Vargšė žurnalistė, kuri pateikdama pokalbį su kunigu Povilu Narijausku turi apsiriboti vien trumpais klausimais ir atsakymais. Paraštėje lieka asmeninė diktofone neįrašyta šilto bendravimo patirtis. Į Mykolo Romerio universitetą nuskubėjau pusę aštuonių ryto – į kas savaitę auditorijoje aukojamas šv. Mišias. Įbėgau pro duris akimirką prieš Eucharistijos pradžią ir patekau į mažą universiteto bendruomenėlę. Aplinka paprastutė – čia pat altoriumi paverstas stalas, čia pat kriauklė, čia pat mūsų kėdės. Fizinis artumas iškart sukūrė ir dvasinį. Po Mišių kun. Povilas nuotaikingai visus pakvietė neišsibėgioti, o tradiciškai eiti į jo kabinetuką gerti espreso kavos. Ją kunigas kaskart termosėlyje atsineša iš namų, kaip ir savo paties keptos duonos. Iš nedidelės auditorijos perėjome į dar mažesnį universiteto kapeliono kambarėlį. Prie kavos puodelio šnekučiavomės ilgiau nei valandą su žmonėmis, kuriuos sutikau pirmą kartą. Tapo aišku, kad nuoširdus bendravimas yra atsakymas į tai, ko reikia universiteto bendruomenei. Vis dėlto paprašiau kun. Povilo papasakoti apie universiteto kapeliono darbą ir misiją skleisti tikėjimą akademinėje aplinkoje.

Kas Jums pasiūlė tapti kapelionu?

M. Romerio universiteto rektorius kreipėsi į kardinolą A. J. Bačkį su prašymu skirti universitetui kapelioną, nes per apklausą beveik 50 proc. studentų atsakė, kad kapelionas universitete reikalingas. Kapelioną skiria Vilniaus arkivyskupas. Jis manęs paklausė, ar neprieštarausiu, ar nėra priežasčių, dėl kurių negalėčiau ar labai nenorėčiau prisiimti šios tarnystės. Pačiais kunigystės šventimais esu pasižadėjęs eiti ten, kur siunčia, todėl nebuvo dėl ko prieštarauti. Esu atviras visoms galimybėms ir pasiūlymams, tad su džiaugsmu ir meile Kristui kibau į kapeliono darbą.

Ar visi universitetai turi savo kapelionus?

Oficialų kapelioną turi, atrodo, tik Mykolo Romerio universitetas. Vilniaus universitetas yra pasirašęs sutartį: universitetas duoda bažnyčią, o už tai kunigai rūpinasi studentų sielovada. Dabar jau ir Lietuvos edukologijos universitetas paprašė jiems skirti kapelioną.

Kokia Jūsų, kaip kapeliono, veikla ir atsakomybė universitete?

Formaliai turiu rūpintis universiteto bendruomene – ir dėstytojais, ir studentais. Tą ir stengiuosi daryti suteikdamas galimybę dalyvauti šv. Mišiose, melstis už universitetą ir visą bendruomenę. Ketvirtadieniais, prieš Mišias, klausau išpažinčių, bet susitarti ateiti pasikalbėti ar susitaikyti su Dievu studentai gali kasdien. Pats asmeniškai kasdien meldžiuosi už man pavestus žmones. Kartą per savaitę ilgosios pertraukos metu susirenkame kartu melstis Dievo Gailestingumo vainikėlio.

Organizuoju susitikimus, kuriuose gali dalyvauti tiek tikintieji, tiek netikintieji, turintys kitokias pažiūras. Kartą per mėnesį rengiame kino filmų peržiūros ir diskusijų vakarus. Parenku vertingų filmų, žiūrime į rodomus įvykius ir į savo gyvenimus, ieškome paralelių, kuo tai svarbu, ar galėtų būti svarbu kiekvienam asmeniškai.

Pernai vyko ir liudijimo vakarų ciklas apie pašaukimą šeimai, vienuolystei ir kunigystei.

Taip pat rengiu Biblijos studijų susitikimus. Juose ne tik paprastai pasidaliname mintimis iš savo patirties, bet analizuojame išsamiau, pats ruošiuosi, skaitau Šventojo Rašto komentarus, vėliau jais remdamiesi kalbamės.

