Nuotrauka paimta iš http://kaisiadorys.lcn.lt

Gruodžio 1 d. Lietuvos vyskupų konferencija išplatino žinią, jog arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962) bus skelbiamas palaimintuoju. Ta proga skaitytojams primename arkivyskupo T. Matulonio mirties 50-mečiui paminėti 2012 m. skelbtą straipsnį.

Galime pagrįstai didžiuotis, kad greta palaimintojo Jurgio Matulaičio, Lietuva užaugino ir Dievo tarną Teofilių, kurio beatifikacijos byla šiuo metu perduota Vatikano institucijai, toliau tęsiančiai galimo asmens šventumo tyrimą. Dėl gerai suprantamų priežasčių tik nedaugelis artimiau pažįstame šį lietuvį, Katalikų Bažnyčios kunigą, arkivyskupą ir nepaprastai šiltą ir plačios širdies žmogų. Birštono sakralinio muziejaus direktorė dr. Roma Zajančkauskienė „Bernardinai.lt“ skaitytojams pristato keletą Teofiliaus Matulionio gyvenimo etapų.

„Pavyzdingas visais atžvilgiais kunigas“, – apie Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1962), buvusį Kaišiadorių vyskupą, pasakė Peterburgo, Solovkų kalėjimo kolega diakonas Vasilijus savo prisiminų knygoje. Kviečiu pažvelgti į Dievo tarno Teofiliaus Matulionio asmenybę bei sudėtingą jo likimą. Ypač mažai žinomas arkivyskupo gyvenimas Rusijos laikotarpiu, todėl bandysiu užpildyti šią spragą, pasiremdama kankinystės laikotarpio dokumentais.

Teofilius gimė Aluntos apylinkėse, Kudoriškio vienkiemyje, kalbėjo gražia aukštaitiška tarme. Berniukas pradėjo mokytis skaityti savarankiškai, kiek vėliau jį mokė jaunuolis, pasirinkęs kunigo kelią. Daugpilio gimnazijoje ne visi mokslai Teofiliui buvo vienodai lengvi. Pavyzdžiui, per stojamąjį gimnazijos egzaminą gavo pataisą iš rusų kalbos, vėliau – V klasėje silpniau sekėsi prancūzų, vokiečių kalbos. Vis dėlto jaunasis Teofilius puikiai išmoko rusų kalbą, ir gyvenimo pabaigoje bičiuliams sakėsi, kad lengviau jam esą rašyti ne lietuviškai, o rusiškai.

Įdomus faktas Teofiliaus gyvenimo istorijoje – baigęs pirmąjį kursą 1893 m. suabejojo kunigystės pašaukimu ir išstojo iš Peterburgo kunigų seminarijos. Tačiau po trejų metų jaunasis Teofilius sugrįžo tęsti mokslų, ir 1900 m. kovo 4 d. vyskupas K. Niedzialkovskis suteikė jam kunigystės šventimus.

Arkivyskupo biografijose kun. S. Kiškis, prelatas P. Gaida mini, jog jaunas kunigas tikinčiųjų buvo itin mėgstamas nuodėmklausys. Kunigo T. Matulionio švenčiamas Sutaikinimo sakramentas trukdavo palyginti ilgai, 30 min., tačiau tikintieji vertino dvasinį tėvą už jo uolumą, išmintį, meilumą, gailestingą širdį ir neišsemiamą kantrybę. Dievo tarnui Teofiliui Atgailos sakramentas buvo ne paviršutiniškas formalumas, bet gilus ir intymus susitikimas su Kristumi. Tapęs Bykavos klebonu, Latvijoje subrendo kunigo tarnystėje, pagarsėjo kaip neeilinis sielų vadovas ir kartu statybos organizatorius. Jo asmenybė visu platumu išsiskleidė Sankt Peterburge, kur jis 1914 m. buvo paskirtas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu (iki 1929 m.). Parapijoje tuomet buvo įvairių tautybių 8000 parapijiečių.

Sielovadinis rūpinimasis tikinčiaisiais Rusijoje

Kunigas Teofilius pateko į Peterburgą kaip carinės policijos paskirtą bausmės vietą 1909 m. už tai, kad, nesuderinęs su carinės Rusijos valdžia, pakrikštijo sunkiai sergantį katalikės ir stačiatikio tėvų vaiką.

Atlikęs bausmę dominikonų vienuolyne, prie Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčios, kunigas buvo paskirtas rūpintis naujos tuometinės Rusijos imperijos sostinės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Nuo 1910 iki 1914 m. intensyviai rinko aukas bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose. Vieno sekmadienio per mėnesį rinkliava įvairiose bažnyčiose buvo skiriama šiam tikslui. Archyve yra dokumentas, jog Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčia atsisakė rinkti lėšas šios bažnyčios statybai. Siekdamas pritraukti aukų, kun. T. Matulionis išleido atviruką su bažnyčios paveikslu, vyskupijos kurija nuolat rėmė jauną parapiją, o sugrįžęs iš pirmojo kalinimo 1925 m., Teofilius porą kartų vyko į Lietuvos atstovybę Maskvoje, kur gavo iš Jurgio Baltrušaičio finansinę paramą.

