Viešojoje erdvėje netylant šurmuliui dėl „Sirenų“ festivalio metu, spalio 6-7 d., rodomą italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, siūlome pokalbį su festivalio meno vadove Audra Žukaityte, kuri neigia krikščionis įžeidžiantį spektaklio pobūdį. Anot pašnekovės, tai apie tikėjimą kviečiantis diskutuoti spektaklis, paliečiantis jautrius visuomenės klausimus.

Penktadienį viena Seimo narė  kreipėsi į kultūros ministrą prašydama uždrausti jį rodyti katalikiškos kultūros krašte. Kokios, Jūsų nuomone, yra tokio nepasitekinimo spektakliu priežastys?

Atvirai pasakius, esu labai nustebusi ir net nemaniau, kad galėjo kilti toks triukšmas, nes šis spektaklis buvo parodytas įvairiausiose šalyse. Triukšmą kėlė vienintelė radikali organizacija (katalikų institutas „Civitas“ – R.G.). Tai buvo vienintelis protestas, kurį labai griežtai pasmerkė tiek vyriausybė, tiek kultūros ministras, tiek meras. Tai, kad Seimo narė, nemačiusi spektaklio, kelia šitą šurmulį, labai keista.  Visų pirma noriu pasakyti, kad niekas į Kristaus atvaizdą nemėto išmatomis.

Iš kur žmonės gavo tokią informaciją – dėl į Kristaus veidą mėtomų ekskrementų?

Viena žiniasklaidos priemonė, kurios nenoriu minėti, tą informaciją sąmoningai turbūt iškreipė, jų tikslų negaliu nuspėti. Tiesiog tas kamuolys išsirutuliojo į visišką nesusipratimų liūną – tai meno kūrinys, kuris yra labai dvasingas ir, daugelio tyrinėtojų nuomone, net religingas spektaklis.

Kuo pasižymi tas jo religingumas?

Apskritai Antonello da Messina renesansinis Ganytojo paveikslas yra nepaprasto grožio, jis yra didžiulis ir atrodo, kad Kristus stebi, verkia, žiūri į žmonių kančias. O istorija, naratyvas yra apie seną sergantį tėvą, jo bejėgiškumą ir sūnų, kuris bando išgelbėti jo orumą.

Vadinasi, Jums neatrodo, jog spektaklyje rodoma tai, kas galėtų įžeisti krikščionis?

Absoliučiai ne. Man atrodo atvirkščiai. Giliai tikintys žmonės, kurie matė spektaklį, sakė, kad pirmą kartą scenoje mato tokį gyvo tikėjimo pavyzdį. Nejaugi religija yra vien tik kažkokios dogmos ir nieko daugiau? Čia kaip tik kviečiama diskutuoti, kas yra tas gyvas tikėjimas, ir ar visada žmogus gali pakelti visas kančias ir išbandymus, kuriuos jam siunčia likimas. Aš nesu teologė, bet tai yra labai jautrus, humanistinis spektaklis. Jūs pasakykit man spektaklį, kuris bandytų iškelti tikėjimo klausimą. Vien tai, kad panaudotas tas be galo gražus renesansinis portretas, man atrodo, yra triumfo apoteozė.

Čia kaip tik kviečiama diskutuoti, kas yra tas gyvas tikėjimas, ir ar visada žmogus gali pakelti visas kančias ir išbandymus, kuriuos jam siunčia likimas.

Tad Jūs to fakto, kad Vilniaus vyskupai spektaklį vadina šventvagyste nesuprantat ir nematot jokio pagrindo?

Aš esu visiškai šokiruota. Man skambino tikintys draugai, kurie patys yra labai nustebę. Aš manau, kad reikia diskutuoti, kas yra gyvas tikėjimas, bet nuomonę galima pareikšti, tiktai pamačius meno kūrinį. Tai man primena sovietinius laikus, kai būdavo draudžiami kūriniai, nežinant, kodėl. Pavyzdžiui, Jurašo spektaklis buvo uždraustas, nes ten buvo Barboros Radvilaitės portretas. Arba kaip visi sakė, jog reikia uždrausti Pasternako „Daktarą Živago“, jo neskaičius.

