Marcelijus  Martinaitis (g. 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone) – lietuvių literatūros klasikas.  Poetas, eseistas, vertėjas, dėstytojas, Sąjūdžio veikėjas. 1952 m. baigė Gervinių septynmetę mokyklą, mokėsi Kauno politechnikume, dirbo ryšių techniku, vėliau – Raseinių rajono laikraščio redakcijoje. Tarnavo sovietinėje armijoje. 1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. Išleido per dešimtį poezijos rinkinių, eseistikos knygų, pjesių. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Didžiausio populiarumo susilaukė rinkinys  „Kukučio baladės“. Pagal  M. Martinaičio eiles sukurta ne viena populiari daina. Į lietuvių kalbą vertė J. Marti, J. R. Jimenezo, M. Cvetajevos ir kt. eilėraščius. Parašė patriotinėmis potekstėmis persmelktą kino scenarijų filmui „Vakar ir visados“ (1984 m.)  ir pats jame vaidino. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1998 m.). M. Martinaičio  atsiminimų knyga „Mes gyvenome“ 2010 metais laimėjo Metų knygos titulą. Jautriai reaguojantis į Lietuvos kultūros bėdas,  visur spėjantis, draugiškas jaunųjų globėjas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Aš ir dabar abejoju. Juk ne visada viskas sekasi, nors, rodos, ir žinai, ką reikia daryti. Tiesą sakant, net nežinau, kas tas pašaukimas, apie tai negalvoju. Jo kur nors pamesto neatrasi, kad ir kaip ieškotum. Tai yra savo gyvenimo kelio ieškojimas, kol surandi, ką tu moki, ką gali gerai padaryti, kas teikia džiaugsmo tau ir kitiems. Bet koks darbas, veikla gali tapti tavo viso gyvenimo tikslu, jeigu sugebi susikaupti ir moki tą darbą gerai daryti.

Žinoma, niekas to tikrojo kelio tau neparodys. Reikia pačiam daug ką išmėginti, kol aptinki savo tikruosius sugebėjimus. Nuo ankstyvos vaikystės daug ką esu išmėginęs: sportą, visokius technikos dalykus, darbus, tarnybas. Reikia žinoti, kad savo gyvenimo kelio ieškojimas niekada nesibaigia, kaip nesibaigia abejonės, įvairūs paklydimai. Kai žmogus mano, kad jau yra viską pasiekęs, kad jau surado pašaukimą kaip pelningą dalyką, tada jis sustabarėja, užgęsta jo kūrybinė dvasia.

Kartais galvoju, kad tas pašaukimas yra romantikų išgalvotas dalykas. Kiek apie tai pripasakota visokių pasakų! Tai angelas įkvepia, tai moterimi pasivertęs velnias, tai koks nors netikėtas įvykis, smilkalai, kvapai ir pan.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Į šį klausimą būčiau atsakęs prieš penkiasdešimt ar daugiau metų. Tada literatūroje, istorijoje ieškojau asmenybių, kuriomis galėčiau sekti, iš jų mokytis. Tai labai man gyvenime pravertė vėliau, kada aš pats jau galėjau daug ką vertinti. Jeigu dabar imčiau vardinti, kas buvo  mano autoritetai, reikėtų prirašyti daugybę puslapių. Ne vieną „autoritetą“ teko išbraukti iš savo gyvenimo ir atminties, kada aš pats įgijau daugiau patirties.

Gal Jums keistai atrodys, kad tokiais autoritetais buvo ir yra dažnas niekam nežinomas žmogus, kuris ką nors gražiai daro, turi daug kantrybės kuo nors užsiimti, pagelbėti, atleisti. Pirmieji autoritetai mano gyvenime buvo tėvai.

Ką laikau savo mokytojais? Mokykloj turėjau keletą mokytojų, kurie man daug padėjo, kad suprasčiau, ką aš galiu. Po mokyklos jokių mokytojų neturiu. Viename savo straipsnyje esu rašęs, kad aš pats esu sau mokytojas. Tai yra sunkiausia. Štai visą gyvenimą save mokau ir mokau, ir to mokslo niekaip nepabaigiu. Reikia ne vien save mokyti, bet ir bausti. O ta bausmė – nemiga naktimis, gėdos jausmas, atgaila.  Juk ne visi mėgsta turėti tokį savo vidinį mokytoją. Kartais, rodos, geriau ką nors kitą kaltinti, kad blogai „mokė“.  

 Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Čia vėl panašus klausimas, kaip apie pašaukimą. Apie tą kažkada romantikų išgalvotą įkvėpimą paprastai nekalbu ir nerašau. Man jo kūrybai nereikia, apsieinu be jo. Gyvenu ir rašau kaip normalus žmogus, dirbantis bet kurį darbą, kuriam reikia susitelkimo, pastangų, kartais didesnių nei šiaip kuo nors užsiimant. Kūrybai reikia susitelkti – štai ir viskas.