Vyborgo bažnyčia Peterburge. Nugriauta XX a. IV dešimt.

Prelatas P. Gaida knygoje „Nemarus mirtingasis“ aprašo jaudinamą vaizdą: „Prie Vyborgo bažnyčios vartų atlaidų metu liepos mėnesį saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis (kun. T. Matulionis) kartkartėmis skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.“

Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba vyko sunkiai dėl lėšų stygiaus, tačiau iki 1917 m. buvo baigta. Nors ir uolus buvo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, tačiau pateko į parapijiečių lenkų nemalonę. Pastarieji pasiskundė vyskupui, esą kun. T. Matulionis juos skriaudžia—traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais, išleido paveikslėlį lietuvių kalba ir pan. Reaguodamas į skundą, kun. Matulionis pasiūlė atlikti parapijos surašymą: lenkams surašinėtojams surašyti lietuvius, lietuviams surašinėtojams — lenkus. Pasirodė, kad lietuvių parapijiečių buvo daugiau. Taip saliamoniškai buvo palaidotas lenkų skundas, kurio neteisingumas klebonui buvo neabejotinai skaudus.

Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis 1922 m. Peterburgo miesto tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimo iki 18 metų mokyti tikėjimo pažinimo, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina šiukščiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas Teofilius drąsiai apgynė savo parapijiečių ir drauge visų Peterburgo katalikų teisę į religijos išpažinimą, tačiau dėl to 1923 m. kovo 21–26 d. buvo teisiamas garsiajame Peterburgo kunigų teisme Maskvoje.

Būdamas dvasios tėvas apie 8 tūkst. lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių parapijiečiams Teofilius vykdo savo pastoracinę misiją, nepaisydamas kratų ir arešto, kuris kunigo gyvenime tapo kasdienybe laikotarpiu nuo 1925 iki 1929 m. Per apklausą po suėmimo vyskupas Matulionis prisipažins, kad iki 1926 metų pats ruošė vaikus sakramentinei praktikai. Jis jautė, kaip svarbu ir reikalinga vaikams suteikti tikėjimo pagrindus vaikystėje. Pastoraciniuose laiškuose 1943–1946 m. arkivyskupas Teofilius paminės svarbą nuo vaikystės amžiaus uždegti tikinčiuosius artimam bendravimui su Išganytoju, kad jie savo gyvenime vadovautųsi krikščioniškos moralės dėsniais.

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Peterburge.

Apie apsisprendimą likti su savo ganomaisiais, kalėdamas 1932–1933 m. Leningrade, Špalernios kalėjime, Matulionis kalbėjo su kun. V. Dainiu: „Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.“ Šie arkivyskupo Teofiliaus samprotavimai kalėjimo kameroje liudija jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems. Jis bičiulį ragina save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur esi paskirtas tarnauti. Jis negalvoja apie save, apie palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką. Nesirenka daugeliui būdingo kelio vykti į Tėvynę. Šie T. Matulionio keli sakiniai atskleidžia beribę nuoširdžią sielovadininko meilės tikintiesiems poziciją, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui.

Nerono laikų dvasia Rusijoje

Laikotarpis tarp 1920–1929 m. kunigui T. Matulioniui ir kitiems Petrogrado kunigams buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų bendradarbiais laikotarpis. Sunkias dienas išgyvenančius dvasininkus kiekvieną trečiadienį Mogiliovo vyskupas J. Maleckis kviesdavosi į pasitarimus. Buvo svarstomi Bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo keičiamasi nuomonėmis apie laikraščių straipsnius, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo pasipriešinimo sovietinės valdžios apribojimams būdų. Tačiau istoriko kun. K. Požarskio teigimu, 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užanspauduotos visos 9 Petrogrado katalikų bažnyčios ir koplyčios. Pamaldos buvo aukojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose.

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Jėzaus parapijos klebonas kun. Teofilius už pasipriešinimą sovietų valdžiai drauge su kitais Peterburgo kunigais ir vyskupu J. Ciepliaku 1923 m. buvo teisiamas ir įkalintas dvejiems metams Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose, Maskvoje. Aukščiausiojo Rusijos teismo teisėjas revoliucionierius Krylenka baigiamojoje kalboje viešame Leningrado kunigų teisme Maskvoje 1923 m. kovo mėn. 21 d. glaustai ir aštriai įvardija bolševikinės Rusijos politiką: „Visais laikais bažnyčia buvo ryški reakcinga jėga,[...] visa bažnyčios praeitis mums šaukia apie tai, kad dvasininkija yra mums užkeiktas priešas, tokia – tarybinės konstitucijos pozicija.“ Maskvos teismo procesą stebėjęs Francis Mac Cullaghas po metų Vakaruose išleistoje 1924 m. knygoje palygino ten sklendusią atmosferą su Nerono laikų dvasia. Jo žodžiais tariant, šis teismas buvo tarybų Rusijos „žygis prieš vieną šventą katalikų apaštalinę Bažnyčią, antikristo žygis prieš Kristaus Bažnyčią“.

