1988 m. rugsėjo 28-osios mitingą sunku supainioti su kokia nors kita Atgimimo laikų sueiga. Daug kam tikriausiai teko girdėti prigijusį pavadinimą – „bananų balius“. Ir būtų kažkaip nemalonu jį taip vadinti, jei patys dalyviai, liūdnai pagarsėjusių „vaisių“ ragavę liudininkai, minėdami tos dienos įvykius, nevartotų būtent šių, karčiai ironiškų, žodžių.

Įvykis pagarsėjo kaip vienas žiauriausių sovietinės kariuomenės bei milicijos susidorojimo su protestuotojais atvejų per visą atgimimo laikotarpį, buvo užfiksuotas užsienio žurnalistų bei tapo nemenkų pasikeitimų Lietuvos komunistų partijoje priežastimi. Nors minimas ne itin dažnai, jis spėjo susilaukti gana prieštaringų vertinimų. Tiek jo eiga, tiek reikšmingos visai Lietuvai pasekmės spėjo apaugti savotiškomis legendomis.

Pagal sumanymą taikų, tačiau gausų susibūrimą organizavo ne tuo metu pirmuosius žingsnius dar žengęs Sąjūdis, o neseniai iš pogrindžio į viešumą iškilusi Lietuvos Laisvės Lyga. Anot jos nario bei įvykių dalyvio Andriaus Tučkaus, sunku pasakyti, kam pirmam kilo idėja minėti – kaip tuo metu disidentai vadino – penktąjį Lietuvos padalijimą. Mitingų organizavimu aktyviai rūpinosi visa Lygos taryba, buvę minčių viešus susibūrimus organizuoti kuo dažniau, kone kiekvieną savaitę. Nusprendus, jog per dažnai mitinguojant kris tokių susibūrimų vertė, apsiribota reikšmingiausiomis datomis.

Stalinizmo pasmerkimas tuo metu jau tapo įprastu reiškiniu. 1988-ųjų balandį Lietuvos Laisvės Lyga pradėjo organizuoti didžiųjų trėmimų į Sibirą 40-mečio minėjimą, kurį planuota surengti gegužės 22-ąją. Tą dieną mitingas Katedros aikštėje buvo išvaikytas, o diena anksčiau – gegužės 21-ąją – valdžia pati surengė tremtinių minėjimą, į kurį buvo pakviesti partiniai ir kultūros veikėjai, taip bandant atsiriboti nuo Stalino represijų. Kita data, kurią Lyga ketino paminėti per mitingą, atrodo savaime suprantama. 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 dienų Ribentropo-Molotovo protokolų reikšmės Lietuvai sumenkinti neįmanoma, ir viešai nepriklausomos Lietuvos siekį deklaravusi organizacija tuo pasinaudojo.

Rugpjūčio 23-iosios mitingą rengė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, jame Laisvės Lygos veikėjams pasisakyti neleista. Taigi, nuspręsta paminėti antrąją, ne mažiau svarbią datą, tačiau apie planuojamą demonstraciją pranešus Vilniaus miesto vykdomajam komitetui sulaukta tik neigiamų atsakymų – planai pavadinti provokatoriškais ir antitarybiniais, leidimas mitinguoti neduotas. Buvo aišku, jog žmonės Katedros (tuometinėje Gedimino) aikštėje vis tiek susirinks, ir sovietinė valdžia ėmė tam ruoštis. Aktyviausias Lygos veikėjas Antanas Terleckas įspėtas atsisakyti planų, imtos organizuoti milicijos bei kariuomenės pajėgos – iš viso netoli tūkstančio pareigūnų. Išduotas potvarkis, leidžiantis „tvarkos pažeidimų slopinimui“ panaudoti ašarines dujas ir gumines lazdas (vadinamuosius „bananus“), parengtas veiksmų planas.

 Užpuolė be įspėjimo

 Informacijos apie tai, jog mitinguoti neleista, valdžia nepaskelbė. Apie 17 val. Į aikštę pradėjus rinktis protestuotojams, atvyko bei ėmė rikiuotis ir minios tramdymui pasiruošę „tvarkos saugotojai“, mitingo pradžia buvo numatyta po valandos.

„Vos pradėję rinktis pamatėme, jog sukauptos stiprios milicijos jėgos, tikriausiai buvo ir KGB, ir kariuomenė. Bet vis tiek rinkomės, manėme, kad visa tai pagąsdinimui. Kadangi turėjau nuo nepriklausomybės laikų išsaugotą Lietuvos vėliavą, labai bijojau ją prarasti, į aikštę ėjau mažiausiomis gatvelėmis, pasisekė prasprūsti pro kordoną – vėliavos kotas buvo sudedamas, niekam nekrito į akis. Į pačią aikštę vis tiek nepatekome, kadangi buvo aklinai užblokuota“, – pasakoja vienas iš mitingo organizatorių Jonas Volungevičius.

