Sekmadienį minėsime Lietuvos žydų genocido dieną. Tūkstančiai nekaltų mūsų Tėvynės piliečių – nuo kūdikio iki senelio – buvo negailestingai sunaikinti pirmaisiais nacių okupacijos metais, jų kūnai atgulė prie kiekvieno miestelio, kuriame prieškario Lietuvos laikais virė gyvenimas, lietuviai ir žydai bendravo, prekiavo, kartu spręsdavo kasdienes problemas. Kaip bebūtų skaudu, baltą raištį užsirišęs kaimynas 1941-ųjų rudenį pastatė prie duobės žmogų, su kuriuo dar taip neseniai šnekučiavosi apie gyvenimą, ir paleido kulką galvon...

Mūsų krašto žemėje ilsisi ne tik bevardžiais likę, akmeniu tepaženklinti bendrapiliečiai žydai. Liko ir nepažymėtų, užmirštų kapaviečių, kuriose guli nekaltos nacizmo aukos. Vienos tokių – Vilkijos apylinkių seniūnijoje esančios žydų nužudymo ir palaidojimo vietos.

Kaip rašo istorikas Arūnas Bubnys, kiti Holokausto tyrinėtojai, Vilkijoje 1941 metais gyveno apie 400 žydų (apie 48 proc. miestelio gyventojų), valsčiuje – 603 žydai. Jau liepos 7–8 dienomis komendanto Misenbaumo įsakymu suimta apie 150–200 žydų tautybės vyrų. Dauguma suimtųjų nugabenti į Kauną, o 21 žydas sušaudytas netoli Vilkijos prie Jagminiškių kaimo. Po karo jų palaikai perkelti į žudynių vietą Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo.

1941 m. rugpjūčio viduryje Vilkija tapo, galima sakyti, svarbiausiu ir didžiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru. Rugpjūčio 16–18 d. į Vilkiją atvaryta žydų iš Čekiškės ir Seredžiaus – 62 moterys ir 14 vyrų. Rugpjūčio 18-ąją iš Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos vėl surinkti 138 žydai – 23 vyrai ir 115 moterų. Pasak Vilkijos policijos nuovados viršininko rašto Policijos departamento direktoriui V. Reivyčiui, iš Vilkijos išvežta 280 vyrų ir 120 moterų. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje be vietinių žydų Vilkijos gete dar buvo laikoma 119 kitų valsčių žydų. Prieš sušaudant iš 222 tuo metu Vilkijoje buvusių vietinių žydų surinkta 21 400 rublių.

1941 m. rugpjūčio 28 d. prasidėjo masinis Vilkijos geto žydų žudymas. Išvaryti iš sinagogos žydai buvo surikiuoti į kolonas ir nuvaryti į žudynių vietą Pakarklės miške – apie 2 km nuo Vilkijos. Šaudė iš Kauno atvykę apie 25–30 (kitais duomenimis apie 40) 1-ojo policijos bataliono kareivių, kuriems vadovavo ltn. J. Barzda ir viršila Z. Arlauskas. Saugumo policijos ir Saugumo tarnybos vado K. Jėgerio ataskaitoje nurodoma, kad operatyvinio būrio 3-iasis padalinys Vilkijoje sunaikino 402 asmenis: 76 žydus, 192 žydes ir 134 žydų vaikus.

1941 m. rugpjūčio mėnesį Seredžiuje gyveno 112 žydų šeimų – 356 žmonės. Nors 188 Seredžiaus valsčiaus žydai sumokėjo 18 800 rublių kontribuciją, jau rugpjūčio 16–18 dienomis iš Seredžiaus 62 žydų tautybės moterys ir 14 vyrų išvežti į Vilkijos getą. Jie tikriausiai nužudyti 1941 m. rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo. Tačiau Seredžiaus žydai, kartu su kitų valsčių žydais buvo dar kartą gabenami į Vilkijos getą 1941 m. rugpjūčio 18 d.

1941 m. rugsėjo 4 d. Skrebenų miške sušaudyta 80–90 Seredžiaus žydų vyrų.

Skrebenų miškas kaip žydų žudynių ir užkasimo vieta įtrauktas į Kultūros paveldo registrą naujai išaiškinamų objektų sąraše. Ten nurodomos ir žudymo vietos koordinatės, ir minėtoji data – 1941-ųjų rugsėjo 4-oji, ir liudininkas, matęs egzekuciją – Skrebenų kaimo gyventojas Leonas Minialga.

Pagal Kultūros paveldo departamento duomenis, žudynių ir užkasimo vieta yra privačioje žemėje. Vilkijos apylinkių seniūnija ir žydų bendruomenė su žemės savininku tarėsi pastatyti čia atminimo ženklą, bet žmogus neseniai mirė, ir paveldėtojai pradėjo atsikalbinėti, esą savo nuosavybėje jie leisią daryti tik tai, ką patys norėsią.

Vilkijos apylinkių seniūnas Arūnas Bačiūnas ėmėsi tikslinti įvykius, aiškintis Holokausto aukų įamžinimo galimybes. Ir čia atsiskleidė nauja versija – gali būti, kad Skrebenų kaime yra ne viena, o bent dvi žudymo vietos. Kaip jau minėta, istorikai rašo, kad žydai čia sušaudyti rugsėjo mėnesį.