Pradėjau rengti sakramentines katechezes. Pernai parengiau apie Krikštą, šiemet tikrai paruošiu apie Sutvirtinimą ir, jeigu spėsiu, apie Eucharistiją. Vieną katechezę apie Krikštą parengiau teologinę-biblinę, o kitą – jau grynai praktinę, kaip vyksta, kas ką ir kodėl daro ir ką tai reiškia. Pats ruošdamasis studijuoju, gilinuosi į liturgiją ir sau atrandu naujų dalykų, iš naujo permąstau, ir man pačiam tai labai naudinga.

Kiek žmonių dalyvauja kino ar Šventojo Rašto skaitymo vakaruose?

Labai skirtingai. Pirmoje filmo peržiūroje dalyvavome trise. O maksimumas buvo apie penkiasdešimt žmonių. Pradžioje, kai ateidavo, tarkime, dešimt ar septyni žmonės, aš jaudindavausi, atrodydavo, tiek dirbta – o kur žmonės? Bet kai pasiklausinėjau aplinkinių, paaiškėjo, kad studentai vangiai dalyvauja renginiuose, ir kuo toliau, tuo sunkiau juos sukviesti. Nebent renginyje dalyvauja kokie nors populiarūs ir žinomi asmenys. Bet šiaip kartais scenoje būna daugiau žmonių negu salėje. Tad kai pasakiau, kad pas mane tiek ateina, žmonės sakė, jog čia dar labai gerai. O turint omenyje, kad tai ne tik neprivaloma, bet priklauso tai sričiai, kurią šiuolaikinis pasaulis nustumia į visiškai privačią erdvę, surinkti grupelę jaunimo jau yra laimėjimas.

Viena iš problemų yra ta, kad jauni žmonės visko persisotinę. Kita – jiems reikia gyventi. Nemažai jų studijuoja, o iškart po paskaitų lekia į darbus. Tad kai reklamuoju kokį nors filmą ar diskusiją, esu sulaukęs studentų aiškinimų, kad dalyvauti negali, bet filmas labai geras – jie pažiūrėjo atskirai.

Kita vertus, internete tos pačios Krikšto katechezės jau peržiūrėtos daugiau nei 600 kartų. Vadinasi, be tų, kurie dalyvavo, dar bent 600 pasižiūrėjo laidą. Tai dalykas, kuris išlieka, ir žmonės gali atrasti.

Pradėjau naudoti virtualią naujųjų technologijų erdvę, nes supratau, jog ne visą laiką galiu organizuoti renginį, kada gali studentai, ir atvirkščiai. Pats turiu ir kitų pareigų – dėstau seminarijoje, esu Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras. Tad surandu laiką, kada galiu, kas turi laiko, dalyvauja, o medžiagą įdedu į internetą, ir kam svarbu ir įdomu, gali pasižiūrėti.

Studentai man sukūrė ir kapeliono feisbuko puslapį, turiu kapeliono skype.

Žinoma, mums norisi rezultato, norisi žmonių, viską matyti. Sunku pamatuoti, kiek veikla yra veiksminga, kiek reikalinga, tačiau pasakyti, kad naudingiau ar vertingiau būtų laiką skirti parapijai, kur yra daugiau žmonių, nežinau, ar galima. Jėzus ateina pas kiekvieną atskirai. Jis žiūri ne į skaičių – jis žiūri asmenį. Palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti tos vienos. Ir jeigu per mano visą buvimą universitete nors vienas žmogus atsivers ir pradės gyventi kitaip, vadinasi, buvimas jau buvo prasmingas.

Ar per feisbuką taip pat pabendraujate su studentais, sulaukiate klausimų?

Po truputį sulaukiu, nes jis dar tik mėnesį sukurtas, ir ne visi yra mano profilį atradę. Studentai patys sukelia mano skelbimus ir labai džiaugiasi, kad jau 99 žmonės paspaudė „like“. Praėjusią savaitę penki tūkstančiai žmonių aplankė mano kapeliono profilį.

Kaip pasiekti, bendrauti ir kalbėti apie Dievą akademiniam jaunimui? Kaip su jais dirbti?