Pajėgoms atitvėrus centrinę aikštės dalį mitinguotojai – apie 5000 įvairaus amžiaus žmonių, tarp kurių buvo ir šeimų su vaikais – susirinko jos pakraštyje, vietoje, kur šiuo metu stovi paminklas Gediminui. Liudininkų teigimu, pats mitingas nelabai spėjo įvykti. J. Volungevičius prisimena: „Kadangi mes, organizatoriai, atsidūrėme minios centre, mus apsupo žmonės ir praktiškai nematėme, kas aplink vyksta. V.Bogušis padeklamavo kažkokį eilėraštį ir suteikė žodį A. Terleckui. Jam pradėjus kalbėti išgirdome triukšmą ir riksmus: „Muša, muša!“ Žmonės ėmė bėgti, kadangi buvome pačiame centre, neturėjome pasirinkimo, bėgome visi.“

Dalyviai prisimena, jog milicijos pajėgos puolė darniai ir suplanuotai, skydais bei šalmais prisidengę pareigūnai protestuotojus apsupo bei ėmė mušti be jokių bandymų sulaikyti ar suskaldyti minią. 1988 m. spalio 15 d. „Atgimime“ pateikiama nemažai raštiškų parodymų, daugumoje jų pasakojama, jog nukentėjo ne tik aikštėje buvusieji, bet ir pro šalį ėję žmonės, nebuvo klausoma maldavimų pasigailėti, smūgių gavo visi, kas tik pasitaikė pareigūnams po ranka. Kadangi guminių lazdų milicininkams, matyt, nepakako, į darbą buvo paleisti kumščiai bei kareiviški batai.

 Įvykių versijos – skirtingos

 

Po kurio laiko, lyg sulaukę įsakymo, milicininkai paliko protestuotojus ramybėje. „Daug ką ten sumušė, išvaikė visus, bet paskui keistai atsitraukė. Mes tada persigrupavome. Pamatę, kad milicija atsitraukė ir nebemuša, žmonės sugrįžo atgal, susirikiavome į koloną ir, dainuodami tautines dainas, pradėjome žygiuoti Aušros vartų link“, – pasakoja A. Tučkus.

Šis mitingo epizodas gana mįslingas. Tų pačių metų spalio 15 d. „Atgimime“ minima, jog organizatorių – Lietuvos Laisvės Lygos tarybos – Katedros aikštėje tuo metu nebuvo, jog atsirado juos mačiusiųjų kitose vietose, arba kad jie į aikštę sugrįžo vėliau, milicininkams pasitraukus. Tuo tarpu filmuotoje medžiagoje ir nuotraukose galima atpažinti nuo smūgių sprunkančius A. Terlecką, J. Volungevičių ir kitus iniciatorius, jų pačių teigimu, buvusius minios centre bei neišvengusius „pavaišinimo bananais“.

Anot A. Tučkaus, milicininkams pirmą kartą atsitraukus, minia sugrįžo į ankstesnę vietą, išsirikiavo ir pradėjo traukti Pilies (tuo metu M. Gorkio) gatve. Buvo dainuojamos tautinės dainos, atsirado provokatorių, bandžiusių užtraukti kažką apie rusų varymą iš Lietuvos, tačiau jie buvo nutildyti. Pasiekę Aušros vartus mitinguotojai išsiskirstė.

Tuo tarpu kiti liudininkai mini, jog dalis susirinkusiųjų liko aikštėje ir buvo dar kartą užpulti milicijos. Grumtynės tęsėsi iki 20 val., baudėjų pajėgoms atsitraukus, buvo atnaujintas taikus mitingas. Iš viso tą vakarą sulaikyti apie 25 žmonės, jiems, kaip ir daliai gavusiųjų „bananais“, vėliau nustatyti vidutiniai kūno sužalojimai. To meto lenkų laikraštyje „Czerwony Sztandar“ minima, jog kilusiame chaose nemažai nukentėjo ir milicininkai – į juos buvo mėtomos grindinio plytelės.

 Sureagavo ir Komunistų partija, ir Sąjūdis

 Apie kai kuriuos to vakaro įvykius yra nemažai skirtingų versijų, tai galima sieti su LKP bandymu „užglaistyti“ nemalonų atsitikimą. Itin skiriasi nuomonės dėl to, ar buvo išprovokuotas milicininkų puolimas – beveik visi liudininkai teigia, jog jokių provokacijų nematė, nebuvo skanduojami net antitarybiniai šūkiai (gana natūralu, kadangi skandavimas būtų užgožęs V. Bogušio ir A. Terlecko pasisakymus). Tuo tarpu Komunistų partijos oficioze „Tiesa“ buvo aiškinama, jog į aikštę apsupusius pareigūnus buvo mėtomi kiaušiniai, buteliai, akmenys, milicininkai vadinti fašistais ir okupantais. Tokią informaciją galima rasti ir kai kuriuose vėliau įvykį aprašiusių istorikų darbuose.