Ar veikia mane filmai, knygos, muzika? Taip ir ne. Esu profesionalas, meno dalykus vertinu, o ne vien juos tiesiogiai priimu ar atmetu, kaip daro daugybę žmonių. Tai labai skirtingi dalykai. Tikrai mane veikia gera muzika, menas, literatūra, bet kitaip. Tai yra tai, kuo aš gyvenu, jaučiu, mąstau. O mokymosi metai iš ko nors man jau seniai yra praėję.

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Gerai galvoju, bent stengiuosi gerai galvoti. Nereikia tikėti tais, kurie sako, kad visas dabartinis jaunimas  „sugedęs“, narkomanai, viskam abejingi ir pan. Lygiai taip pat sakė ir apie mus, kai buvome jūsų amžiaus, kad ne taip rengiamės, ne taip kalbame, ne taip apsikerpame plaukus, ne taip šokame. Kad jaunimas sugedęs ar visiškai genda, jau buvo kalbama bei rašoma antikos laikais. Jeigu iš tikrųjų taip jaunimas per šimtus metų gestų ir gestų, tai šiandien mes kaip beždžionės karstytumėmės po medžius.

Jauni žmonės nori ką nors atrasti, padaryti kitaip, net keisdami savo išvaizdą. Kas būtų, jeigu jauni žmonės tik kartotų tai, ką jau padarė jų tėvai. Visas gyvenimas sustotų. O jaunų išgamų yra nė kiek ne daugiau dabar tarp jaunų žmonių, negu jų buvo mūsų laikais.

Dėstydamas universitete pažinojau šimtus jaunų žmonių, mačiau jų pastangas, nesėkmes, tai, kas nuo amžių būdinga visiems žmonėms. Visokie išoriniai dalykai ilgainiui atkrenta, ir buvę jauni revoliucionieriai  apie savo vaikus vėl panašiai sako: kas iš jų bus? Mes buvom ne tokie! Ir taip iš kartos į kartą, iš vieno amžiaus į kitą. Tik nereikia dėl to pykti. Juk ir jūs kada nors panašiai sakysite apie savo vaikus.

 Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Nesinaudoju vadinamaisiais socialiniais tinklais šiaip sau iš neturėjimo ką veikti, nerašinėju  komentarų ir net nustojau juos skaityti. Kas man svarbu, rašau savo vardu ir pavarde, skelbiu spaudoje ar knygose, skaitau, kas ką yra parašęs, klausausi kalbančiųjų ir mėginu juos suprasti.

Ko nors siekdamas, kalbėdamas noriu matyti patį žmogų, jo veidą, girdėti balsą ir pan. Šiaip tie informaciniai tinklai yra gerai, gali greitai surasti informaciją, ir tiek. Tuo aš mielai naudojuosi.

Tačiau tas ekranas, nuo kurio neatsitraukiame nuolat į jį įbedę akis, mus atskiria nuo gyvų žmonių. Mes pradedame nematyti žmonių! Jų neatpažinti, negirdėti! Pažįstu žmonių, kurie jau tarsi gyvena internete.

Naujovės yra gerai, kaip gerai yra ir tie informaciniai tinklai, ypač kai jais moki naudotis. Kiekvieną naujovę reikia išrasti du kartus: kaip techninę priemonę ir kaip mokslo, kultūros ir socialinio bendravimo būdą.

Jokie informaciniai tinklai niekada negalės pakeisti prisirišimo prie artimųjų, draugysčių, sugebėjimų protauti, kurti, gyvenimo jausmo. Reikia gerai suprasti, jog spaudydami klavišus savaime nesame galingesni ir protingesni už praėjusių amžių filosofus, mokslininkus, rašytojus ar net už mūsų senolius.

Tie informaciniai tinklai tik suteikia galimybių greitai surasti ir pasinaudoti reikalinga informacija. Tai ir yra vienas didžiausių po knygų spausdinimo žmonijos išradimų XX amžiuje. Bet visais išradimais reikia mokėti naudotis.

Vienas dalykas man kelia nerimą. Valandų valandas sėdime prie tų ekranų, žavimės, patys ką nors rašome, ginčijamės, bendraujame, manydami, jog tokiu būdu mes gyvename, o po to viskas ištrinama. Ir mūsų gyvenimo nelieka, net kokio parašyto žodžio, minties.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tokius dalykus labai sunku įrodyti. Apie tai reikėtų labai daug rašyti ir kalbėti, ir niekada nepabaigti.

Ta vadinamoji tapatybė susijusi su daugybe nematomų dalykų: su atmintimi, emocijomis, artimaisiais, vaikyste, literatūra, menu, gimimo vieta, kalba. Neįmanoma visko aprašyti. Apie tai daugiausia pasakoma poezija, menu, įvairiais emociniais nusiteikimais, prisiminimais. Jeigu to nėra, tai nėra tos tapatybės. Tą tapatybę jaučia net ir paukščiai, kiekvieną pavasarį sugrįždami  tvarkyti savo lizdų. Bitės žino savo avilius, net vilkai, sako, toli nenuklysta nuo savo gimimo vietų.