Kaip pasiekti, man tebėra didžiausias klausimas. Dedu ir skelbimų, mano visos reklamos yra vaizdo klipai, judančios. Kai kuriuos žmones jos nervina. Kurio širdyje ne visiškai švaru, pasirodžius Jėzaus vardui, natūraliai kyla pasipiktinimas. Vadinasi, gerai dirbu. Jeigu kyla pasipiktinimas, kad kalbu apie tikėjimą, vadinasi, pavyksta nepataikauti. Tačiau sakyčiau, jog geriausias būdas pasiekti žmones yra per pačius pasauliečius. Aš vienam pasakiau, jis – kitam, kažkas susidomėjo: „O, puiku, ateisiu.“

Administruoju „pnarijauskas“ youtube kanalą, į kurį dedu laideles ir video skelbimus. Per metus laidas peržiūrėjo jau daugiau kaip 18 tūkstančių žmonių. Studentai po truputį atranda mano tinklalapį, jau yra 50 prenumeratorių. Svarbu, kad tai yra atvira visiems. Dar iki pernai metų spalio viskas buvo prieinama tik M. Romerio universiteto studentams ir darbuotojams, o dabar Senatas priėmė nutarimą, jog Universitete vykstantys renginiai yra atviri visuomenei. Pradėjau reklamuoti renginius per internetą, ir dėl to į juos ateina žmonių ir iš kitų aukštojo mokslo įstaigų – ir iš Lietuvos edukologijos, ir Vilniaus Gedimino technikos, ir Vilniaus universitetų.

Šioje srityje iš savo pusės padarau viską, kas įmanoma, o toliau belieka melstis ir turėti kantrybės. Kaip kad Dievas turėjo ir turi su manimi kantrybės, taip ir man reikia būti kantriam ir laukti. Kiekvienas turi pribręsti, išdrįsti, apsispręsti.

Kokios savybės reikalingos žmogui, dirbančiam su brandžiu akademiniu jaunimu?

Kantrybė ir šventumas. Viską dirbant reikalingas tikras šventumas. Ne nusaldintas, bet matomas kiekviename poelgyje.

Seminarijoje universitetinei pastoracijai mūsų niekas specialiai nerengė. Niekada net nepagalvojau, kad galėčiau būti paskirtas universiteto kapelionu. Darbo principai parapijoje ir universitete skiriasi. Stengiuosi kaip geriausia, o kaip išeina – vienas Dievas žino. Jis mato žmonių širdis.

Kaip Jus patį keičia darbas su jaunimu, metai, praleisti tarnaujant universiteto kapelionu?

Būdamas seminaristas daug ir nuoširdžiai mokiausi, man tai buvo įdomu ir svarbu, bet taip intensyviai kaip čia, universitete, tai ne. Seminarijoje dėstė daug disciplinų, ir dažnai apsiribodavau tais dalykais, kurie užduoti, o čia pats nusibrėžiu ribas. Mokydamas kitus, pirmiausia pats turiu išmokti.

Pats gyvenimas su Kristumi keičia ir, jei čia gyvenu su Kristumi, negaliu nesikeisti. Mokausi priimti kitą ir kitaip mąstantį, kartu mokydamasis, kaip priimant kitą pačiam netapti neištikimam Kristui. Priimti – tai nereiškia pateisinti ar visada pritarti.

Kas Jums yra didžiausias iššūkis dirbant universitete?

Manau, kad pats buvimas. Mokėti kartais tiesiog būti. Dažniausiai ką nors veikiame, o kartais reikia paprasčiausiai būti su žmonėmis.

Iš dalies nepriimu universiteto kaip iššūkio, bet kaip galimybę. Tai man tarnystė, dovana ir galimybė eiti šventumo keliu, mokantis tarnauti ten, kur nebuvau rengtas.

Galbūt iššūkis būtų padėti žmonėms pamatyti kunigą ir kaip žmogų, su kuriuo galima paprastai pasišnekėti. Ne tik ateiti kokių nors sakramentų, kas, aišku, labai svarbu, bet paprastai pabendrauti, būti išklausytam. Kad jie pakeistų požiūrį, kurį atsineša dažniausiai iš šeimų, jog kunigas yra kažkoks funkcionierius, ir pas jį verta eiti tik tada, kai kas nors gimsta, tuokiasi ar miršta.

Viena iš neseniai vykusio renginio atrakcijų buvo duonos kepimas. Aš pats kepu duoną, tad paruošiau tešlą, ir kiekvienas atėjęs galėjo pabandyti lipdyti kepaliukus ir kepti kartu. Bendrystė tarp pasauliečių ir kunigų peržengia ribas, apibūdinamas tik sakramentu. Tai yra bendrystė, kuri nusitęsia į kasdienį gyvenimą.

Parengė Monika Midverytė