Jau minėtame „Atgimimo“ numeryje išspausdintas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atsišaukimas, kuriame kategoriškai atsiribojama nuo dalyvavimo mitinge, tačiau solidarizuojamasi su nukentėjusiaisiais. Sąjūdis taip pat buvo pirmasis, paskleidęs klaidingą informaciją, neva organizatoriai liūdnai pasibaigusiame mitinge nedalyvavo bei buvo apie planuojamas represijas informuoti telefonu. Tokių pareiškimų šaknis surasti nesunku, santykiai tarp Lietuvos Laisvės Lygos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – pagal pobūdį skirtingų organizacijų – tuo metu buvo sudėtingi ir netgi šiek tiek komplikuoti.

J. Volungevičiaus teigimu Sąjūdis Lygą laikė pernelyg radikalia, būtent dėl to per rugpjūčio 23-iosios mitingą jų atstovams nebuvo leista pasisakyti. A. Tučkus paaiškina: „Mes, Laisvės Lyga, kėlėme maksimalius reikalavimus – dėl okupacijos pripažinimo, dėl kariuomenės išvedimo. Sąjūdis tuo metu, 1988-ųjų vasarą ir net per spalio mėnesį vykusį suvažiavimą, apsiribojo suvereniteto SSRS sudėtyje reikalavimu. Nuo pat Sąjūdžio atsiradimo mūsų reikalavimai buvo radikalesni, mes buvome šiek tiek pirmesni, supratome, jog jie taip negali – ten buvo visokių žmonių, visa visuomenė dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tau buvo ne taip pavojinga, nekėlė grėsmės. O mes su savo reikalavimais ėjome avangarde.“

 Daug kas keitėsi

 Tačiau rugsėjo 28-osios mitingas tapo viena iš priežasčių, pakeitusių šią padėtį. „Visur jautėsi padrąsėjimas, ypač jis buvo pastebimas Sąjūdžio vadų pasisakymuose, juk kaip tik tada buvo pradėta rengtis spalio 22–23 dienomis vykusiam suvažiavimui. Kiekvieną dieną viskas ėjo aukštyn ir aukštyn. Praktiškai tuo metu Sąjūdis įgavo antros valdžios statusą, Komunistų partija palaipsniui ėmė perdavinėti jam vykdomąją valdžią, derindavo su juo svarbesnius klausimus“, – pasakojo A. Tučkus. J. Volungevičius teigia, jog po kiekvieno tuo metu vykusio mitingo, po kiekvieno viešo nepritarimo valdžiai žmonės darėsi drąsesni ir atviresni.

Viena iš tokio pagyvėjimo priežasčių galima laikyti ir politinius pasikeitimus sovietinės Lietuvos valdžioje. Rugsėjo 28-osios mitingo represijų žiaurumas, kad ir kaip dangstomas, peržengė visas leistinumo ribas ir gerokai pakenkė Komunistų partijos įvaizdžiui. Dar labiau prisidėjo kitą dieną įvykęs žiaurus bado streiką paskelbusio disidento A. Andreikos suėmimas, šie įvykiai sukėlė nemenką sujudimą visuomenėje ir partijoje.

Rugsėjo 29 d. įvyko pirmasis bendras Lygos ir Sąjūdžio mitingas, skirtas pareikšti nepasitenkinimą dėl žiauraus valdžios elgesio. Komunistų partijoje artimiausiomis dienomis tvyrojo suirutė, kurios kulminacija tapo kaltės už smurto protrūkius suvertimas LKP CK antrajam sekretoriui N. Mitkinui. Jis ir pirmasis CK sekretorius R. Songaila buvo atstatydinti, į jų vietas paskirti V. Beriozovas ir A. Brazauskas.

Kai kurie mitingo dalyviai laikosi nuomonės, jog konservatyvių, Maskvos valdžiai neparankių ir savo vietose „užsisėdėjusių“ partijos vadų pakeitimas naujais ir energingais buvo iš anksto suplanuotas, o „bananų balius“ tam tapo tik pretekstu. „Sklido gandai, kad Maskva turėjo tikslą „nuimti“ Songailą ir „pastatyti“ Brazauską į jo vietą. Buvo tokia versija“, – teigia J. Volungevičius. Tačiau jis pats laikosi kitos nuomonės – jog represijomis nesėkmingai buvo siekta parodyti Sąjūdžiui, kuo gali baigtis tada radikalus nepriklausomybės siekimo deklaravimas. Be to, tuometiniuose Kremliaus veiksmuose galima matyti sumišimą bei neryžtingumą reaguojant į iškeltą A. Brazausko kandidatūrą, pasikeitimams įtakos turėjo ne tik rugsėjo 28–29 d., bet ir vėlesni neramumai. Nepaisant to, sunku suabejoti „bananų baliaus“ reikšme įvykiams, vedusiems nepriklausomybės atgavimo link.