Viena didžiausių žmogaus vertybių – laisvė visuomenėje skleidžiasi įvairiais būdais: spaudos, žodžio, tikėjimo, judėjimo, pasirinkimo, rinkos ir kitos laisvės jau tapo mūsų gyvenimo kasdienybe. Laisvai veikdamas asmuo yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, todėl svarbu žinoti laisvės ribas. Mano laisvė baigiasi ten, kur prisideda kito asmens teisė į gerą vardą, tikėjimo, pasirinkimo ar kitas laisves. Šiuo atžvilgiu laisvė negali būti naudojama kito asmens įžeidimams ar piktavališkoms patyčioms iš pamatinių žmogaus vertybių.

Pasaulis dar nepamiršo keleto neatsakingų žmonių JAV sukurto ir internete paskelbto musulmonų religinius jausmus įžeidžiančio filmo, ar Prancūzijos spaudoje pasirodžiusių Mahometo karikatūrų... Nors kūrėjai apeliuoja į spaudos ir žodžio laisvę, tačiau dėl šios „laisvės“ jau žuvo šimtai žmonių, o musulmoniškuose kraštuose buvo dėl saugumo uždaryta keliasdešimt ambasadų. Susipriešinimas tarp civilizacijų pasiekė aukščiausią lygmenį, nes į kiekvieną svetimšalį Artimųjų Rytų kraštuose imta žiūrėti kaip į priešą. Žvelgiant į neatsakingą veiksmą ir pasekmes, karikatūristo plunksna tapo atsakinga už žmonių žūtį, milžiniškus materialinius nuostolius, diplomatines krizes...

Pastaruoju metu Lietuvoje pasklido žinia dėl Nacionaliniame dramos teatre planuojamo rodyti spektaklio, kuriame bus viešai tyčiojamasi iš Dievo Sūnaus veido, niekinami krikščionims brangūs tikėjimo simboliai. Katalikai atitinkamai į tai reagavo, todėl tikinčiųjų jausmus užgaunančios spektaklio scenos buvo sušvelnintos. Anot 2011 m. surašymo, daugiau kaip 82 % Lietuvos gyventojų save priskiria krikščioniškoms konfesijoms. Kadangi kultūra yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, save vadinanti kultūros įstaiga turėtų tikrai skleisti kultūrą ir kelti žmogaus dvasią. Mat kultūros smukimas civilizacijų istorijoje signalizuodavo apie didžiulius visuomeninius sukrėtimus, pasibaigiančius visišku civilizacijos ir kultūros dekadansu.

Šeštadienį Kaišiadorių gatvėse šurmuliavo tradicinė „Rudens šventė“, kurioje kiekviena seniūnija buvo paruošusi prisistatymo programą. Akį patraukė Kruonio seniūnijos paviljone lopšyje gulintis vaikas. Paklausiau: kieno tas vaikas? Man buvo atsakyta, jog tai – kunigo vaikas. Smalsumo vedamas klausiau toliau: „O kurio kunigo?“ Moteris atsakė, kad Kaišiadorių kunigo... Prisistačiau, kad esu kunigas iš Kaišiadorių. Moteris pasijuto nepatogiai. Nepaisydama to, kita seniūnijos gyventoja praeivius kvietė vaišintis „Kristaus krauju“, siūlydama stiproko gėrimo taurelę. Seniūnijos prisistatymą galima būtų pavadinti perdėtai „religiniu“, nes ir pats seniūnas persirengęs kunigu klajojo po parką „šventindamas“ paviljonus, o kaip susieti seniūnijos prisistatymą su kunigo vaiko krikštynomis, taip ir liko neaišku.

Kūrybiškumo ir idėjų trūkumas veda lėkštumo link, o laisvė tuomet tampa žeidžianti kitų asmenų orumą, ciniškai interpretuodama tai, kas kitiems yra ypač brangu. Nenuostabu, kad tokios „laisvės“ kartėlis stumia rinkėjus rinkti griežtos rankos politikus, tačiau atsakinga laisvė nėra tokia vertybė, kurią būtų galima  įskiepyti griežtumu ir baime. Katekizmas sako: „Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais(KBK 1733).

Esminis klausimas visgi išlieka – kokį laisvės naudojimo būdą pasirinkti? Šiame pasirinkime mes turime visišką laisvę.