Turbūt mažai kas negirdėjo apie pastarosiomis savaitėmis užvirusią kovą dėl pakitusios stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos. Kauno moksleiviai mitingavo gatvėse, mokinių parlamentas, nors ir tvirtai laikydamasis pozicijos, „kad tik nebūtų karo“, vis vien truputį pagrūmojo kumšteliu, ragindamas atsižvelgti ir į jų nuomonę, švietimo ministeris, kurio įsakymas visą šitą košę ir užvirė, pabūgęs triukšmo sutriko ir bandė kiek atsitraukti, o Universitetų rektorių konferencija į tai žaismingai atšovė: nė velnio!

Didžiosios naujovės, laukiančios šiandienių vienuoliktokų, yra dvi: užsienio kalbos lygio stiprinimas ir papildomi (daugiausia gamtos ir tiksliųjų mokslų) egzaminai.

Mano didžiuliam nustebimui, dėl lietuviškame aukštajame moksle stiprėjančių užsienio kalbų pozicijų net šuo neamtelėjo, tylėjo netgi hiperlituanistai, paprastai nevengiantys pasipiktinti dėl gimtosios kalbos nuosmukio ir tariamo jos ujimo iš visur (spėju, kad būtent dabar jie yra užsiėmę viso, kas šventa, gelbėtojų eksportavimu į Seimą, todėl paprasčiausiai neturi laiko).

Tad praktiškai vienintele dėmesio verta problema lieka papildomi egzaminai. Pastariesiems niekas gal taip aršiai ir nesipriešintų, jei naujoji tvarka, kaip pas mus dažnai pasitaiko, nebūtų pasirodžiusi vėlokai, kai būsimieji abiturientai / studentai susiplanavo artimiausius dvejus metus pagal senąją. Tad moksleiviai pasiūlė ją tiesiog atidėti, ministeris lyg ir sutiko, bet universitetai – ne.

Bet kam jiems ta skuba?

Rektorių konferencija atsako, kad pokyčiai būtini ir pribrendę (suprask, delsti pražūtinga), o naujoji tvarka skatins visapusišką moksleivių išsilavinimą, nes tik tokį išsilavinimą įgijęs žmogus gali būti geras visuomenės variklis. Žodžiu, rektoriai kyla į kovą su moksleivių tinginyste, už išmintį ir jų sielų grožį. Ak taip, ankstyvomis mokykloje įtvirtinamomis specializacijomis (= tiksliųjų ir gamtos mokslų dalykų nykimu) skundžiasi ir darbdaviai.

Kadangi negaliu nuslėpti skepsio šio pareiškimo atžvilgiu, išsyk susidomiu, kas per darbdaviai, kuriems reikia, kad darbuotojas išmanytų subatomines daleles ir planktono dauginimosi ypatybes. Į pagalbą, kaip ir dažnu atveju, atskuba amerikiečių Centrinė žvalgybos valdyba, išžvalgiusi, kad seniai seniai (2005 m.) 14% Lietuvos darbo jėgos plušo žemės ūkyje, 29,1% – pramonėje, o 56,9% – paslaugų sektoriuje (spėkite, kaip šie skaičiai galėjo pakisti šiandien). Palyginimui: 2011-aisiais žemės ūkis sukūrė 3,3% procentus BVP, pramonė – 28,2%, paslaugos – 68,6%. Ar tikrai dirbantiesiems paslaugų sferoje labiausiai reikia sužinoti, kaip litį paversti tričiu? Nuoširdžiai abejoju.

Ne mažiau manęs neįtikina ir rūpinimasis sielomis bei visapusišku išsilavinimu. Mat čia jau amerikiečių žvalgybų nesuvedžiota patirtis sako, kad savuosius pirmakursius gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovai labai stengiasi apsaugoti nuo humanitarinio išsilavinimo, jų dėstymo itin uoliai atsisakydami. Kam fizikui ir chemikui visokios ten istorijos ir filosofijos? Fui, niekai! (Ir nesvarbu, kad to vaisiai paskui „realiame gyvenime“ išlenda stulbinamais pavidalais, kai gamtamokslininkas gali spindinčiomis akimis pasakoti apie silkės nervų sistemą ir visiškai nesuprasti savo žmonos.)

