Prieštaringai vertinamas italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, įtrauktas ir į Vilniuje vykstančio teatro festivalio „Sirenos“ programą, šių metų pradžioje sulaukė stiprios Milano žiūrovų reakcijos. Ta proga Milano arkivyskupijos kurija išplatino kreipimąsi, kuriame prašoma „pripažinti ir gerbti jautrumą žmonių, kuriems Kristaus veidas yra Dievo Įsikūnijimas, žmogiškumo pilnatvė ir gyvenimo prasmė“. Kadangi Milanas, rašoma tekste, visada pasižymėjo „minties šviesumu, aukšta religingumo kultūra, dialogu ir atvirumu, kviečiame atkreipti dėmesį, kad išraiškos laisvė, kaip ir bet kuri kita laisvė, greta individualios plotmės turi ir neatsiejamą socialinę plotmę. Į ją privalu atsižvelgti ypač tiems, kurie vadovauja reikšmingoms visuomeninėms institucijoms, siekiant išvengti pavojaus, jog vienpusiškas individualios saviraiškos laisvės išaukštinimas skatintų ideologiškai angažuotą „visi prieš visus“ supriešinimą, kuris vėliau tampa sunkiai valdomas“. Šios saviraiškos laisvės socialinės plotmės pritrūko, sakoma komunikate, tačiau pabrėžiama, kad nepritarimo renginiui negali lydėti jokio pobūdžio išsišokimai, net ir žodiniai.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome italų dienraščio „Avvenire“ ta proga pasirodžiusį apžvalgininko komentarą.

Dar prieš metus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ buvo „tik“ spektaklis. Gražus ar bjaurus, įžeidžiantis ar nelabai, bet tik spektaklis. Debiutavęs 2010 m. liepą Esene (Theater der Welt), o kiek vėliau Italijoje, sulaukė kur kas mažiau entuziastingo įvertinimo nei kiti jį pastačiusios Socìetas Raffaello Sanzio trupės darbai.

Parodytas 19 pasaulio teatrų ir festivalių (nuo Barbicano Londone iki festivalių Barselonoje ir Avinjone; nuo Théâtre de la Ville Paryžiuje iki festivalio Romaeuropa) spektaklis nuolat keliauja po Europą.

„Spektaklis, – aiškina režisierius, – nekalba nei apie Jėzų, nei apie garbinimą, neturi socialinio demaskavimo bruožų ir nesiekia būti paprasčiausia provokacija. Išeities tašku pasirinkta Jėzaus ne vien kaip religinio, bet pirmiausia kaip meninės plotmės modelio idėja (...). Jėzus dabar yra dingęs (...) Tačiau šis dingimas meninėje raiškoje yra tobulas, Jėzaus veido nebuvimas yra tarsi baltas ekranas kino salėje prieš pradedant demonstruoti filmą, ekranas, kur visko gali įvykti.“

Taip, tačiau kas išties įvyksta per tas 50 minučių?

Iš pradžių viskas atrodo balta. Asketiška. Panašu į ligoninę, o gal tai minimalistinio stiliaus butas, kuriame stovi lova ir svetainės baldai. Scenoje senyvo amžiaus vyras baltu chalatu, besiruošiantis žiūrėti televizorių.

Yra ir sūnus, priverstas rūpintis tėvu, kurio išgyvenimai tampa vis dramatiškesni ir (sąmoningai) koktūs. Tėvui nuolat kartojasi dizenterijos priepuoliai. Išmatų kvapas užtvindo salę. Daugelis pasibjaurėję užsidengia nosis. („Tai simbolis sūnų pasmerkimo valyti savo tėvų klaidas/baisumus.“) Nuo čia spektaklis pasuka visai kita linkme. „Kristaus veidas, kuris lig tol tik stebėjo, spektaklio pabaigoje nusidažo rudu skysčiu, kol galiausiai susinaikina, o jo vietoje pasirodo užrašas You’re not my sheperd (Tu nesi mano ganytojas)“.

Režisierius teigia: „Scenoje, kurioje kabo didžiulis Antonello da Messina tapytas renesansinio Kristaus paveikslas, nėra pasakojama apie Jėzų, kaip Dievo sūnų, tikėjimo ir garbinimo objektą. Verčiau yra sugrąžinamas žmogus, į kurį žvelgiame ir kurio žvilgsnį patys jaučiame. Noriu pasiūlyti žmogų, pastatytą nuogą akivaizdoje kitų žmonių, kurie savo ruožtu stovi nuogi prieš tą žmogų.“

Vis dėlto kažkas, kas galėjo įžeisti, spektaklyje buvo. Kaltos pora scenų, kurių šiuo metu yra atsisakyta (buvo mėtomi daiktai į Jėzaus veidą) ir kuriose kai kurie prancūzų žiūrovai įžvelgė sakralumo išniekinimą. Dėl to jie paprašė Paryžiaus aukščiausiąjį teismą sustabdyti spektaklio rodymą. Teismas prašymą atmetė. Kiekvieną spektaklio pasirodymą lydėjo protestai.

„Aš neieškau trumpo kelio ir nekenčiu provokavimo. Dėl šios priežasties nesutinku su sukarikatūrinimu ir siaubingu supaprastinimu, kurį pateikė šie asmenys“, – tomis dienomis griaudėjo Castellucci, niekada nepamėginęs bent kiek savikritiškai pažvelgti į save.

„Visiška netiesa, kad Kristaus veidas bjaurojamas išmatomis. Kas žiūrėjo spektaklį, galėjo matyti, jog finale veidas užliejamas juodu rašalo šydu, panašiu į naktinį gaubtą.“

Gaila, kad Castellucci spektaklis (kaip pats teigia keliuose interviu) „gali keistis kas vakarą“. Bėgant laikui, jis tikrai pasikeitė. Tačiau režisieriui patinka vaidinti dvejopą vaidmenį: „provokatoriaus“ ir „aukos“. Prie to prisideda internetas, facebook’as, elektroniniai laiškai žmonių, kurie organizuoja maldos budėjimus ar akcijas prieš šį „šventvagišką“ spektaklį.

Per porą metų viskas pasikeitė: iš paprasto spektaklio, daugiau ar mažiau vykusio, „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ jis tapo „atveju“, kai „vis tie patys“ katalikai laikomi tamsybininkais davatkomis, o „vis tie patys“ pasauliečiai – riteriškais laisvės gynėjais. Pasauliečiai, kurie provokuoja, bet niekada savęs nepaklausia, ar jų provokacijos galiausiai ir liks grynai savitikslės ir užgaulios.

Pagal Avvenire.it parengė S.Žiugždaitė