O trumpai galima pasakyti taip: man patinka būti lietuviu. Turiu daug pažįstamų ir draugų, kurie man patinka dėl to, kad latvis yra latvis, lenkas – lenkas, vokietis – vokietis, rusas – rusas, žydas – žydas, o aš - lietuvis. Su jais bendraudamas daug ką išgirstu ir suprantu, ko nežinojau, negirdėjau ir nemačiau ir kad jiems esu įdomus kaip lietuvis. Daugelį dalykų pamatau kito žmogaus akimis apie save.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su žmonėmis?

Svarbiausia, kad žmogus mane suprastų, išgirstų, o nebūtų kaip nors iš anksto nusistatęs mano arba aš jo atžvilgiu. Esu viešumos žmogus, ir su tokiais nusistatymais mano atžvilgiu labai dažnai susiduriu, kai kas mane palaiko net ir tuo, kas aš nesu ir niekada nebuvau.

Malonu, kai mane supranta ir vertina, ką esu parašęs, ką yra paskaitę ir pan. Gerai, kai neužgauliai pasako, ką aš ne taip pasakiau, parašiau ar padariau. Stengiuosi suprasti ir visus kitus žmones, jų iš anksto nesmerkti, ypač jeigu jie atgailauja. Tai būsiu perėmęs iš tikėjimo, iš krikščionybės.

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Nei gyvenime, nei gamtoje atsitiktinumų nebūna. Tik mes kartais neturime pakankamai žinių ar nesugebame matyti ryšio tarp, rodos, labai skirtingų įvykių, žmonių, katastrofų.  

 Ar tikite likimu? Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Esu šioks toks skeptikas, ir netikiu, kad man yra kažkieno jau parašytas mano likimo scenarijus. Tiktai bolševikai ir fašistai beveik kiekvienam tokius scenarijus rašė: kuris turi būti represuotas, ištremtas, sušaudytas, o kas pasigailėtas, paaukštintas, apdovanotas. Dar baisiau – net  ir tų pasmerktųjų vaikai ir vaikaičiai  turėdavo gimti nelaisvi, jiems jau iš anksto būdavo numatytas likimas ir bausmė.

Dievas žmogų į pasaulį išleido laisvą. Tad žmogus pats turi būti atsakingas už savo veiksmus. Niekas man nenustato, kas ir kuo aš turiu būti: aš ir pats save kuriu bei privalau sukurti kaip žmogų, ką nors sugebantį kurti, veikti, dirbti, mylėti.

Žmogus pašauktas kurti, tęsti pasaulio kūrybą.Tai yra tikroji žmogiškoji laisvė, kuria nėra apdovanoti visi kiti mūsų Žemės gyvūnai. Juk žmonės tarsi kuria Žemėje antrinį pasaulį, kurio amžių pradžioje nebuvo, o gal nėra ir Visatoje.

Todėl gyvenimas mums yra kūryba, tai,  kas mums duota prigimties ar Dievo.Todėl ir esame labiausiai apdovanoti Žemėje, ko kartais ir nesugebame įvertinti, suprasti.

Apie tai, ar kreipiuosi į Išganytoją, mažai ką galiu pasakyti. Kam Jį reikėtų trikdyti dėl to, ką pats gali padaryti. Gal dėl to, kad mano vaikystėje nebuvo daug įvairių institucijų, kam būtų galima pasiskųsti, prašyti paramos ar užtarimo, tai kreipdavosi į Dievą dėl labai kasdieniškų reikalų: kad karvė laiku atsivestų veršelį, kad  sektųsi kelionė, kad gautų pinigų. O štai tinginė studentė meldžia, kad padėtų gerai išlaikyti egzaminą!

Mes per daug dažnai trikdome tą Aukščiausiąją Galią, siekdami pagalbos ten ir dėl to, ko patys nepadarėme, tingėjome, nesistengėme.

Dar vaikas galvodavau, kaip Jis gali patenkinti ir prisiminti milijonus prašymų, maldavimų, skundų, kas atliktų šiandieninio policininko, antstolio, advokato, teisėjo, kreditoriaus pareigas? Visas šias funkcijas dabar perima demokratinė valstybė. Dievo vietą šioje srityje pakeitė prezidentas, premjeras, kokios nors partijos lyderis. Todėl be reikalo kartais jie garbinami ir jais tikima, kaip mano proseneliai tikėdavo Išganytoju,

Taigi, neprašau, kad man padėtų parašyti gerą eilėraštį. O kai parašau, kartais aš galvoju, jog esu Kažko vertas. Tada ir pagalvoju apie man, mano gyvenimui suteiktą pagalbą. Juk tos aukščiausios  pagalbos kreipiamasi  gerais darbais, kūryba, meile, o kartais ir atgaila.