nesvarbu, kad visažinis Google (nors ieškojau, tiesą sakant, vangiai) nieko apie tą savaitę neranda, tad veikiausiai ji tėra kažkieno susigalvota pramoga. Nors tai gal visai ir ne priekaištas.

Kai brūkštelėjau sakinį iš vieno kolegos knygos, jau kokį pusmetį (o gal ir ilgiau) nenuilstamai besikilnojančios iš vieno darbo stalo krašto į kitą, pažįstama pakomentavo, kad štai esu dar vienas, aplink kurį grožinės knygos nesimėto. Išsyk puoliau gintis, esą tokia išvada pernelyg skubota. Tai, kad akivaizdžiai cituoju iš filosofinio veikalo, anaiptol nereiškia, jog grožinių knygų neskaitau. Nieko panašaus! Tik štai grožines knygas aš skaitau ten, kur nėra nei kompiuterio, nei interneto, jaukesnėje aplinkoje nei darbo stalas. O tai, kad šalia pagrindinės darbo priemonės – kompiuterio, mėtosi kita svarbi darbo priemonė – atitinkama knyga, tai...

Paskui dėl savo gynybos pačiam pasidarė kiek nejauku. Ko gi aš čia šokau kaip nuplikytas? Kas čia tokio, kad skaitau knygas, parašytas kebloku filosofiniu žargonu, nuo ko čia gintis, ko išsiginti?

Dalykas čia veikiausiai tas, kad mūsų kultūroje prabilus apie skaitymo nuosmukį (o juk bylojama apie tai ne taip jau ir mažai) veikiausiai omenyje turimas visų pirma geros, kokybiškos grožinės literatūros skaitymo nuosmukis. Tad neturėdamas laiko / noro / jėgų perskaityti gero romano, eilių ar esė rinkinio nejučia pradedi jaustis prie to nuosmukio prisidedąs. Ir išsyk tampa nejauku, ir išsyk puoli teisintis. Sakysite ne?

Na kaipgi. Štai dabar šias eilutes rašau tikriausioje skaitytojų susibūrimo vietoje – bibliotekoje. Nepasakyčiau, kad ji apytuštė, veikiau jau visiškai priešingai, ji apypilnė, ir, jei gerai menu, pastaruosius kelerius metus ji anaiptol netuštėjo.

Ir ką gi, panašu, kad niekam dėl to nei šilta, nei šalta. Nes čia susibūrusius skaitytojus galima drąsiai vadinti profesionaliais. Jie skaito dažnai ne savo malonumui, o tam, kad neskaitymas sukelia savų ne visuomet malonių pasekmių. O jei skaito grožinę literatūrą, tai vėlgi visai ne dėl to tikslo, kuriam ji dažniausiai rašoma. Tad koks čia skaitymas?! Tikrasis skaitymas juk vyksta visai kitur... (Žiūriu į man prieš nosį gulinčią Johno Stuarto Millo „Logikos sistemą“ – kažin, ar tai būtų pats geriausias skaitinys prieš miegą. Nesakau, kad negalimas, tik kažin, ar nesama geresnių...)

Kai kas nors dalinasi nerimu dėl to, kad mūsų kultūroje neskaitoma ar bent jau mažai skaitoma, omenyje turimas tikrai ne Millas, o bent jau Dickensas, omenyje turima literatūra, į kurią pastarasis pakliūva, o pirmasis – kažin kodėl, ne. Kai žurnalistas ar koks knygų festivalio konferansjė klausia, ką dabar skaitote, ar kokias knygas mėgstate, jis tikrai nesitiki išgirsti odės Kanto „Grynojo proto kritikai“ ar Hegelio „Dvasios fenomenologijai“, veikiau jau Dostojevskiui, Mickiewicziui, na, ar Sabaliauskaitei.

Šitaip mūsų ganėtinai fragmentuotame pasaulyje susifragmentavo net skaitymas. Ir aš dar gerokai pasiginčyčiau, ar jis apskritai išnyko iš šiuolaikinės mūsų kultūros, ar tiesiog dalis jo buvo paskelbta ne skaitymu, o kažin kokia kitokia veikla.

„Tikrasis“ skaitymas ir skaitiniai dažniausiai tūno palovyje ar prie naktinės lempos, šitaip įtvirtindamas savo kaip intymios veiklos statusą (galbūt ne veltui, berods, Umberto Eco jį yra lyginęs su seksualiniu malonumu). Visi jo ištraukimai į viešumą pas mus atrodo gal keik keisti ar bent jau netikėti.

O juk dabar, kaip niekad, jų pasitaiko.

Anądien vienas bičiulis naujame, Vilniaus senamiestyje vos atsidariusiame amerikiečių rašytojui Bukowskiui skirtame bare, kontempliuodamas savo gal kiek per brangų alaus butelį, svarstė apie kapitalo virsmus, apie tai jis iš rašytojo simbolinio virsta kažkieno finansiniu. Aš savo ruožtu mąsčiau, kad gal ne visiškai taip, gal visgi čia daugiau žmonių sužinos, kas yra Charlesas Bokowskis. Gal kas nors jį net paskaitys. Intymiai. Prieš miegą (ar prieš seksą, autoriui tai neabejotinai labiau patiktų). O man labiau patiktų eiti į Binkio barą...

O dar buvo knygų festivalis, pasiūlęs švęsti. Knygų mugė, nors pasiusk, man vis tiek lieka muge, net ne Kaziuko, o ta, kuria buvo virtę daugybė pastatų prieš dvidešimtį metų, na žinote, ištuštėję kino teatrai ir koncertų salės. Galbūt dėl to aš nesugebu į Litexpo nuvažiuoti vien tam, kad pabūčiau kokiame renginyje. Reikia pirkti, juk mugė, pats žanras liepia. O ko kito ten eiti?

Taigi, švęsti, bet ką? Intelektualiąją leidybą? Knygas ar literatūrą? Štai klausimas!

Su keliomis išimtimis festivalis lyg žinodamas laikėsi manosios perskyros: jis išnešė knygas į „Titaniką“, o literatūrą – į miestą. Tai yra gausybės leidinių profesionaliems skaitytojams pristatymai vyko VDA erdvėje, o visokiausi literatūriniai skaitymai vyko kavinėse ir knygynuose. Negali paneigti, kad literatūra buvo išėjusi į gatves, nors, dievaži, minios, rūkančios lauke, prie naktinių skaitymų niekaip neprilygo minioms prie naktinių klubų.

***

Aš nežinau, ar šiandien žmonės mažiau skaito. Ar juos šiuo klausimu reikia raginti, skatinti ir graudenti. Bet man atrodo, kad literatūros tampymas po miestą į bloga neišėjo. Kaip neišėjo ir tų kitų, profesionaliųjų, skaitinių nužengimas. Pradžioje – į „Titaniką“.

O paskui, žiūrėk, ir į literatūros statusą...