Vis dėlto pristatant spaudoje Castellucci spektaklį, nuskambėjo tokios frazės, kaip „išbandyti lietuvių toleranciją“, „režisierius - teatro eretikas“ ir panašiai. Kodėl buvo pasirinkta šitaip jį pristatyti?

Aš manau, kad šiuolaikinis menas laužo normas, dažniausiai tai būtent nukreipta į mūsų vartotojiškos visuomenės patenkintą būvį. Tie spektakliai būtent kalba apie esminius egzistencinius klausimus. Taip, tai šokiruoja, nes rodyti ligotą žmogų scenoje mes nesam pripratę, mes pripratę matyti linksmus ir patogius paveiksliukus . Šiuo požiūriu, tai šokiruojantis ir nepatogus teatras. Mes rodome tai, kas mūsų visuomenei skauda, tai, apie ką mes nekalbame. Lygiai taip pat Castellucci – manau, jog tai yra vienas dvasingiausių mano matytų spektaklių.

Ar vis dėlto Jums neatrodo, kad buvo pernelyg rėksmingai išreklamuotas šis spektaklis? Kodėl, pavyzdžiui, Lenkijoje spektaklis buvo sutiktas be pasipriešinimo?

Taip, Lenkijoje, Vroclavo festivalyje, nebuvo nieko panašaus nei iš žiūrovų, nei iš Bažnyčios, nei iš tuo labiau vyriausybės ar Seimo narių pusės. Manau, jog reikėtų padiskutuoti, kokia dabar yra mūsų visuomenė. Aš sakyčiau, kad mes dar nemokam priimti nieko, kas netelpa į įprastą paveiksliuką.

Tai yra be galo gražus portretas, niekas niekaip iš jo nesityčioja. Tai yra labai religingas ir dvasingas kūrinys. 

Žurnalistams sakėte, kad meno laisvė yra nekvestionuojama. Ar tikrai negalima cenzūruoti meno kūrinių, jei jie pažeidžia tam tikrų visuomenės grupių interesus?

Man atrodo, mes turėjome puikių cenzūravimo pavyzdžių dar visai neseniai, aš puikiai pamenu. Manau, kad menininkas pats jaučia ribas ir, žinoma, jeigu jis kviečia žudyti, tada taip. Bet jeigu menininkas kviečia diskutuoti apie tai, kas mums visiems skauda, ir apie tą patį tikėjimą, kiek jis yra stiprus, kiek galim save patikrinti. Ko mes bijom – menininko, kuris diskutuoja apie senatvę? Ir jeigu pamatome Kristų... Čia yra tiesiog kažkoks nesusipratimas.  Tai yra be galo gražus portretas, niekas niekaip iš jo nesityčioja. Tai yra labai religingas ir dvasingas kūrinys. Kviesčiau visus kritikus, kurie sukėlė šį šurmulį, ateiti ir pasižiūrėti, tada padiskutuoti. Romeo Castellucci tikrai yra linkęs diskutuoti, jis atvažiuoja į Lietuvą jau trečią kartą, bus pasiruošęs atsakyti į visus dominančius klausimus.

Ar dar yra bilietų į spektaklį? Visas šis šurmulys greičiausiai suveikė kaip reklama.

Daug žmonių, pasirodžius Seimo narės pareiškimui, klausė, ar tai nėra mūsų paslėpta reklama. Bet, deja, tai ne reklama. Manau, kad mąstantys žmonės diskutuoja apie dalykus, kuriuos menas vaizduoja, ir tai yra teigiamas dalykas. Patys galime susimąstyti, kiek mes iš tikrųjų esame krikščioniška šalis, kiek laikomės krikščioniškų vertybių ar Evangelijos dvasios. Ir ar mes smerkiam ir mėtom akmenimis, nežinodami į ką.

Kalbėjosi Rosita Garškaitė