Taigi, kunigo Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos išties prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Tačiau pastoracijos tikslai: mokyti ir skelbti Evangeliją, kad visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (LG 24) buvo vykdomi, nepaisant sunkių aplinkybių. 1929 m. kanauninkas Teofilius Matulionis Mogiliovo vyskupo Anatolijaus Maleckio slapta konsekruojamas vyskupu, bet tų pačių metų pabaigoje buvo suimtas ir įkalintas Leningrado kalėjime, o vėliau išsiųstas dešimčiai metų į Solovkų salų priverstinių darbų stovyklą..

Solovkai ir sielovada

Vyskupas Teofilius pateko į Solovkus po ilgo 11 mėn. tardymų laikotarpio 1930 m. gruodžio mėn. 8 d. Jis vykdamas dar su 3 kunigais į šią priverstinių darbų stovyklą neliūdėjo, nes žinojo, kad ten kali daugybė Rusijos kunigų. Į Solovkų lagerį patekę kunigai puikiai suprato laikmečio sunkumą ir vidujai džiūgavo, jog juos Dievas pakvietė bendradarbiauti Kristaus atperkančioje kančioje. Kunigai Solovkų lageryje buvo apgyvendinti nuošalioje Anzero saloje (maždaug 12 km atstumu nuo centrinės Solovkų salos). Taip kalėjimo vadovybė apribojo dvasininkų sielovadinį rūpinimąsi kaliniais ir stengėsi užkirsti kelią susitikimams su jais.

Solovkai - Anzer saloje

Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Pasakojama, kad 23 dvasininkai gyveno 2 m pločio ir 4–5 m ilgio kambaryje. Vieni miegodavo ant grindų, o kiti gultuose, kurie nuo žemės buvo 1 m aukštyje. Savo gyvenimo sąlygas jie įvardydavo – „kaip silkės statinėje“. Pagrindiniai privalomieji darbai kasdien buvo kirsti medžius miške, tempti rąstus, į krantą išnešti sielius, bet ypač sunku buvo kasti duobes pastatų pamatams ir numirusiems kaliniams laidoti, nes molio žemė buvo akmeninga ir įšalusi. Kasdienių miško darbų nuolatiniai palydovai buvo tardymai.

Peterburgo ir Archangelsko saugumo apklausų bylose užrašyta daugybė istorijų, iš kurių ryškėja vyskupo pastoracinė veikla. Tuo metu 32 katalikų kunigai gyveno glaudžioje kunigų bendruomenėje. Visus gaunamus siuntiniuose maisto davinius, pinigus jie laikė bendrai ir išleisdavo pagal bendrą visų sutarimą. Ūkvedžiu, kai išvyko iš Solovkų latvis vysk. B. Sloskans, 1930 m. buvo išrinktas vysk. Teofilius Matulionis. Kun. Pržembelio apklausos metu sužinome, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno...

Vyskupui T. Matulioniui buvo svarbu puoselėti dorybes net ir nelaisvės sąlygomis. Iš kalinio Gasprinskio Š.T. apklausos medžiagos paaiškėja, jog vyskupas Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už „dvasinius patarnavimus“. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtins, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose. 1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.

Iš kataliko kalinio, kadaise buvusio vienos Peterburgo bažnyčios vargonininko, apklausos išryškėja drąsūs vyskupo Matulionio (ir vysk. Sloskano) kunigų ruošimo Solovkuose užmojai. Yra žinomi du katalikų kunigai, įšventinti Solovkų lageryje: D. Novickis ir Leningrado pogrindinės seminarijos klierikas Tysovskis bei vienas unitas Styslo V. V. Panašu, kad pastarąjį įšventino vysk. Teofilius Matulionis.

Patarimai ir padrąsinimai kolegoms

Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus šūkis buvo pasirinktas „Per kryžių į žvaigždes“. Jis atspindi esminę ganytojo laikyseną – skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir prisikėlimą. Galima drąsiai teigti, jog vyskupas Matulionis buvo vilties žmogus, kurio tarnystė buvo nešti viltį savo kaimenei net ir kalinimo, tremties vietose. Kalėdamas Leningrade 1933 m., kun. Vincentas Dainys, kartą grįžęs iš ilgo tardymo, jautėsi fiziškai ir morališkai palaužtas, graužėsi, kad ką neatsargaus pasakęs tardytojui. Pasipasakojo apie tai vysk. Matulioniui. Pastarasis tarė, cituodamas Evangelijos žodžius: „Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota, ką turite sakyti.“ Šie vyskupo ištarti žodžiai nuramino ilgam kun. V. Dainį.