Šią savaitę seniūnas dar kartą aplankė Skrebenų kaime gyvenantį L. Minialgą. 1927 m. gimęs vyras puikiai prisimena siaubingas žudynes, vykusias už kelių šimtų metrų nuo jų namų.

Tuomet jam buvo keturiolika metų. Liepos 17 ar 19 dieną, apie ketvirtą–pusę penkių popiet nuo Seredžiaus pusės uniformuoti smogikai nuo Seredžiaus pusės atvarė 96 vyrų koloną. Vaikinui buvo nesunku suskaičiuoti: pasmerktieji ėjo išrikiuoti po keturis, iš abiejų pusių apsupti žudikų.

Einantieji į mirtį nežinojo, kad tai paskutinė jų kelionė: nešėsi ryšulius, matyt, buvo įspėti, kad reikės dirbti. Kolona, priėjusi įkalnę, iš plento pasuko į plyną lauką. Sargyba persirikiavo į vieną pusę, ir pasipylė šūviai.

Kaip pasakojo L. Minialga, nužudytuosius paliko gulėti per naktį ten, kur juos pakirto kulkos. Rytojaus rytą atvažiavo vokiečių administracijos atstovas Vaivada ir pareikalavo, kad Leonas eitų kasti duobių. Tačiau motina išprašė, kad berniuko nevarytų į žudynių vietą – paaugliui nuo tokių vaizdų gali pasimaišyti protas.

Suvaryti aplinkiniai gyventojai duobes iškasė ir suvertę kūnus užkasė.

Sovietmečiu plynas laukas buvo išlygintas ir užsodintas mišku. Nužudytų vyrų palaikų į vadinamąjį memorialą Pakarklės miške Jaučakiuose niekas neperkėlė, jų kaulus peraugo dabar ošiantys miško medžiai...

Šis liudijimas atskleidžia naują Vilkijos, Seredžiaus, Čekiškės žydų naikinimo faktą, naują vietą Holokausto žemėlapyje. Kaip sakė seniūnas A. Bačiūnas, abi žudymo ir užkasimo vietas Skrebenų kaime dabar bus galima paženklinti vienu paminklu, pastatytu valstybinėje žemėje, nemaldaujant savininkų malonės. Jau parinktas įspūdingas akmuo, ir atminimas apie nekaltas mūsų piliečių aukas liudys tragediją, sunaikinusią neįkainojamą Lietuvos istorijos, kultūros, žmogiškųjų vertybių dalį.

Kad sovietmečiu Holokaustas buvo vadinamas „tarybinių piliečių žudynėmis“, nieko stebėtino. Tik didžiausios masinės kapavietės buvo pagerbiamos oficialiai, stengiantis neminėti žodžio „žydai“.

... Mišku užsodinti kapai, nugriauta Vilkijos sinagoga prie Nemuno, ilgus metus buvusi maldos namais, o nacių okupacijos metais tapusi pasmerktųjų mirti kalėjimu. Iš jos šaudyti žydus į Pakarklės mišką, Jagminiškius, Skrebenus varė vokiečių komendantūros paskirti esesininkai ir lietuviai baltaraiščiai, vadovaujami prieškaryje teismo antstoliu dirbusio Stasio Gudavičiaus.

Šiandien sinagogos vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė su informacine lenta apie Vilkijos lankytinas vietas, aptverta žalia tvora, kad panorėjęs prie Nemuno nusileisti keliautojas neperžengtų privačios teritorijos. Teritorijos, kurioje stūkso kiečiais apžėlę senosios sinagogos pamatai, atlaikę daugybę Nemuno potvynių.

Netoli aikštelės esantis sklypas su sudegusio namo griuvėsiais buvo parduotas aukcione. Jį įsigijęs žmogus gavo ne tik kalne esantį plotą, bet ir „riestainį“ aplink sinagogos pamatus. Tuo pačiu ir pareigą prižiūrėti kultūros paveldo likučius, šienauti teritoriją. Kam šovė į galvą tokia mintis, šiandien sužinoti nelengva. Tačiau Vilkijoje kalbama, kad seniūnas Leonardas Deglius, dėdamas parašą ant sklypo ribų derinimo akto, siekė pamažinti seniūnijos prižiūrimų viešųjų erdvių – juk šienavimas, šiukšlių rinkimas ir kiti darbai kainuoja...

Niekas nebeprikels „štetlų“ kultūros Lietuvoje, nebesugrįš į mūsų miestus ir miestelius gyva jidiš kalba, pasaulyje teišliks pasididžiavimą keliantis žodis „litvakas“, reiškiantis žydo, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų gyvenusio mūsų tėvynėje, kilmę, jo priklausymą kultūrai, kuri gaivino visos Europos, o ir Amerikos meną, mokslą, filosofiją.

Lietuviai turėtų peržengti tamsybės ir dvasios bukumo slenkstį, bent skaudžios atminimo dienos proga įsigyvendami į tai, kiek nekaltų tėvynainių kraujo sugėrė brangi mūsų žemė. 

"Naujos tėviškės žinios"