Tad man panašu, kad kilni kova už sielų grožį vyksta tik popieriuje. O už ką vyksta kova tikrovėje? Nepretenduoju pateikti tikro ir teisingo atsakymo, bet kas dabar galėtų paneigti...

Pradžioje –  mūšio lauko ir kovojančių armijų vaizdas ir pora pernelyg gerai žinomų faktų. Pirma – praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje sumažėjęs gimstamumas atsiliepia šiuolaikiniam abiturientų ir sykiu stojančiųjų skaičiui. Antra, net ir tas nedaugelis, kuris pastaraisiais metais baigia / stoja, dažniausiai renkasi anaiptol ne gamtos ar tiksliuosius mokslus (bet mokslus, artimesnius paslaugų sferai), tad gamtamokslininkai susirenka įvairiausius likučius su žemiausiais balais (dėl ko nesijaučia labai laimingi).

Tai viena dalykų pusė, tačiau yra ir kita. Pirmiausiai dera nepamiršti, kad Lietuvos universitetų rektorių konferenciją sudaro žmonės. Tiksliau – 14 žmonių, iš kurių 7 yra gamtos / tiksliųjų mokslų specialistai. O jei atmesime VDA, LMTA ir LKA, kurioms dėl naujosios tvarkos daugmaž nei šilta nei šalta, mat pas juos sava priėmimo tvarka, paaiškės, kad iš suinteresuotųjų naujuoju stojimu rektorių kone dvigubai daugiau priklauso „skriaudžiamosioms“ gamtos ir tiksliųjų mokslų sritims.

Dar vienas dalykas. Nelabai seniai prie universitetų buvo prijungta daugybė mokslo institutų. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jungiami buvo vėlgi tik tiksliųjų ir gamtos mokslų institutai, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimų centrai tebeegzistuoja atskirai. Atspėkite, kokios įtakos šie prijungimai turėjo kai kurių universitetų profesūros proporcijoms? Nereikia būti itin nuovokiam, kad suprastum, jog gamtamokslininkų juose smarkiai padaugėjo. Taigi, didžiuma studentų studijuoja socialinius mokslus, didžiuma profesorių dėsto tiksliuosius. Argi ne paradoksas?

Na, o kokia išvada galėtų pirštis visa tai sumetus į krūvą? Kad rektorių konferencijai ir gamtamokslinei profesūrai nuoširdžiai rūpi įvairiapusis išsilavinimas? Gal. O gal paprasčiausiai tai gana prastai užmaskuota gamtamokslininkų pastanga išlikti, pasigriebti nors vieną–kitą papildomą krepšelį ir dar pagal galimybes reprodukuoti save? Nes jei kas sėkmingai išlaikys kokį biologijos egzaminą, bet visgi neįstos į teisę, gal pasirinks biochemiją? Gal. O gal ir ne...

Mat kažin ar paskubomis įbrukus tiksliuosius ir gamtos mokslus bus pasiekta norimų rezultatų. O jei ir bus pasiekta, tai nebūtinai garantuos įstojusiųjų smalsumą bei motyvaciją ir atlieps reprodukcinius mokslo sistemos poreikius...

Tad gal išties verčiau pasidomėti sielomis. Ir pagalvoti, kad susidomėjimas mokslu sukeliamas ne dekretais, o mokslo populiarinimu. Užuot pasitelkus administracinius išteklius, gal verčiau derėtų pagalvoti apie kūrybinius? Ar ne geresnių rezultatų būtų galima  tikėtis? Ar gamtamokslininkų įgytas išties įvairiapusis išsilavinimas, šiokie tokie viešojo kalbėjimo ir tarpasmeninio bendravimo įgūdžiai kartais nepagerintų mokslo sklaidos visuomenėje? Nemanote? Na, tuomet bent jau būtų išmokstama subtiliau paslėpti savo tikruosius interesus...