Tikėjimas kankinystės metu

Kun. V. Dainys, pažinojęs vyskupą Teofilių nuo kalinimo Solovkuose laikų, prisiminimuose rašo: „Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (...) Tokį jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio amžininkų, bendravusių su juo, atsiminimuose pažymima, kad iš vyskupo „asmens dvelkia vidinis gyvenimas, galingas tikėjimas, sudrausmintas kančioje“. Šį pagirtiną jo tvirtumą popiežius Paulius VI 1962 metais įvertino suteikdamas vyskupui arkivyskupo (asmeninį) titulą. Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu arkivyskupui ypač kankinystės metu suteikė stiprybės ir vidinės ramybės. Arkivyskupas ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasitikėjimo Dievu išraiška dažnai sutinkama vyskupo tremties laiškuose: „būk valia Tavo!“ Anot M. Buberio, jog Dievo valia besiremiantis žmogus išreiškia savo gilų tikėjimą, arba, kitaip sakant, tikintysis veikia Dievo tempu.

Vyskupas Teofilius apie tikėjimą rašė 1945 m Lietuvos TSR vyriausybei skirtame dokumente. Dėl šio dokumento vėliau vyskupas buvo suimtas: „Žmogaus tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau tikėjimui reikia ir geros valios, pasiruošimo, auklėjimo, ištvermės.(...) Kol tikintis žmogus gyvas, jam rūpi religiniai-dvasiniai reikalai. Negana to: sunkesniais gyvenimo momentais tie reikalai žmogui yra didžiausia paguoda ir atrama, padedanti nugalėti sunkumus.“ Arkivyskupą T. Matulionį pažinoję žmonės mini jo raginimą mylėti Dievą, Švč. Jėzaus Širdį. Ši vyskupo Teofiliaus meilė Išganytojo Širdžiai buvo viena iš pagrindinių pamaldumo apraiškų, prasidėjusi jo vaikystėje paklūstant Motinos žodiniam testamentui.

Arkivyskupas T. Matulionis su kunigais Peterburge.

Šia meile Išganytojo Širdžiai vyskupas Teofilius ragina pasikliauti ir giminaičius bei bičiulius. Laiške iš Vladimiro kalėjimo 1948 m. vyskupas visus artimuosius paveda Švč. Išganytojo Širdžiai. Iš Potmos invalidų namų 1954 m. laiške savo sunkiai sergančiam broliui Juozui vyskupas rašo: ,,Prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata (…).“ Rašydamas iš tremties Mordovijoje ir ilgėdamasis Tėvynės, prašo artimuosius melstis Švč. Jėzaus Širdžiai, kad jo svajonė apie palaidojimą Lietuvoje išsipildytų. (Arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d., palaidotas Kaišiadorių katedroje.)

Būdamas tremtyje, jis dėkoja Dievui, kad jam teko ši kančia. Laiške kalba apie savo džiaugimąsi Dievu, kuris ir nelaisvėje yra šalia: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose , tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai!“

Savo kančios kelyje, anot prelato P. Gaidos, arkivysk. T. Matulionis „kentėjo su entuziazmu: jautė skausmą, didelę fizinę naštą, persekiojimą, bet niekad nuo jo nebėgo, ramiai priėmė, nes savo gelmėje turėjo nesvyruojančią atramą — dieviškąją galią, kuri triumfavo ir sunkiausiais momentais ramiu, antgamtiniu pranašumu... Ši Dievo Tarno Teofiliaus laikysena tepaskatina mus rasti atsakymą į klausimą, kur slypi kentėjimų prasmė, ir sugebėti atrasti savy tą pirmapradį vidinį nusistatymą, kurį vadiname savo gyvenimo tikslo supratimu. Tuomet kančia taps galimybe pasireikšti geriausioms mūsų dvasios savybėms.

Dievas duoda kiekvienai epochai asmenybių – švyturių. Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, XX a. tiesos skelbėjas ir liudytojas, yra lietuvių tautos ir visuotinės Bažnyčios moralinis švyturys.

Norintiems išsamiau susipažinti su Dievo tarnu Teofiliumi rekomenduojama perskaityti prel. Prano Gaidos, Lietuvos Katalikų mokslų akademijos išleistą, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografinę studiją „Nemarus mirtingasis“ ar prel. Stanislovo Kiškio, Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidyklos išleistą knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ ir apsilankyti memorialinėje Dievo tarno T. Matulionio ekspozicijoje, Birštono sakraliniame muziejuje.